IŠ JUOZO GRUŠO PRISIMINIMŲ APIE LIETUVIŲ RAŠYTOJŲ DRAUGIJĄ (2 dalis)

 

Pateikiame antrąją ištrauką iš Petro Palilionio knygos „Svajojęs gražų gyvenimą. Apmatai Juozo Grušo portretui” apie Lietuvių rašytojų draugijos veiklą.      

 

 

IŠ JUOZO GRUŠO PRISIMINIMŲ APIE LIETUVIŲ RAŠYTOJŲ DRAUGIJĄ (2 dalis)

 

 

METAI KAIP DEŠIMTMETIS

 

Baigėsi 1938-ieji. Mirtinam šuoliui ruošėsi Antrasis pasaulinis karas. Didelė nežinia ir dar didesnė baimė prislėgė Lietuvą. Europos strategų žemėlapiuose ji seniai nebebuvo „nuo marių iki marių“, o tik kaimynų negailestingai apkarpytas žalias popieriaus lopinėlis su dviem nervingai trūkčiojančiomis, sklerotiškai susiaurėjusiomis mėlynomis Memelio (Nemuno) ir Vilijos (Neries) gyslomis… Vis dažniau, jau be ironijos, tas lopinėlis diplomatų buvo vadinamas Kauno Lietuva… Nieko gero nesitikėdami nei iš fašistinių Vakarų, nei iš bolševikinių Rytų, šviesiausi jos žmonės, suvedžioti vietinių politikų, vis dėlto gyveno strutiška viltimi… Ne išimtis buvo ir mūsų pasakojimo herojus, jau senokai suplanavęs du ryžtingus žingsnius. Apie antrąjį – kiek vėliau. Būtume gerokai neteisūs aklai tvirtindami, jog pirmąjį, ilgai brandintą apsisprendimą padiktavo tiktai rūstėjanti išorė, tolimi skersvėjai, į liepom ir lavandom dvelkiančias lietuvių pastoges vis dažniau užnešantys aitrų parako dvoką. Juozui Grušui iki gyvo kaulo buvo įgrisęs jo veikėjavimas. Greit abiejų rankų pirštų galėjo nebeužtekti jo visuomeninių pareigų balansui:

Šiaulių miesto gimnazijos literatų ir menininkų draugijos „Mūza“ narys ir pirmininkas, „Ateities žiedo“ redaktorius; Mėsmedžio kaimo šaulių vadas; Lietuvių katalikų žurnalo „Pavasaris“ redaktoriaus pavaduotojas; „Šatrijos“ draugijos pirmininkas; Katalikų veikimo centro (KVC) leidžiamo didžiausio tiražo savaitraščio „Mūsų laikraštis“ redaktorius; Lietuvių rašytojų draugijos įkūrimo vienas iniciatorių; Lietuvių rašytojų draugijos valdybos narys, vicepirmininkas, pirmininkas. Gana… Jis pasitraukia iš garbingų, bet spėjusių iki gyvo kaulo įgristi Lietuvių rašytojų draugijos pirmininko pareigų. Kas žino, pasišaipyti ar paguosti norėjo Kostas Korsakas, kartą nei iš šio, nei iš to mestelėjęs, kad tau, girdi, Draugijoj tiek reikalų, kaip kokiam departamento direktoriui…

Marksistinis kritikas, – tikras, tokiu apsimetęs? – ko gero, buvo teisus. Gausėjo narių, palengva jų skaičius artėjo prie solidžių devynių dešimtinių. Daugėjo žmonių, reikalų, pažiūrų ir interesų susidūrimų. Vis įdomesnių, vis polemiškesnių dalykų prasimanydavo prozos, poezijos, kritikos sekcijos. Kas nežino rašytojų? Pašmaikštauti, pasižarstyti sąmoju ir idėjomis nė vienas ne pėsčias. O kai reikia ką nors baigti iki galo… Ne kažko galėdavo tikėtis iš savo parankinių, iš penkių asmenų Draugijos valdybos, dar mažiau – iš tarybos, į kurią įėjo ir trijų sekcijų pirmininkai. Nors jis labai dėkingas Draugijos vicepirmininkui Liudui Girai, sekretoriui Kaziui Inčiūrai, iždininkui Juozui Ambrazevičiui, turto globėjui Stasiui Santvarui, esminiai dalykai buvo užkrauti ant vadovo pečių. Tarkim, kad ir sunkiai susimedžioti litai, tirpesni nei gegužės sniegas. Kas jo, pirmininko, prieštaravimų paisė, kai vienu metu iš Litfondo lėšų teko finansuoti aiškiai protarybines „Literatūros naujienas“, leidžiamas Liudo Giros, nebesislapstant remiamas Sovietų Rusijos atstovybės?.. Arba – Draugijos veiklos kryptis, vienų beatodairiškai tempiama kairėn, kitų – dešinėn?.. Nepradėsi vėl, kaip prieš keletą metų, guostis savo gyvenimo draugei.

Dabar aš baisiai užimtas rašytojų draugija. Kol snaudė, snaudė rašytojai, bet kai sujudo, tai jau per daug. Dabar jau pradėjo varžytis dėl būsimos vadovybės, ir aš nebežinau, kas daryti. Dabar draugija, galima sakyti, mano rankose. Tiesa, yra valdyba, bet ji išsiblaškiusi kaip žydo bitės. Visas darbas ant manąs daugiausia krenta. Aš dabar galėčiau pakreipti į vieną ar į kitą pusę, bet aš noriu, kad būtų daugiau ar mažiau išlaikytas vidurys, kad galėtų bendradarbiauti kiek galima platesnės grupės, be abejo, išskyrus „bolševikus“?

Juokas, ir tiek… Nūnai Rašytojų draugija – marga dažno ūkininko pieva. Idėjiškai ir kūrybiškai. Gal taip ir turėjo būti. Su gyvenimu nepasiginčysi. Kas kita – jis pats. Per ilgai pirmininko kėdėje užsisėdėjo. Tie metai virto visu dešimtmečiu. Tiesa, niekas jam nepriekaištavo. Atvirkščiai. Kai Juozas Grušas 1937 metais perėmė iš Mykolaičio-Putino rašytojų organizacijos vairą, jam, kaip jo pirmtakui, linkėta ilgų ketverių metų. Užteks… Tegu bus valdžion besiveržiantis Gira ar kuris kitas… Tegu kitas, diplomatiškesnis, varstys nesvetingas departamentų ar piniguočių duris, žeminsis, maldaus, reikalaus… Tegu kitas susikivirčijusius taikys, nelaimingus guos, prasigėrusius šelps; tegu kitas savo autoriteto rizika nuo šeimyninių skandalų ir nuo kočėlų žmonų, išvėsusiose lovose nemigo naktį vienų prasivarčiusių, gelbės svetimos meilės smaližiautojus.

Galutinai apsispręsti padėjo Vokietijos rašytojų rūmų pirmininko H. F. Bluncko vizitas. Nepasakysi, kad Draugijos pirmininkas ir jos valdybos nariai nebūtų pratę prie aukštų svečių vizitų. Garsėjant Lietuvai, teko priimti ir prancūzą Žiulį Romeną, ir žymiuosius rusų emigrantus – pasak Bunino, pusiau genijų, pusiau idiotą Konstantiną Balmontą, beje, pramokusį lietuviškai, ir patį Ivaną Buniną. Bandyta prisikviesti Tomą Maną, tris vasaras savo namelyje Nidoje rašiusi „Juozapą ir jo brolius“. Nepavyko. Gal vokiečių rašytojas, jau pamalonintas Nobelio premija, kaip pernykščius sudžiūvusius medžių lapus ant savo stalo šiugždinęs Rytų civilizacijų tūkstantmečius, vengė išsiblaškyti? Gal ištrauktas į kasdienybę, kaip žuvis į savo prigimčiai svetimą krantą, bijojo paprasčiausiai uždusti? Gal jį atkalbėjo žmona Ketė Man, po „Budenbrokų“ vertimų į lietuvių kalbą neva kažkam nusistebėjusi, kad galima tokios mažos kalbos žodžiais išversti tokį didelį kūrinį? Vienaip ar kitaip, tai, kas domino Gėtę, kas kaip magnetas traukė Herderį, Tomui Manui, atskirtam vos keliolikos kilometrų Kuršių marių, liko raibuliuojančiose žaliosiose ūkanose… Iš pradžių Grušas šaipėsi, o vėliau nuoširdžiai gailėjo kolegos Petro Vaičiūno, kuriam, kitaip nepasakysi, teko tampytis su aikštinguoju Konstantinu Balmontu, pildyti jo įgeidžius ir norus. Kas galėjo, pavyzdžiui, pamanyti, kad keliaujant po Žemaitiją, rusų poetas staiga užsinorės… vištienos. O pietų metas dar tolokai, didesnė gyvenvietė – taip pat. Ką darysi, teko belstis pas vietos bažnytkaimio kleboną. Laimė, to būta šviesuolio, svečius pažino, priėmė, pavaišino. Vakare pavargę keliauninkai grįžo į Kauną. Poeto žmona nuėjo viešbutin prigulti, o mūsų nuotykių ieškotojai „Metropolyje“ susėdo vakarienės. Pavalgė, po burnelę išmetė. Vaičiūnas, taktiškas ir mandagus, palydėjo svečią iki jo numerio. Vos spėjo palinkėti labos nakties, užverti kambario duris, kai pasigirdo širdį veriantis klyksmas. Puola atgal, atlapoja duris, savo akim netiki: kad talžo, kad talžo Balmontas žmonelę… Sumišęs Vaičiūnas skirti, gėdinti, o ašarom aptekusi ponia Balmont: „A tebie kakoje delo? On – genij…“

1938 metais teatro antreprenerio Grigaliūno pakviestas, Lietuvoje gerą savaitę išbuvo Ivanas Buninas. Teatro ir kino salėse jis skaitė tris paskaitas apie savo susitikimus su įžymiais kultūros veikėjais, apie žmonijos didžiųjų – Dantės, Šekspyro – nemirtingąsias meiles. Nors ne oratorius, Buninas kalbėjo neblogai, salės buvo sausakimšos. Nieko tokio, kad garbingojo svečio viešnagę teko padengti iš Draugijos pirmininko kišenės. Svarbiausia, kad pavyko išsikalbėti, gal net kai kam akis atverti j mūsų spaudos diplomatiniais sumetimais gerokai nutylimą Rusijos kasdienybę. Tačiau ar tik mūsų? Nuo tariamų socializmo laimėjimų alpėjo prancūzų ir ispanų komunistuojanti periodika, stalinizmui hosanas giedojo Anri Barbiusas ir Maksimas Gorkis… Tiesa, Juozas Grušas jau buvo matęs tą didžiulę, prieštaringą šalį, kai 1934 metais su Lietuvos inteligentų delegacija aplankė Maskvą, Leningradą, Rostovą, Sevastopolį, Jaltą, Baku, Batumį, Tbilisį… Iki sielos gelmių jį tada sukrėtė dieviškas gamtos grožis ir neapsakomas žmonių vargas. Chleb, chleb… – dar neretai rašytoją iš sapno pažadindavo geltonos, permatomos badaujančio Pavolgio vaikų rankos, ištiestos į Rusijos platybėse stabčiojusį prabangų „Inturisto“ traukinį. Keista: vaikų veidų neprisiminė, o rankas – puikiausiai. Nieko vaikiško jose nebebūdavo…Kartais jos sapnuodavos alkanu, aklu, nuo medžių kamienų atkirstų, fantastiškai surizgusiu šaknų tumulu, negailestingai persekiojančiu nuo jų sprunkantį traukinį… Kartais jos, kaip Dali paveiksluose, šmėžuodavo ilgos, glebios, lyg itališkieji makaronai – tąsios… Jų būdavo tiek daug, jos būdavo tokios bekaulės, kad be jokio vargo aplipdavo, apsivyniodavo, suparalyžiuodavo geležinę traukinio gyvatę… Smaugdavo tol, kol tas, gaudydamas orą, sustodavo, kol pro langus pasipildavo duonos riekės, konservai, sausainiai, saldainiai… Grušas net žmonai tų savo košmarų nepasakodavo… O juk buvo prabėgę jau ketveri metai… Nei klaustas, nei ką, vieno pašnekesio metu Buninas pasiguodė labai pasiilgstąs Rusijos. Grušui pasiteiravus, kodėl dabar, šlovės viršūnėje, kai atviri visi keliai, nemetąs emigracijos, svečias tiktai karčiai atsiduso: „Da, priglašenije bylo… Osobenno posle tovo, kogda ja polučil Nobelevskuju premijų… No ja otkazalsia… Počemu? Da potomu, čto ja chočiu pisat o čeloviekie, a nie o kolchoze, o liubvi, a nie o cemente…“ Po šios Bunino išpažinties Grušas nebenorėjo stebėtis Kaziu Inčiūra, Kauno geležinkelio stotyje Nobelio premijos laureatui, tarsi kokiam kunigui, pagarbiai bučiavusiu ranką… Keistai sutvarkyta žmogaus atmintis: gali valandų valandom apie bet ką taukšti, kad tiktai išvengtum nemalonaus. O juk Grušo buvo pradėta apie tą pasipūtėlį vokiečių rašytoją Hansą Fridriką Bluncką, Trečiojo reicho atstovybėje Kaune pasakiusį pronacistinę kalbą… Nei Grušas, nei kiti to pobūvio kviestiniai nesulaukė to, ko taip tikėjosi: pasiūlymo bendradarbiauti, seniai visų laukto, dar vieno lietuvių literatūros pripažinimo.

Klausėsi Grušas keturiasdešimtmečio svečio, pretenzingų romanų „Ginčas su dievybėmis“, „Žvaigždynų kova“, „Ugnies užvaldymas“, „Prosenelių saga“ autoriaus, ir braukė prakaitą. Pagaliau gražbylys nuslopo. Užsienio reikalų ministras Juozas Urbšys šnipštelėjo, kad dabar jo, Lietuvių rašytojų draugijos pirmininko, eilė. Ką jis galėjo atsakyti? Drožė tai, kas gulėjo ant širdies: apie literatūros ir knygos reikalingumą, apie humanistinę meno paskirtį. Aiškiai apolitiška kalba vokiečiams nepatiko. Ne tik jiems… Kalbėdamas Grušas visą laiką jautė sunerimusį Stasio Santvaro žvilgsnį, kaip styga įsitempusį Juozą Urbšį… Šiaip jau visada taktiškas mūsų ministras, visiems skirstantis, lyg ir papriekaištavo savo tėvynainiui.

Tiesą sakant, svečių akivaizdoje Grušui ne kartą teko nemaloniai prakaituoti. 1938-ųjų pradžioje, pora dienų prieš Vasario 16-ąją, Valstybės teatre jam, Jonui Marcinkevičiui, Jonui Kossu-Aleksandravičiui, Kaziui Binkiui ir Vincui Mykolaičiui-Putinui buvo įteiktos įvairios literatūrinės premijos. Buvo didelės iškilmės. Valstybės galva dalyvavo. Ir, žinoma, daug svečių, Latvijos ir Estijos rašytojų draugijų pasiuntiniai. Liejosi rinktinės kalbos ir prancūziškas šampanas, skambėjo uždeganti muzika, sukosi prašmatnios poros. Bet tokia jau rašytojų prigimtis: jie mieliau kilnoja stikliukus negu apgirtusias kojas, noriau vedžioja nesibaigiančias kalbas negu į juos gundančius žvilgsnius svaidančias vienišas damas. Jau per šį pobūvį Grušas gavo nemaloniai patirti tai, kas vėliau dar labiau jį sukrėtė: koks didelis lietuvių literatūros atsilikimas. Lygonių Jakobso ir Janio Lapinio informacija privertė šeimininkus, paprastai nemėgusius slėpti savo tikrojo ar įsivaizduojamo ūgio, gerokai gunktelėti. Tai, kam Lietuvoje, vis stokojant pinigų, laiko ar talentų, vis atidėliojant, buvo tik ruošiamasi arba po ilgų tūpčiojimų vos pradėta daryti, – Latvijoje seniai buvo juodu ant balto… Dešimt tomų Turgenevo raštų vertimų, šešiolika – Dostojevskio, dvylika – Tolstojaus, šešiolika – Undset, aštuoni – Tagorės, trisdešimt – Džeko Londono… Kokia didžiulė, kokia neįkainojama literatūrinės minties, kūrybinio meistriškumo akademija! Kaimynų išsileisti Latvijos literatūros istorijos, Latvijos enciklopedijos, latvių pasakų ir padavimų tomų tomai tarsi bylojo apie neišsemiamas tautos kūrybos versmes. Ne mažiau įspūdinga statistika šeimininkus užvertė ir Estijos plunksnos broliai – Estų rašytojų draugijos pirmininkas Friedebertas Tuglas ir žymus prozininkas Albertas Kivikas. Po tokių garbingų svečių kalbų sunku buvo tverti savam kailyje, kantriai išsėdėti už svaigaus vaišių stalo. Kai tavo paties prieštaringai sutiktos vos trys knygos: du novelių rinkiniai ir romanas…

Jis – rašytojas. Rašytojas, po galais, o ne svetimų ir savų autorių knygų buhalteris. Solidi premija, nors ne valstybinė, turėjusi nuraminti, tiktai išprovokavo tarsi laukusias tokios progos kūrybines ambicijas, nepasitenkinimą savimi. Niekas nesako, du tūkstančiai, nors ne penki, gerai, labai gerai… Bet kur kas geriau būtų tas jėgų antplūdis, kuris savo galinga srove priplaka prie rašomojo stalo ir tol nuo jo nepaleidžia, kol su juo tarsi su galera išplauki į svaiginančius jausmų ir minčių horizontus. Kiek kartų, pareigai, darbui, šeimai šaukiant, teko pradėtą rankraštį mesti, o vėliau vėl viską bandyti iš pradžių… Buvo ir kitų, ne mažiau svarbių priežasčių, paskatinusių Juozą Grušą vos po gerų pirmininkavimo Draugijai metų skubotai atsisakyti šio posto. Vis sunkiau sekėsi derinti dvi ideologijas – savo redaguojamo ir redaktorių sočiai maitinančio katalikiškos krypties savaitraščio ir demokratiškosios Rašytojų draugijos. Savyje dar kaip nors, o kai prisieina viešai… Nejaugi apsimetinėsi, delsi, lauksi, kol vieną gražią dieną susilauksi pastabos, kultūringam žmogui atstojančios durų rankeną… Nerimą kėlė landžiausių laikraštininkų iššniukštinėtas gandas, kad greitai gali būti daug laisvų darbo rankų: tautininkų valdžia, susidūrusi su aštrėjančiais ekonominiais sunkumais, planavo atleisti iš tarnybų tas moteris, kurių valdininkaujantys vyrai kas mėnesį parneša namo šešis šimtus litų…

Žurnalisto darbas ir nuo jo nusukta kūryba reikalavo visų jėgų, viso greitai tirpstančio laiko. Sveikata – didesnio dėmesio vėl pradėjusiems švokšti plaučiams, dažniau ir dažniau į krūtinės narvą tarsi pailsusiai paukštei atsimušančiai širdžiai. Ar bereikia svaresnių argumentų? Ir ketvirtasis Lietuvių rašytojų draugijos pirmininkas pasiklojo priešais save šešis tuščius popieriaus lapus.

Valdybos vardu sveikinu koleges ir kolegas rašytojus, susirinkusius čia paimti valdybos darbų apyskaitos, išsirinkti naują vadovybę ir duoti gaires sėkmingesniam Draugijos veikimui, – pradėjo popieriumi bėgti ranka. – Dirbome metus. Šie metai mums buvo ypatingi, sukaktuviniai metai tautos nepriklausomybės. Nepaprasti keletu atžvilgių – nepaprasti daugeliu atžvilgių. Viena, tai tautos nepriklausomybės dvidešimt metų sukaktuvės…

Ne tai, ne tai… Juozas Grušas nervingai išbraukė pastaruosius sakinius. Jautė praleidęs kažką labai svarbaus, būsimo susirinkimo pradžioje būtino. Na, žinoma… Juk vasario mėnesį atsisveikinta su Adomu Jakštu. Kunigas, poetas, publicistas, kritikas, matematikas, visuomenės veikėjas Adomas Jakštas – Aleksandras Dambrauskas buvo įspūdinga figūra. Grušas dar galėjo sutikti su jo priešininku Radžvilu, teigusiu, kad Jakšto gadynė buvo mirusi jau daug anksčiau negu jis pats. Tačiau Draugijos pirmininkas niekaip negalėjo sutikti, kad Adomas Jakštas paskutiniuosius dvidešimtį metų nei mūsų visuomeniniame, nei literatūriniame gyvenime nebesvėrė tiek, kiek, sako, svėręs rusų priespaudos laikais. Radžvilas gal tiktai vienu buvo visiškai teisus, kad gyvasis kūrybos gyvenimas pro Jakštą ėjo savo vaga, nebebodamas nei jo pamokymų, nei įspėjimų. Tačiau ar tiktai vieno Jakšto? Nepatiktų ši mano mintis ir bičiuliui Ambrazevičiui, – nusišypsojo. Tačiau smulkiomis raidelėmis, radęs plyšelį tarp eilučių, virš užbraukyto teksto įrašė: Šiais metais mirusio Draugijos nario Jakšto-Dambrausko atminimą prašau pagerbti atsistojimu.

Kuria linkme jis turėtų pakreipti savo kalbą? Nepradės juk skaičiuoti, kiek ir kokių knygų išleido jo kolegos per trisdešimt aštuntuosius. Tai padarys kiti. Grušui užteks užsiminti, kad, pagal leidėjų pažadus, gali būti 30 tomų beletristikos, 20 – poezijos, 30 – jaunimėliui skirtų knygų. Didžiausią rūpestį tebekelia beletristika, jau antri metai nesulaukianti Valstybės premijos. Išeina daug neblogų knygų, bet ar jos gali lygintis su Ievos Simonaitytės, Petro Cvirkos, Antano Vaičiulaičio, Igno Šeiniaus geriausiais pastarųjų metų darbais? Tegu tuo užsiims kiti, žinovai, kritikai. Juozas Grušas vėl susikaupė prie sunkesnio, savo širdžiai mielesnio apibendrinto žodžio.

Šie metai daug kuo išsiskyrė iš visos eilės mūsų nepriklausomo gyvenimo metų. Šiuos metus atžymėjo ar turėjo atžymėti ir iškilmės, nuveiktų darbų įkainojimas ir ateities planai. Bet kartu šie metai atnešė gilų skausmą ir kraupų nerimą, netikrumo jausmą ir didį susirūpinimą dėl ateities. (Aplink mus ir toliau nuo mūsų telkėsi audros debesys ir grūmojo paskandinti žmoniją kraujo ir ašarų klane. O žmogaus genijaus išmintim sukurtą kultūrą paversti pelenais. Iš tų sutemų kaip iš chaoso iškilo triumfuojanti fizinė jėga, o šalia jos pasiliko parengta kapinių duobė.) Ne, ir tų makabriškų frazių nereikia… Ir tekstą skliausteliuose nukryžiavo du ryžtingi brūkšniai.

Kūrybinis darbas, literatūros ugdymas rašytojų mintys ir jausmai turi labai artimą sąryšį. Tokie momentai priverčia įsigilinti į save, perkainoti savo jėgas, surasti savyje gilesnių gyvybės versmių ir pagalvoti apie sąlygas tai gyvybei augti ir klestėti. Kolegos rašytojai, mūsų atsakomybė nėra liudininko atsakomybė. Per daug tiesmukiška… Reikėtų lanksčiau, pagrįsčiau.

Ir to sakinio nebeliko.

Kur mūsų tikrosios jėgos? Kas yra mūsų dvasinės stiprybės šaltiniai? Ar pakankamos sąlygos tautos kūrybiniam pajėgumui ugdyti ir tautos kultūrai kurti? Kokius kelius knyga turi nueiti į plačiąją visuomenę? Mes šiandien statome šiuos klausimus ir norime, kad jie būtų suprasti, nes rašytojo atsakomybė – nėra liudininko atsakomybė. Šiais sukaktuviniais, o kartu ir visokių audrų metais švystelėdavo viena kita drąsesnė mintis, pasigirsdavo balsų, reikalaujančių suaktyvinti mūsų kultūrinį gyvenimą, sudaryti palankesnes sąlygas mūsų kultūros kūrybai. Spaudos skiltyse, atskirų žmonių lūpose buvo linksniuojamas Kultūros fondas, Kultūros rūmai, didžiulis bibliotekų tinklas… Rašytojų Draugijos valdybos žmonės su džiaugsmu dėjosi prie tos akcijos, dalyvavo kai kuriuose pasitarimuose. Tačiau šiandieną susirinkę dar negalime pasidžiaugti bent kiek didesniu mūsų kultūrinio gyvenimo įvykiu, nors sukaktuviniai metai eina prie galo.

Tiesa, literatūrinis gyvenimas metai iš metų aktyvėja ir plečiasi. Šiemet vienas kitas ir naujas pragiedrulis pasirodė mūsų horizonte. Pirmiausia dramatinės literatūros veikalai susilaukė Švietimo ministerijos palankumo, pradėjo veikti Literatūros fondas, be to, susilaukta paramos iš keleto privatinių asmenų. Už tai jiems mūsų nuoširdi padėka. Į Literatūros fondą ši valdyba buvo ypatingą dėmesį atkreipusi, dėjo pastangų jo veikimą nors tiek sustiprinti, kad jis galėtų patenkinti pačius opiausius literatūrinio gyvenimo reikalus. Sąryšy su Fondo lėšų klausimu aplankyta visa eilė bankų, ekonominių organizacijų, išsiuntinėta per penkiasdešimt laiškų, tačiau iš niekur negauta teigiamo atsakymo. Aš apie tai kalbu ir su liūdesiu konstatuoju ne dėl to, kad mes manytume, jog aukomis galima sudaryti tinkamas sąlygas mūsų literatūrai tarpti, ne, bet dėl to, jog tas palyginti nežymus reiškinys parodo tam tikros visuomenės dalies nuotaikas; kultūrinių reikalų vertinimą ir supratimą, ir, sakau, tos visuomenės dalies, kuri vadovauja, kuria mūsų krašto gerovę. Šalia komercijos ir ūkio, šalia biurokratijos ir sporto, kultūros reikalai atrodo mirę. O juk mūsų literatūra, mūsų menas, mūsų kultūra yra mūsų dvasinės stiprybės šaltiniai, o kūrybinis pajėgumas – tautos egzistencijos teisė. Skaudus gali būti istorijos teismas, jei prieš jį teturėsime liudininkus egoizmą, sumiesčionėjimą, karjerizmą, dvasios žlugimą ir kanuolių triumfą.

Na va, regis, pavyko iškloti, kas pastaruoju metu slėgė širdį, audrino mintis. Tikriausiai daug kam nepatiks… Ir pirmiausia – mano ponams, mano duondaviams… A, tiek to… Kokioje šalyje gyvenam, apie tokią skaudančiais žodžiais kalbam… Metas viską baigti… Ir pirmininkavimą, ir savo atsisveikinimą, jau kaip voverė įsisukusį savo rate.

Kolegos rašytojai, – paskutinį kartą pamirkė plunksną į juodą rašalą Juozas Grušas, – jūsų tikėjimas savo ir visos tautos kūrybine galia yra ta jėga, kuri gali išugdyti, iškelti tautos dvasinį sąmoningumą, kultūros meilę, kūrybinio darbo polėkius. Šiandieną, kada aplinkui kyla fizinės jėgos grėsmė, kada pelnas, interesai ir prievarta virsta teisinėmis normomis, šiandieną jūsų atsakomybė yra daug didesnė. Atsakomybė dėl tautos dvasinės stiprybės, dėl kultūros vertybių ugdymo ir išsaugojimo, atsakomybė dėl laisvės idėjos, dėl kūrybos ir minties šviesa spinduliuojančios žmogaus asmenybės. Jūsų plunksna, jūsų žodis, jūsų mintys ir jausmai gali padaryti tai, kad mūsų dienos bus šviesi aplinka tautinės kultūros kūrybai, bus sutelktos visos jėgos, patvariai įkinkytos į pozityvų kūrybinį darbą ir duos mūsų tėvynei maksimum šviesos ir kultūros, maksimum dvasios stiprybės ir giliausio tautiškumo.

To aš linkiu jums, kolegos rašytojai, žengiant į nepriklausomybės trečią dešimtmetį.