GEDIMINAS JANKUS.1991 M. SAUSIO 13-OSIOS ATSIMINIMAI  (PIRMA DALIS)

 

Gediminas JANKUS

1991 M. SAUSIO 13-OSIOS ATSIMINIMAI  (PIRMA DALIS)

 

Mes, Parlamento gynėjai, trečiosios kartos savanoriai, šauliai, prieš 34 metus kaip Priesaiką davę pokario partizanai, ryžomės ir prisiekėme bet kokia, netgi gyvybės, kaina stoti prieš iki dantų ginkluotą jėgą. Nepabūgome, nepasitraukėme, neišdavėme. Todėl šiandien galime drąsiai žvelgti vieni kitiems į akis.

Jaučiu pareigą kalbėti kaip 1991 m. tragiškojo sausio įvykių dalyvis, šaulys Parlamento gynėjas, dėl dviejų priežasčių: mūsų liudijimai turi tapti istorija, kurią kai kas mėgina perrašyti, bandydami klastoti faktus ir spekuliuoti melu ir siekiant išsaugoti gynėjų, davusių Kario priesaiką, atminimą. 

Tarp pirmųjų prisiekusių Parlamento gynėjų buvo trys Kauno rašytojai – Gediminas Jankus, Viktoras Rudžianskas ir Albinas Čaplikas. Visiems trims neseniai yra suteiktas teisinis Laisvės gynėjo statusas.

Slaptas įsakymas visoms rinktinėms ir būriams

Jau 1990 m. gruodžio pradžioje turėjome žinių, kad rengiamasi aktyviems jėgos veiksmams prieš Lietuvos nepriklausomybę. Tad jau gruodžio mėnesį visoje Lietuvos šaulių sąjunga slaptu mano, kaip tuometinio vado, pasirašytu įsakymu buvo paskelbta parengties padėtis.

1991 m. sausio 7-ąją Vilniaus šauliai pradėjo saugoti savivaldybės pastatą. Krašto apsaugos departamento generalinis direktorius Audrius Butkevičius, suderinęs su manimi, nurodė pagrindines šaulių pajėgas skirti Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo, Gedimino pilies ir joje plevėsuojančios valstybinės vėliavos apsaugai. Nuolat budėjo 100 vilniečių šaulių grupė.

1991 m. sausio 8-osios naktį visos Lietuvos šaulių rinktinėms ir būriams buvo pasiųstas slaptas mano, Lietuvos šaulių sąjungos vado, pasirašytas įsakymas vykti į Vilnių, prie Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo. Tuomet jau žinojome, kad namo tąnakt negrįšime. Bet nežinojome, kad liksime budėti Parlamente beveik pusmetį, iki liepos. O galbūt negrįšime visai.

Iki tragiškojo sausio Lietuvos šaulių sąjunga jau turėjo savo struktūrą, išrinktą vadovybę, buvo atkūrusi žurnalą „Trimitas“ (vyr. redaktorius Viktoras Rudžianskas), subūrusi aktyvius, pilietiškus, patriotiškai ir ryžtingai nusiteikusius narius. Daugybė šaulių Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose, Panevėžyje saugojo valstybinius objektus, budėjo prie paminklų ir valstybei reikšmingų pastatų ir vykdė tuometinių Lietuvos valstybės vadovų užduotis.

Dalies gynėjų – šaulių kasdieninė rikiuotė AT rūmuose po priesaikos. 1991 m. sausio 12 d. 

 

Sausio 8 dieną 9 val. buvo numatytas neva taikus „Jedinstvo“ – prosovietinės organizacijos, suburtos komunistinių struktūrų, mitingas. Mitingo pretekstas – išvakarėse tuometinės K. Prunskienės vyriausybės paskelbtas sprendimas pakelti maisto produktų kainas. Mitinguotojams vadovavo ir kurstė sovietinis saugumas (KGB) bei Lietuvos komunistų partijos vadeivos Mykolas Burokevičius, Juozas Jarmalavičius ir kiti. Mitinguotojai reikalavo ne tik sumažinti kainas, bet ir paleisti Aukščiausiąją Tarybą. Buvo gauta žinių, kad jie gali šturmuoti ir įsiveržti į Parlamentą.

Jau buvo skubiai išvežiotas mano slaptas įsakymas visoms rinktinėms ir būriams nedelsiant siųsti šaulius iš visos Lietuvos ginti Parlamentą ir kitus svarbius objektus, tuo pačiu – užtikrinti situacijos kontrolę vietose. Sausio 8 d. anksti ryte prie Parlamento atvyko Šaulių sąjungos vadovybė, būrys Kauno rinktinės šaulių. Šauliai stengėsi apjuosti ir apsaugoti Parlamentą nuo mitinguojančių „Jedinstvos“ aktyvistų. Aš pats paprašiau žodžio ir kreipiausi į smarkaujančius mitinguotojus, kviesdamas juos atskvošėti, suvokti dabartinės padėties rimtumą ir remti Lietuvos nepriklausomybę. Pradžioje minia klausėsi, tačiau netrukus pasigirdo švilpimas ir šauksmai, prasidėjo susistumdymai, mitinguotojai pralaužė milicininkų ir mūsų gyvą grandinę, pasipylė per vidinį kiemą prie Parlamento durų, daužė langus ir veržėsi į rūmus. Pastato viduje aktyviai kartu su rūmų apsauga veikė Vilniaus rinktinės šauliai. Panaudojus vandens čiurkšles iš priešgaisrinių žarnų, įsiveržti į vidų pasisekė tik keliems maištininkams, kurie buvo greitai išvesti iš rūmų. Išsibarsčius mitinguotojams, dar budėjome prie pastato, kiek vėliau Krašto apsaugos generalinis direktorius Audrius Butkevičius pradėjo šaulius, kaip ir kitus gausiai susirinkusius savanorius,  skirstyti gynybai rūmų viduje.

Su broliais ukrainiečiais savanoriais ir KAD generaliniu direktoriumi Audriumi Butkevičium

 

Pradėjome įrenginėti pirmąsias barikadas

Sausio 9-ąją iš pat ryto virš Vilniaus ratus suko sovietų kariniai sraigtasparniai. Jie mėtė atsišaukimus, kuriuose buvo rašoma, kad Lietuvos Parlamentas ir Vyriausybė veda respublikos gyventojus į pražūtį. Orouoste nusileido sovietų armijos lėktuvas, atgabenęs 50 Pskovo divizijos desantininkų ir grupę sovietinės armijos kariškių. Vėliau atskrido KGB specialiosios paskirties grupė „Alfa“.

Ir vėl prie Aukščiausiosios Tarybos pradėjo rinktis jedinstveninkai, reikalavę įvesti SSRS prezidento valdymą. Kitoje aikštės pusėje Aukščiausiosios Tarybos pirmininko V. Landsbergio kvietimu susirinkę tūkstančiai vilniečių skandavo „Lietuva“, „Landsbergis“, reiškė palaikymą teisėtai Lietuvos valdžiai.  TV bokštas buvo apsuptas sovietų šarvuočių, pradėti blokuoti Vilniaus tiltai.

Tad sausio 9-ąją Šaulių sąjungoje įvesta ypatingoji padėtis, Centro valdybos įgaliojimai sustabdyti, buvau išrinktas sąjungos Vadu ir paskirta Vado taryba, kuri buvo patariamoji institucija. Tad operatyviai vadovauti šauliams vadui buvo reikalinga sukarinto pobūdžio darinys. Tad skubiai buvo suformuotas mano vadovaujamas Šaulių sąjungos štabas, kurio nariais tapo rinktinių valdybų pirmininkai, štabų viršininkai ir kiti šaulių aktyvistai – Vado pavaduotojas Stasys Ignatavičius, LŠS kadrų skyriaus viršininkas Albinas Čaplikas, „Trimito“ vyriausiasis redaktorius Viktoras Rudžianskas, Saulius Slavinskas, Marijampolės rinktinės vadas Antanas Karalukas bei kt.    

Per kurjerius išsiuntinėtas naujas slaptas mano nurodymas visoms rinktinėms siųsti kuo daugiau šaulių į Vilnių su ginklais, nors jau tomis dienomis nebuvome beginkliai.

Tą dieną buvo sudaryta ir Aukščiausiosios Tarybos gynybos taryba, kuri paskyrė Parlamento centrinį gynybos štabą. Štabui vadovavo KAD generalinis direktorius Audrius Butkevičius, viršininku paskirtas  Jonas Gečas. Jo pavaduotojais – Česlovas Jezerskas ir Virginijus Česnulevičius. Be manęs nuo Šaulių sąjungos į štabo sudėtį įėjo mano pavaduotojas Stasys Ignatavičius ir Kauno rinktinės šaulys Mindaugas Zakšauskas. Štabui teko rūpintis ne tik šauliams paskirto objekto gynybos bei  pastate buvusių šaulių apginklavimo, maitinimo klausimais, bet ir šaulių dalyvavimo kitų svarbių objektų visame krašte apsaugos reikalais, informacija apie sovietų veiksmus.

Šaulių sąjungos štabas įsikūrė II rūmuose, kur buvo sutelktos pagrindinės šaulių pajėgos. Pastate užsibarikadavę šauliai visomis tuo metu įmanomomis priemonėmis stiprino savo gynybos pozicijas. Organizacinius klausimus padėjo spręsti ir Zigmas Vaišvila, AT Krašto apsaugos ir vidaus reikalų komisijos vadovas, deputatai Algirdas Patackas, Jurgis Jurgelis, Kazimieras  Motieka, Liudvikas Sabutis, Saulius Pečeliūnas ir kt.

Sausio 10 dieną įtampa toliau didėjo, sovietų kariuomenė pradėjo gaudyti Lietuvos jaunuolius į neva privalomą tarnybą armijoje, SSSR  prezidentas M. Gorbačiovas paskelbė ultimatumą Aukščiausiajai Tarybai, reikalaujantį nedelsiant atkurti SSSR konstituciją ir atšaukti visus anksčiau priimtus  aktus. Vilniuje spaudos konferenciją surengė Lietuvos komunistai kolaborantai – LKP CK pirmasis sekretorius Mykolas Burokevičius ir antrasis sekretorius Vladislavas Švedas, kurie grasino naujais streikais ir demonstracijomis prieš teisėtą Lietuvos valdžią.

Šauliai – Parlamento II rūmų gynėjai

Vis gausiau atvykstantiems šauliams Centrinis gynybos štabas patikėjo AT II rūmų ir dalies I rūmų (IV aukšte rengiamą žvalgybinį postą) gynybą. Buvau paskirtas šių objektų gynybos komendantu. Šaulių sąjungos štabas įsikūrė II korpuse, kabinete, kurį užleido AT Pirmininko atstovas spaudai Audronius Ažubalis. Derindami su Centriniu gynybos štabu, pradėjome blokuoti silpniausias gynybos vietas, steigėme specialius kontrolės postus, padėjome gabenti maišus su smėliu, dangstėme langus, uždarinėjome praėjimus. Stebino kai kurių deputatų neslepiamas nepasitenkinimas, netgi nuskambantys reikalavimai išprašyti gynėjus iš Parlamento.

Mano, kaip komendanto žinioje, buvo ir pirmieji Karininkų kursų klausytojai, vadovaujami kursų viršininko, plk. Bronislavo Vizbaro, pasieniečiai, Kauno medicinos instituto studentai, atvykę savanoriai ukrainiečiai ir baltarusiai, kurie netrukus sudarė atskirą būrį. Visi buvo paskirstyti budėjimams į įrengiamus postus. Iš  Centrinių rūmų patekti į mūsų korpusą buvo galima siaura galerija (dabar jos likusi tik dalis, o II korpuso vietoje išdygo naujieji Seimo rūmai). O korpuso pusrūsyje įrengtas uoliai saugomas ir sustiprintas praėjimas į vidinį Parlamento kiemelį. Šiam postui vadovavo šaulys Antanas Sirtautas ir ginkluotų šaulių grupė. Be mano, kaip šio korpuso gynybos komendanto, rašytinio leidimo nei kas įeidavo, nei išeidavo. Kilo nepatenkintų, ypač dažnai pirmyn atgal, be jokių aiškinimų zujančių kai kurių deputatų pasipiktinimas. Netrukus  buvo suderinta leidimų sistema su Centriniu gynybos štabu. Tad leidimams reikėjo Štabo viršininko Jono Gečo ir mano parašų.

Kitame pastate, III korpuse, gynybos pozicijas užėmė (dabar generolo) Česlovo Jezersko mokomoji kuopa, būsimojo „Geležinio Vilko“ bataliono užuomazga ir pulkininko Jono Paužuolio vyrai. Centriniuose rūmuose postus turėjo Kauno savanoriai, vadovaujami Vitalijaus Stralecko, Rimanto Ruzo Afganistano karo dalyviai,  Antano Kliunkos Šiaulių savanoriai bei daugybė kitų gynėjų.

BUS DAUGIAU