RAŠYTOJO TRAGIŠKA LEMTIS

Gediminas Jankus

Šiemet sukako 40 metų nuo tragiškos vieno talentingiausio ir žymiausio mūsų dramaturgo, prozininko Raimundo SAMULEVIČIAUS (1937 09 25 – 1981 02 02) žūties. Iki šiol skaudžiu aidu nuskamba ši žinia jį pažinojusių bičiulių, kolegų širdyse. Raimundo gyvenimas nutrūko nesulaukus nė 44-rių. Bėga metai, mažėja kūrėjo amžininkų, su juo bendravusių, pažinojusių ir jo mamą Stasę, kilnią, tvirtos dvasios ir polėkio asmenybę, nepalūžusią po baisios vienturčio sūnaus netekties. Bėga metai ir nusitrina tokie tragiški dramaturgo žūties momentai. Žūties? Ar iš anksto suplanuoto ir šaltakraujiškai įvykdyto nužudymo? Iki šiol nėra galutinio atsakymo, daug prielaidų, daug įtarimų. Žūtis tikrai mįslinga. Rašytojas buvo nušautas Vilniuje, KGB pulkininko R.Vaigausko bute, vienintelį mirtiną šūvį paleido pulkininko žentas Aurelijus Bacevičius, neva pamanęs, kad rastas pistoletas – žaislinis… 

Tada, sovietinės stagnacijos laikotarpiu, demokratiška, laisva mintis, naujų, neįprastų formų paieška ženklino ne tik R. Samulevičiaus kūrybą, bet ir daugybę jo recenzijų, užsienio literatūros, teatro, kino apžvalgų. Intelektualas, eruditas, neslėpęs savo simpatijų vidinės ir kūrybinės laisvės sampratai, dramaturgas ryškiai išsiskyrė iš savo amžininkų, plunksnos brolių ne tik intelekto drąsa, bet ir nepriklausoma laikysena. Platūs kontaktai ir bičiulystė su Vakarų intelektualais, dažnos viešnagės “socialistinio lagerio” šalyse, aukštas jo autoritetas tarp menininkų, aktyvi veikla Rašytojų sąjungos Kauno skyriuje kėlė partinių funkcionierių ir, be abejo, KGB susirūpinimą.

Raimundas Samulevičius. Jonavos rajono savivaldybės Kultūros centro krašto muziejus

Dramaturgas buvo sekamas, jo daugialypiai kontaktai fiksuojami. Valdžios nemalonėn patekęs Raimundas buvo ignoruojamas.  Nors Lenkijos, Čekoslovakijos, Rusijos teatrai statė dramaturgo pjeses, netrukus jų kažkodėl pradėjo vengti Lietuvos teatrai, ypatingai Kauno dramos teatras, nors Raimundas savo pjeses pirmiausia siūlydavo būtent jam. Juk šiame teatre dar 1964 m. įvyko R. Samulevičiaus debiutas – pjesė „Studentiška novelė“ (režisierius S. Motiejūnas, suvaidinta per 100 kartų), „Paklydęs tarp žvaigždžių“ (režisierius Leonardas Zelčius,1965), ir kt. Gal santykiai atvėso dėl Raimundo istorinės dramos “Karūna ir smėlis” apie Barborą Radvilaitę – kaip žinome, teatras pasirinko garsųjį Juozo Grušo veikalą, kurį pastatė Jonas Jurašas 1972 m. O “Karūna ir smėlis” ne Kauno dramos sceną išvydo tik po dramaturgo mirties, 1985 metais…

Raimundas Samulevičius gimė Kaune, o vaikystė prabėgo pas senelę – vienkiemyje prie miško Jonavos rajone. Baigė Jonavos vidurinę mokyklą, pradėjo studijas Veterinarijos akademijoje, kuriam laikui tapo “bitučių Bičiuliu” – pasidarbavo bitininku kolūkyje. Ir pradėjo intensyviai rašyti – 1954 m. buvo atspausdinta pirmoji pjesė „Studentiška novelė“, o po kelerių metų – ir debiutiniai apsakymai. Tačiau traukė scena, traukė teatras. 1962 m. pavasarį Raimundas, kaip jaunas, gabus dramaturgas, dalyvavo Dubultuose, prie Rygos, vykusiame visasąjunginiame dramaturgų seminare, buvo pastebėtas, ir seminaro vadovų paskatintas, išvyko į Maskvą, M. Gorkio literatūros institutą, kurį sėkmingai baigė 1973 m.

Prasidėjo talentingo dramaturgo pripažinimo kelias. Viena po kitos leidžiamos ir statomos (žinoma, ne visos) pjesės: “Aidas” (pastatyta ir išleista 1969), “Sofoklas ir JI” (pastatyta 1970), “Paukšti, ateik čia” (1975), “Laukimas” (pastatyta 1976), “Kaip vėjas laukuose” (1976) ir kt.

Kuo šiandien, po daugelio metų, traukia Raimundo sceniniai veikalai? Visų pirma, tai puikiai suvokta ir įsisavinta scenos meno specifika, dramos konstravimo principai. Tačiau R. Samulevičius nesirėmė tradicine samprata ir banaliomis sceninėmis klišėmis. Buitinio – psichologinio realizmo, būdingo senajai  rusų scenos mokyklai, nė su žiburiu nerasi jo pjesėse, kaip ir to naujųjų laikų entuziastingo sovietinio laikotarpio patoso – K. Stanislavskio sistemos ir socialistinio realizmo hibrido. Gal todėl su tokiu entuziazmu jo pjeses griebėsi statyti Vakarų šalių (socialistinio lagerio) teatrai, nes jose padvelkė gaivališkumas, moderni išraiška, intelektualiniai kontekstai.

Raimundo daugelio pjesių tematika – gyvenimo kasdienybė, meilė, draugystė, šeima. Meistriškai kuriama dramatinė įtampa, palaipsniui atsiskleidžia slepiamos personažų vidinės prieštaros. Konfliktinės situacijos nekuriamos dirbtinai, tik dėl efekto ar laikantis dramos teorijos. Perpratęs ir įvaldęs vidinio vyksmo kūrimą, dramaturgas savo pjesėse pasiekė to sunkiai sugaunamo, bet giliai pajaučiamo veikėjų dvasinio nušvitimo, pakilumo. Impresionistinė  pasakojimo maniera, būdinga daugeliui jo sceninių veikalų, suponuoja itin subjektyvų, jausminį pasaulio suvokimą, nesigilinantis į pokyčių esmę ir priežastis.

Mano paminėti kontekstai R. Samulevičiaus scenos veikaluose dažni ir jo prozoje. Tai byloja apie autoriaus intelektualumą, apsiskaitymą, plačias antikinės filosofijos, įvairių religinių mokymų žinias. Visa tai panaudojama tikslingai, neperspaudžiant. Žinoma, reikia tam tikrų pastangų, siekiant suvokti užuominų, kodų, įvairių aliuzijų prasmę. Kartais tie kodai nušvinta nelaukta švelnia ironija. Tai būdinga vienai iš mano mėgiamiausių Raimundo novelių – “Kanaleto pokštas”.

Raimundas Samulevičius. Jonavos rajono savivaldybės Kultūros centro krašto muziejus

R. Samulevičius parašė nemažai apsakymų ir apysakų (rinkinys “Ugniakuras pagiry”, 1981), eseistinę apybraižą apie dailininką A. Samuolį “Baltoji obelis” (nebaigta, išleista 1985), J. Tumo-Vaižganto apysakos “Nebylys” (pastatyta 1970, išleista 1973), V. Krėvės “Šarūno” (pastatyta 1977) ir “Skirgailos” (su S. Varnu, pastatyta 1981) inscenizacijas ir scenines kompozicijas, pjesę pagal P. Merime (Prosper Merimee) novelę “Lokys” (pastatyta 1979).

Po tragiškos rašytojo mirties išleisti solidūs jo įvairiapusės kūrybos tomai. Be minėtos apybraižos apie dailininką A. Samuolį, 1985 m. pasirodė pjesių rinktinė “Erškėtrožės rudenį”, du “Raštų” tomai bei prozos, kritikos, eseistikos rinktinė “Kanaleto pokštas” (1987). Tuo nenuilstamai rūpinosi Raimundo mama Stasė Samulevičienė, literatūrologas Algis Samulionis, poetas Petras Palilionis. Beje, P. Palilionis išleido esė, pašnekesių knygą „Baltosios obels papėdėje. Išlikę savimi”. Esė, pašnekesiai. – Kaunas: Varpas, 1997), sukūrė mažąją poemą “Baltoji obelis”, skirtą dramaturgo Raimundo Samulevičiaus, dailininko Antano Samuolio ir tautodailininkės Stasės Samulevičienės atminimui (Kaunas: Naujasis lankas, 2008).

1991 m. Prauliuose (Jonavos r.) atidarytas Jonavos krašto muziejaus filialas – trijų garsių Samulevičių memorialinis muziejus, kuriame saugomi autentiški baldai, R. Samulevičiaus knygų kolekcija, fotografijos bei kiti dokumentai. O nenuilstanti Raimundo ir jo mamos Stasės kūrybos propaguotoja, šeimos bičiulė, pedagogė lituanistė Danutė Marcinkevičienė parengė keletą leidinių apie R. Samulevičių ir kitus – „Buvo mylimi – teliks neužmiršti…“ (Kaunas: Naujasis lankas, 2007), „Pūkuotukai – atspindys to Prarastojo laiko“ (Kaunas: Naujasis lankas, 2012).

D. Marcinkevičienės sudarytas ir išleistas prisiminimų, įžvalgų rinkinys “Buvo mylimi – tenebus užmiršti”, skirtas sūnui ir mamai Samulevičiams, verčia dar kartą pergyventi taip visus mus sukrėtusią kūrėjo žūtį, įvertinti nutylimus faktus, mūsų naujausios istorijos šviesoje bandyti įminti slepiamą tiesą. O “Pūkuotukų” knyga man brangi ir kitu aspektu – teko ją redaguoti, ir prisimenu savo nuostabą, sužinojus daugybę nežinomų faktų apie Raimundą, apie jo talentingą mama, jų ypatingą dvasinį ryšį. Po sūnaus tragiškos žūties Stasė Samulevičienė rado vidinių jėgų ne tik rūpintis sūnaus kūrybos sutvarkymu ir išleidimu, bet dovanoti kitiems, ypač mažiesiems, džiaugsmą ir nuostabos akimirkas. Jos pūkuoti padarėliai nešė ir neša Vilties žinią. Daug naujų, nežinomų detalių atskleidžia profesorė Irena Leliūgienė, tuometinė Palemono vidurinės mokyklos direktorė, su bendraminčiais įrengusi mokykloje ekspoziciją trims kūrėjams – dailininkui A. Samuoliui, dramaturgui R. Samulevičiui ir jo Mamai Stasei…

Be abejo, Raimundas Samulevičius – vienas žymiausių pokario rašytojų. Šalia vyresnės kartos mūsų dramaturgijos klasiko Juozo Grušo jo kūryba nenublanksta, žėri tik jai būdinga impresijos ir jausmo šviesa. Sakyčiau, vienas kitą jie papildo. Du mūsų dramaturgijos ir teatro Ąžuolai.

Juozas Grušas ir Raimundas Samulevičius. Iš Petro Palilionio asmeninio archyvo