ARVYDAS JUOZAITIS. KELIŲ DEŠIMTMEČIŲ DRAUGYSTĖ

Būdavo taip. Jis per pušynėlį nusileisdavo iš savojo Viršuliškių būsto į Žvėryną, įsitaisydavo mano virtuvėje arba balkone ir mano diena pražūdavo. Jo apsilankymai vidurdienį truko metų metus. Ir iki Sąjūdžio, ir po Sąjūdžio. Kone kas antrą, trečią dieną.

Draugystė prasidėjo troleibuse, 1982 metais, prie Žaliojo tilto (liudininkas buvo Skirmantas Jankauskas), o baigėsi Karaliaučiuje, 2006 metais (liudininkų buvo daugiau). 

Į Rytprūsius jis atvyko su žmona Zita, į mano pirmąjį jubiliejų. Ir tą šviesųjį balandį aš paskutinį kartą pasisodinau jį šalia savęs, greta vairo, ir mudu kaip vėjas aplėkėme Sembos pusiasalį. Tai buvo laimės valandos ir mudviejų gulbės giesmė.

 

Ko tik nebuvo mūsų nihilizme. Buvo ir mano rašytinis “ultimatumas” jam. Parašiau jį dar iki Sąjūdžio, netverdamas “Šliogerio egzorcizmų” Žvėryne. Ir kaip neplyš kantrybė, kur matyta! Penkerius metus jis žudydavo mano darbo valandas savas valandas baigęs. Apie 12.00 nusileis būdavo nuo Viršuliškių kalvų  į savo antrus namus, plėš cigaretę po cigaretės ir terorizuos mane ir pasaulį. Paterorizavęs, išsikrovęs ir nurimęs išeis, mano sieloje palikęs pragarą. Iš pradžių  būdavo įdomu, net džiugu (antikomunizmas!), bet… Labai greitai supratau, kad Šliogeris nepripažįsta valdžių ir santvarkų, nes nepripažįsta pasaulio. Civilizacija jam reiškė mirtį (nors automobilį vis dėlto įsigijo ir išmoko vairuoti). Mirtį naikino ja naudodamasis. 

 

Po to atrado Ž. Bodriarą ir “simuliakrais” jam tapdavo viskas, prie ko prisiliesdavo žmogus. Atsvara pasaulio Niekiui buvo viena vienintelė — daiktas, šiapusybė/anapusybė/absoliutus transcendentas, po to — esmas. Pagaliau — žiūra.

 

Viskas kartojosi, apkarto, viskas reikalavo energetinio budizmo.  Ir vis dėlto mudu gelbėjo ir šildė giliausias supratimas, pirmojo suartėjimo blyksnis ir jausmas, jog esame draugai visam savo amžiui.

 

Mūsų draugystė nutrūko ūmai, Arvydui apsilankius Karaliaučiuje, 2006 metų balandį.

Dar vieną, dar du, dar tris kartus  buvau užsukęs pas jį I. Kanto gatvėje, Vilniuje, nuskausmindamas neišvengiamą išsiskyrimą. Ir tada — taškas. 

 

Kodėl taškas? Išsisėmė viskas. Ir intelektualinės, ir biografinės bendrystės mistika. 

Nepakeliamas man tapo tas žmonių pasaulis, kurį jis atmetė, o kurį aš bandžiau keisti.

 

O po to…

Tada pamačiau, kad nusisukęs nuo žmonių, jis rado naują išsigelbėjimą — paėmė į rankas fotoaparatą, ėmėsi “filotopiškai fotografuoti” amžinybę. Ir rašė po nuotraukomis daiktiškumo” tekstus. “Filotopija” virto “fototopija”.  “Žiūra” prarado kontūrus. Budizmas vaizdais atvėso. Jis buvo įsitikinęs, kad rado naują raišką. 

Ar galėjai pajuokauti, kad visa tai jau buvę?

Ne. Arvydas Šliogeris juokų ir  humoro nepripažino. Iš esmės! 

 

Taip, 2006 metai… Tada nutiko nelauktas, netikėtas įvykis. Nuskambėjo jis kaip pageidavimas, kurį Karaliaučiaus virtuvėje, šalia lango į Luizės parką ištarė jo žmona Zita: “Arvydai, dabar jau laikas tau parašyti knygą apie Arvydą”. Mano bendravardis stovėjo šalia ir linkčiojo.

 

Knygos neparašysiu, nors galėčiau. 

 

“Filotopijos” labui reikia patylėti.