GEDIMINAS JANKUS. 1991 M. SAUSIO 13-OSIOS ATSIMINIMAI  (ANTRA DALIS)

Gediminas JANKUS

 

1991 M. SAUSIO 13-OSIOS ATSIMINIMAI  (Antra dalis)

 

Sausio 11 d. sovietų kariškiai griebėsi daugybės smurtinių veiksmų ne tik Vilniuje, bet ir Kaune, Šiauliuose, Alytuje. Buvo ieškoma pabėgusių ir sovietų armijos kareiviukų, užgrobiami pastatai, blokuojami keliai, o netrukus sovietų šarvuočiai apsupo ir užgrobė Krašto apsaugos departamento būstinę Viršuliškėse, išcentrinės kulkos buvo sunkiai sužeistas KAD savanoris Vytas Lukšys.

Vėliau užėmė ir nusiaubė KAD patalpas Kosciuškos gatvėje. Tankai ir šarvuočiai apsupo Spaudos rūmus, kareiviai daužė žmones. Nemažai sužeistų ir sužalotų išvežti į ligoninę, rūmai buvo užgrobti, užimtas Nemenčinės TV centras.

Būtent sausio 11 d., mes, rūmų gynėjai, davėme Kario priesaiką Centrinių rūmuose. Daugelis savanorių ir šaulių tokią priesaiką davė antrą kartą, bet tai buvo ypatinga  – Lietuvos laisvės gynimo priesaika, kovojančio Kario priesaika.  Krašto apsaugos generalinis direktorius Audrius Butkevicius, informavęs apie okupantų smurtinius veiksmus, pasiūlė apsispręsti prieš ją priimant, o negalinčius likti – pasitraukti. Tą dieną, po AT pirmininko Vytauto Landsbergio kreipimosi į gynėjus, Kario priesaiką kartu su Vytautu Landsbergiu, Algirdu Patacku, Audriumi Butkevičiumi, Česlovu Jezersku, visais Centrinio Gynybos ir Šaulių sąjungos gynybos štabų nariais, kunigu Robertu Grigu (ir su jo palaiminimu), bei kitais gynėjais savanoriais, davė net 152 šauliai. Tai priesaikai likome ištikimi, ji buvo mums visiems Lietuvos laisvės ir kovos simbolis. Vėliau atvykstantys šauliai taip pat prisiekė sausio 12, 13, 14 d. ir vėlesnėmis sausio dienomis, kai kurie – vasario pradžioje.

Aukščiausiosios Tarybos rūmų gynyboje įvairiu laiku dalyvavo per 300 šaulių, tai ketvirtadalis visų rūmų gynėjų. O tuo pačiu metu kiti šauliai su gausiai susirinkusiais žmonėmis budėjo Kaune, Juragiuose, Sitkūnuose, saugojo svarbius objektus.

Po priesaikos, sausio 12 d. toliau stiprinome postus ir užtvaras rūmų viduje, gynėjų entuziazmas ir ir ryžtas buvo neužmirštami. Apginti Lietuvos laisvę – aidėjo visų lūpose.

O įtampa augo, okupantų siautėjimas tęsėsi – sausio 12 naktį ginkluoti kariškiai užgrobė VRM Omon (Atskirojo ypatingosios paskirties milicijos būrys) bazę Valakupiuose. Tai įvyko niekingos būrio štabo viršininko B. Makutinovičiaus (vėliau kaltintas dėl karo nusikaltimų, mirė 2015 m.) išdavystės dėka. Jis ir dar 30 buvusių Lietuvos milicininkų perėjo į okupantų pusę. Niekšiškai perbėgo, pagrobę 15 mašinų, 200 vnt. kovinių ir sportinių šaunamųjų ginklų.

Naktį buvo puldinėjami ir padeginėjami laikinojo pasienio postai-nameliai, intensyviai judėjo karinė technika.

Rūmų Centrinis gynybos štabas nuolat tarėsi, aiškinosi situaciją, informuodavo apie kariškių judėjimą ir provokacijas. Ypač buvo sekamas Vilniaus Šiaurės miestelis, kur buvo sutelktos okupacinės  karinės pajėgos. Informaciją rinkome ir iš kitų miestų, ten jau buvo saugomi svarbūs objektai. Po posėdžių pateikdavau išsamius duomenis ir Šaulių sąjungos gynybos štabui. Ypač vertingi buvo Česlovo Jezersko, Jono Paužuolio, Broniaus Vizbaro bei kitų profesionalų patarimai, kuriuos įgyvendinome – ir dėl naujų užtvarų bei jau įrengtų postų sustiprinimo, ir dėl lankstesnio budėjimo grafiko. Nuolat buvo aptarinėjama gynybos taktika su Centriniuose rūmuose pozicijas užėmusiais savanoriais.

Mus gynėjus nudžiugino pasiekęs „Laisvos Lietuvos“  pirmasis numeris, kurį pačiu laiku išleido bene trylikos laikraščių redakcijos, smurtu  išvytos iš Spaudos rūmų, šaulių laikraščtis “Trimitas”, kurį rizikuodamas rengė ir Kaune išleido vyriausiasis redaktorius Viktoras Rudžianskas. Skaitėme, dalinomės ir tai stiprino. Kaip ir Broniaus Čekanausko, „Kario“ žurnalo pirmojo vyriausiojo redaktoriaus, parengtas ir rusų kalba išleistas laikraštis, skirtas sovietų kareiviams – baudėjams, išsamiai aiškinantis padėtį Lietuvoje, mūsų Laisvės siekius, paneigiantis sovietinės ir kolaborantų spaudos pramanus.

Pavakarę šaulių saugomus II rūmus aplankė Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas Vytautas Landsbergis, lydimas Centrinio gynybos štabo viršininko pavaduotojo Česlovo Jezersko. Informavau apie pasiruošimą gynybai, lydėjau gynėjams Laisvės simboliu tapusį Vytautą Landsbergį, kuris apėjo ir apžiūrėjo visus postus, įtvirtinimus, kalbėjosi su šauliais – gynėjais, pasidžiaugė mūsų ryžtu, paminėjo akivaizdžią Sovietų sąjungos agresiją, nesėkmingus bandymus prisiskambinti sovietų lyderiui M. Gorbačiovui, tačiau nuteikė mus viltingai. Šis apsilankymas buvo ne vienintelis, (vėliau Pirmininkas dažnai mus aplankydavo), bet tas, pirmasis, sausio 13 išvakarėse, buvo simintiniausias. Vytautas Landsbergis niekur nesitraukė ir nesiruošė trauktis. Jis davė Kario priesaiką, kaip ir mes. Jis buvo su mumis, žinojome. kad bus iki galo.  

O sausio 12 dienai baigiantis, apie 24 val. sovietų tankai, šarvuočiai, dengti sunkvežimiai iš Šiaurės karinio miestelio pajudėjo Karoliniškių link. Viename iš sunkvežimių – KGB „Alfos“ grupė…

Iš Laisvės gynėjo, šaulio Sauliaus Slavinsko prisiminimų: „Vyksta  kažkas nešvaraus. Aš šaulių vadas ir nuo šios akimirkos įsakau nebeklausyti  jokių kitų nurodymų, tik mano. Visi šauliai atgal į korpusą ir ruoštis  gynybai”. Žodžiai, nuskambėję šią naktį prieš 30 metų “mirtininkų kiemelyje”, po kurių Gediminas Jankus visam gyvenimui tapo mano Vadu. Ir daugeliui brolių, su kuriais šiandien aš švenčiu 30-metį…“

Mirtininkų kiemelis

Tragiška, kruvinoji naktis – tokia buvo sausio 13-oji. Įtampa, nežinia ir vienintelė mintis, įkyriai kalanti  –  laikytis, nesudrebėti, nepasiduoti. Ir – priešintis, negailint gyvasties. Žinojom ir jautėm didžiulį visų žmonių palaikymą, visų, tą tragišką naktį apsupusių Aukščiausiąją Tarybą, skubėjusių ginti TV bokštą ir RTV pastatą. Beginklė, pasiaukojanti gynyba. Lietuvos laisvės gynyba. Iš Karoliniškių pusės girdėjome tankų riaumojimą, kurtinančius šūvius, suvokėme, kad vyksta puolimas, tačiau negalėjom pagalvoti, kad sovietų kareivos siautės ir šaudys koviniais šoviniais, kad tankai traiškys žmones. Tada man atrodė, kad laikas sustojo, laukimas tapo kažkokia nerealia būsena, ypač kai pasiekė pirmosios baisios žinios apie nekaltas aukas prie TV bokšto, apie RTV rūmų šturmą ir jų užėmimą. Bolševikinės kolaborantų partijos (SSKP) vienas vadeivų J. Jermalavičius viešai skelbė, kad „nacionalistų vyriausybė nuversta“. Gynėjus pasiekia žinia, kad dingo mūsų Ministras Pirmininkas Albertas Šimėnas. Pirma mintis – perversmininkai jį pagrobė, o gal net nužudė…

Užėmę TV bokštą, tankai ir šarvuočiai pajudėjo link Parlamento. Mums tada nebuvo abejonių – bus puolimas, bet mes privalome priešintis. Prisimenu kai kurių karių profesionalų aiškinimus, kad mus sovietų desantininkai ištaškys per 10 minučių, kad nė neverta bandyti šaudyti iš savo kuklių „šaunykų“. Jie kalbėjo apie oro desantą, kuris nusileistų iš kelių malūnsparnių – ne ant stogo, kur buvo įrengti postai ir prismaigstyta metalinių strypų, bet išdauždami Rūmų langus, pakliūtų į pastato vidų, taip išvengdami susirinkusių aplink rūmus gyvo žiedo. Aplink riaumojančių tankų judėjimas galėjo būti ir dėmesį atitraukiantis manevras – per tą laiką priartėtų kariniai malūnsparniai. Tada, žinoma, neliktų jokios galimybės mums išlikti gyviems, būtume nukauti, gal dar spėję iššauti. Todėl mus, ginkluotus pasilikusius vidiniame kieme, ir vadino  mirtininkais. Esą, nesipriešindami gal išliksime gyvi…

Tokios kalbos man ir bendražygiams, žinoma, kėlė nerimą, bet labiau –   pasipiktinimą. Tuo tarpu skubiai buvo sudaryta Aukščiausiosios Tarybos Laikinoji gynybos taryba, kurios vadovu paskirtas AT pirmininkas Vytautas Landsbergis, AT kreipėsi į pasaulio valstybes ir SSSR tautas dėl sovietų agresijos, kunigas Robertas Grigas suteikė visiems esantiems rūmuose gynėjams nuodėmių atleidimą ir pakvietė išpažinties. Sovietų tankams vis artėjant, per garsiakalbius pasigirdo V. Landsbergio balsas, prašantis žmones atsitraukti nuo rūmų, nes gali būti šturmuojamas Parlamentas. Tačiau žmonės aplinkui dar labiau susitelkė, girdėjome, kaip pradėjo skanduoti  „Lietuva, Landsbergis…“ Skambėjo maldos, giesmės.

Tada, apie pirmą valandą nakties, atskubėjo Centrinio gynybos štabo pasiuntinys ir svarbiausių postų vadus iškvietė į štabą. Buvo įsakyta visiems ginkluotiems ir uniformuotiems rūmų gynėjams, žinoma, visų pirma šauliams, palikti savo postus, išeiti iš rūmų ir įsimaišius į minią, laukti signalo – kelių raketų. Tada negalėjau patikėti ir suvokti tokio įsakymo prasmės. Palikti įtvirtintus postus, palikti visai beginklius gynėjus rūmų viduje, o patiems sprukti, slepiantis tarp aukotis pasiryžusių žmonių? Kilo tam tikra sumaištis ir pasipiktinimas. Vykdydami tą nelemtą įsakymą, visi ginkluoti ir uniformuoti šauliai išėjome ir išsirikiavome vidiniame kiemelyje, kurį vėliau pakrikštijome “mirtininkų kiemeliu”. Taip, būtent tokiais ir buvome. Kreipiausi į savo vyrus, pakartodamas štabo įsakymą – išsilakstyti ir įsimaišyti į minią ar kur nors kitur. Neatsirado nei vieno, panorusio palikti kovinę rikuotę. Bėgti, uniformuotiems, ginkluotiems? Palikti kovinius postus? Sulaužyti Priesaiką?

Įtemptas laukimas, nesulaukiant jokių nurodymų, tęsėsi. Jokio ryšio su Centriniu štabu nebeliko. Tada pats apgraibomis slinkau į Centrinius rūmus, į gynybos štabą II aukšte. Visos šviesos rūmuose buvo užgesintos, siekiant išvengti snaiperių kulkų, visur tvyrojo benzino garų tvaikas (buvo parengta taip vadinamų „Molotovo kokteilių“), tarp pasilikusių nežinioje beginklių (ar ginkluotų strypais) kai kurių rūmų gynėjų, likusių be vadų ir informacijos, buvo akivaizdi panika ir pasimetimas. Tada šiaip ne taip suradau Štabo viršininką Joną Gečą. Jis buvo susijaudinęs ir tiek tepasakė – „Elkis pagal sąžinę“.

Taip ir pasielgiau. Grįžęs pas savo vyrus Mirtininkų kiemelyje, daviau komandą grįžti į rūmus, vėl užmti savo postus ir pasiruošti gynybai.

Vėliau Šaulių sąjungos Vado taryba nusprendė daugiau nebepalikti šauliams nurodytų gynybos pozicijų Aukščiausiosios Tarybos rūmuose, kol parlamentui grės pavojus. Tai buvo įforminta mano įsakymu šauliams.

Tačiau baisiausios žinios dar laukė. Tik paryčiais tiksliai sužinojome beginklių aukų skaičių ir jų vardus.

Gindami TV bokštą, tą naktį žuvo du mūsų broliai šauliai – Vilniaus rinktinės „Geležinis Vilkas“ kuopos šauliai Darius Gerbutavičius ir Ignas Šimulionis. Dariaus kūnas suvarpytas 5 kulkomis, Igno – 7. Jiems buvo tik po 17 metų… Tokių jaunų šaulių gynėjų tarp mūsų buvo ne vienas… Po mirties didvyriai apdovanoti Vyčio Kryžiaus 1-ojo laipsnio ir Šaulių Žvaigždės ordinais.

Tą žudynių naktį prie TV bokšto žuvo ir Loreta Asanavičiūtė, Virginijus Druskis,  Rolandas Jankauskas, Rimantas Juknevičius, Alvydas Kanapinskas, Algimantas Petras Kavoliukas, Vytautas Koncevičius, Vidas Maciulevičius, Titas Masiulis, Alvydas Matulka, Apolinaras Juozas Povilaitis, Vytautas Vaitkus. Niekada neužmiršime didvyrių  gyvybės aukos už Lietuvos laisvę.