RAŠYTOJAS PETRAS VENCLOVAS. PRISIMINIMAI “STUDIJOS VILNIUJE 1963-1967”. PIRMA DALIS

Rašytojas Petras Venclovas. Maironio lietuvių literatūros muziejaus nuotrauka

 

PETRAS VENCLOVAS 

 

Savo prisiminimuose esu gana plačiai aprašęs studijas Vilniaus universitete. Atrinkau kelis fragmentus, labiau susijusius su studentų buitimi ir kasdieniu gyvenimu, šiek tiek pasakoju apie bendrakursius ir tuo metu sutiktus įdomesnius žmones. Žinoma, teko žvilgtelėti ir į dėstytojus, bet šį kartą daugumą jų apeinu pagarbiu atstumu. Manau, kad studijos Vilniuje buvo didžiausias mano gyvenimo virsmas: iš nuošalaus vienkiemio, esančio netoli Latvijos, patekau į sostinę, susidūriau su didmiesčio buitimi, sutikau daugybę naujų žmonių, pasikeitė mokymosi pobūdis, atsirado naujos disciplinos, formavosi kitoks bendravimas bei požiūris į draugus ir dėstytojus, kitoks santykis su meno ir literatūros kūrėjais.  Be abejo, keitėsi ir mano mąstysena bei vertinimai,  nebe daug ką reiškė mokykloje įgytos žinios, teko atsisakyti kaimietiško gyvenimo būdo, nebetiko patriarchalinės aplinkos elgsena, papročiai  ir išmintis. Beveik visko teko mokytis iš naujo!  Bet vis dėlto reikėjo išlikti savimi… 

                           

 

                                      STUDIJOS VILNIUJE 1963–1967 METAIS

 

                                                                     ***

Važiuoju į Vilnių, vežu dokumentus į Universitetą. Kelionė trunka šešias valandas: iš Biržų per Pasvalį, Panevėžį ir Ukmergę. Vilniuje jau esu buvęs su mokyklos ekskursija ir netgi nakvojęs „Tauro“  bendrabutyje. Tik šį kartą sėdžiu autobuse, o ne atvirame sunkvežimio kėbule. Šalia manęs lagaminas su vadovėliais ir keliais daiktais. Vakarėjant pasiekiu sostinę; autobusas leidžiasi žemyn gatve, aplinkui aukšti raudoni namai: kai kurie iš raudonų plytų, o kiti turbūt nurausvinti besileidžiančios saulės.

Stotyje pasitinka brolis Vytautas su žmona; važiuojame autobusu į Partizanų gatvę, kur naujos statybos daugiaaukščiame name gyvena Aurelijos sesuo Irena ir svainis Ervinas. Butas dviejų kambarių, su atskira virtuve, tualetu ir vonia. Tokio, žinoma, man dar neteko matyti. Šeimininkai inteligentiškos išvaizdos, dar gana  jauni, miestietiškų manierų, su oficialumo priemaišomis. Aš jų šiek tiek varžiausi; teks čia pagyventi kelias dienas, kol gausiu bendrabutį. Esu brolio primokytas mandagiai elgtis, padėkoti už pusryčius, neslankioti po butą, rytais neužsibūti tualete ar vonioje.

Kitą dieną lydimas Vytauto nunešu dokumentus į priėmimo komisiją. Gal net apstulbęs spoksau į Universiteto rūmus – čia ir pasiklysti galima! Tikra mokslo šventovė! Kopiame laiptais, žingsniuojame ilgu koridoriumi – kiek čia langų ir durų, kokios aukštos, skliautuotos lubos! – kol pasiekiame priėmimo komisijos salę. Šiek tiek gėdinuosi savo atestato, kuriame rikiuojasi gana daug trejetų – dviejų savaičių skubraus mokymosi pasekmė, – bet merginos į jį nežiūri: joms svarbiausia, kad pateikčiau visus reikiamus dokumentus.

Irena ir Ervinas Jurkšai anksti rytą išeina į darbą, o grįžta vakarėjant. Nuodugniai apžiūriu butą, net virsteliu duris į miegamąjį, pratinuosi šeimininkauti virtuvėje, išėjęs į balkoną pasižvalgau po miestą, gana garsiai įjungiu radiją. Gal ir neblogai gyventi Vilniuje, naujos statybos name?

Rašytojas Petras Venclovas Žemaitijos gatvėje, Vilniuje, 1965 m. pavasarį. Iš rašytojo asmeninio archyvo

 

Po kelių dienų persikėliau į „Tauro“ bendrabutį. Kambaryje tilpome keturiese. Visi, be abejo, troškome tapti studentais, tad stropiai mokydavomės, kol perkaisdavo galvos. Vakare eidavome į kiną, o rytą – vėl prie vadovėlių.

 Pirmasis egzaminas – lietuvių literatūra raštu. Didžiulėje auditorijoje susėdo gal apie šimtą abiturientų; merginų žymiai daugiau nei vyrukų. Rašiau apie Vaižganto „Dėdes ir dėdienes“, gavau ketvertą; žinoma, tikėjausi geriau. Bet keliolika svajotojų turėjo susirinkti daiktus ir palikti Vilnių, nes gavo dvejetus ar trejetus. Po kiekvieno egzamino mūsų vis mažėjo. Lietuvių kalbos žodžiu, istorijos ir anglų – taip pat ketvertai. Viską turėjo nulemti rusų kalba raštu: jeigu gausiu dvejetą, teks ir man atsisveikinti su Vilniumi. Trejetas – koks tai puikus pažymys! Mandatinės komisijos posėdžio metu ilgai nekvietė; bijojau, kad nepakvies.

 Į Žaliosios vienkiemį grįžau vis dar nežinodamas, ar jau studentas, ar dar ne. Po kelių dienų brolis atsiuntė telegramą: viskas gerai, įstojai. Šokinėjau iš džiaugsmo it vaikas: pagaliau ištrūksiu iš kaimo, išeisiu į platesnį, įdomesnį, šviesesnį pasaulį! Esu gimęs didesniems dalykams, nei sekioti paskui karvių uodegas! Tegu fizinį darbą dirba tinginiai ir nemokšos! Mano ateitis visiškai kitokia! Aš būsiu inteligentas ir gal net rašytojas! Ne šventieji puodus lipdo.

1963 metų rugpjūčio pabaigoje atsisveikinau su Žaliąja. Čia sugrįšiu tik per atostogas. Baigėsi vienas mano gyvenimo tarpsnis. Nebuvo jis nei linksmas, nei smagus: vargas, ligos, šaltis, baimė, drovumas, žeminimas, ilgesys. Bet gal visa tai užgrūdino mane, ypač kova už gyvybę, kai esi per plauką nuo mirties? Buvau it daigas, į kurį kėsinosi pavasario šalnos. Bet ištvėriau, atsilaikiau. Jaučiausi reikalingas, mylimas – tėvų, brolių ir sesers, – gal net daugiau už kitus, kartais gal ir nepelnytai. Meilė, rūpestis, artimumas, manau, suteikė man daug jėgų, kai to labiausiai reikėjo. Mūsų darni šeima, skleidžianti meilę, atjautą ir supratimą, man buvo sektinas pavyzdys visą gyvenimą. Ilgėjausi tokios šeimos, bet ilgai jos neturėjau.

Apsigyvenome „Stuokynės“ bendrabutyje šeši pirmakursiai lituanistai viename kambaryje. Toliau buvo bendra virtuvė, tad per mūsų kambarį vaikščiojo gal penkiolika žmogystų. Virgilijus Kaziūnas ir Juozas Girdvainis – atitarnavę sovietinėje armijoje, visi kiti – ką tik po vidurinės mokyklos. Saulius Šaltenis iš Utenos, jo apsakymus jau spausdino periodinė spauda, Alfonsas Kairys – vėliau tapęs švietimo ministerijos darbuotoju, kilęs iš  Rytų Aukštaitijos, regis, iš Adutiškio, Pranas Dastikas – iš Kaišiadorių rajono, vėliau mokęsis  Kauno vakariniame fakultete, o jį baigęs ėmė dirbti KTU leidyklos redaktoriumi. Na, žinoma, ir aš, prisistatantis biržiečiu, nors Biržai, Vabalninkas ir Pandėlys beveik lygiai nutolę nuo Žaliosios vienkiemio, o pagal tarmę turbūt būčiau kupiškėnas.           

Juozas Girdvainis mėgino kambaryje įvesti saldafonišką tvarką; o pradėjo nuo manęs. Darėme įkurtuves, šiek tiek išgėrėme ir mudu kažko susiginčijome; jis puolė imtynių, aš nepasidaviau, pargriuvome ant grindų ir ėmėme raičiotis. Nežinia kodėl jam šoko padėti Virgilijus Kaziūnas. Juodu apkumščiavo mane, suplėšė marškinius, aš pradėjau staugti, kad paleistų. Kitą dieną atėjo fakulteto prodekanas Frolovas ir ėmė klausinėti, kodėl buvo kilęs toks triukšmas? Jis mat gyveno „Stuokynės“ kieme. Girdvainis pamelavo, kad žaidėme šachmatais ir susipykome; aš patylėjau, nes skųstis būtų buvę vaikiška.

Sovietinė armija buvo palikusi gilų įspaudą Girdvainio asmenybėje: jis norėjo mums komanduoti, reikalavo visiško paklusnumo, aiškino, ką turi ir ko neturi daryti „tarybinis studentas“. Mes tik juokdavomės iš jo, nes jis neturėjo jokio autoriteto. Bet per savo landumą ir didelį norą veikti  vis dėlto tapo „Tarybinio studento“ redaktoriumi. Tą žiemą mudu dar kartą buvome rimtai susipliekę: kartą grįžau iš miesto nešinas alaus buteliu naujo švarko kišenėje, Girdvainis griebė butelį ir perplėšė kišenę, tvojau jam per nosį, kaip reikiant apsikumščiavome. Galop susitaikėme; po pusvalandžio Girdvainis atėjo į virtuvę, kur aš kažką kepiau ir, nieko nesakęs, trenkė man per ausį. Įsiutau, nustvėriau peilį ir puoliau jį vytis. Vyrukas nešė kudašių per visą bendrabutį, kol pasislėpė kažkuriame kambaryje. Aš, žinoma, norėjau jį pagąsdinti, nė neketinau jo nudurti. Pasiskundė bendrabučio tarybai, kad švaistausi  peiliu ir grasinu jį papjauti. Tos tarybos pirmininkas, regis, buvo Algimantas Zurba; jis pasišaukė mudu, liepė liautis kvailioti  ir susitaikyti.  Po kiek laiko Girdvainis apsiramino, bet vis tiek mėgino mus auklėti „tarybine dvasia“.

Vilniaus valstybinio V. Kapsuko universiteto centriniai rūmai. Vilnius. 1967 m. gegužės mėn. Nuotraukos autorius A. Tumėnas. Lietuvos centrinis valstybės archyvas

 

Pirmakursiai lituanistai, kurie neturėjo darbo stažo arba nebuvo tarnavę sovietinėje armijoje, privalėjo atlikti praktiką Vilniaus gamyklose. Mane irgi buvo paskyrę į Grąžtų gamyklą, į plieno liejimo cechą. Brolis Vytautas tatai sužinojęs paskambino Ervinui Jurkšui, šis, regis, tuo metu buvo tos gamyklos vyr. inžinierius; jis pranešė Universitetui, kad tokio darbininko, kuris neseniai vos išsikapstė iš sunkios ligos patalo, jiems tikrai nereikia. Buvau nusiųstas į studentų polikliniką, maloni gydytoja, paklausiusi mano širdį, parašė, kad rekomenduoja atleisti nuo darbo gamykloje. Dėl to nė kiek nenuliūdau, nes visiškai netroškau keltis šeštą valandą ryto ir pėdinti į kokį nors fabriką. Iš mūsų, nedirbančių pirmakursių, sudarė grupę, kuriai paskaitos prasidėdavo ketvirtą valandą po pietų, o iki to laiko galėjai veikti, ką tik norėdamas. Šeštą valandą jau būdavo bendros paskaitos su dirbančiais; nežinau, kaip jie ištverdavo visą dieną ir kada mokydavosi? Šiaip ar taip, jaučiausi esąs privilegijuotas.

Kitą rytą po tų muštynių, kai kambarys ištuštėjo, likome jame vienu du su Virgilijumi Kaziūnu. Paklausiau, kodėl jis, užuot mane užstojęs, puolė padėti Girdvainiui? „Turbūt suveikė kareiviškas solidarumas, – nusišypsojo jis, – nutarėme tave pamokyti, kad taip neriestum nosies.“ Bet tuoj pat pavadino eiti kartu į Halės turgų. Taip mudu susidraugavome: jis man aprodė Vilnių, supažindino su savo mergina, kuri netrukus emigravo į Brazilijos San Paulą, su vienu kitu rašančiu savo draugu; dieną, kai būdavo pigesni bilietai, eidavome į kino filmus, savaitgaliais į Operos ir baleto teatrą Basanavičiaus gatvėje. Baigęs pirmą kursą Virgilijus perėjo į neakivaizdinį skyrių, vedė, pradėjo dirbti Balelių aštuonmetėje mokykloje, o vėliau Taujėnų vidurinėje. Jis buvo septyneriais metais už mane vyresnis, bet mūsų draugystė tęsėsi: retkarčiais Kaziūnas atvažiuodavo į Vilnių, surinkdavo mūsų šutvę ir vaišindavo kavinėje ar restorane; kokį kartą ir aš buvau nuvažiavęs į Taujėnus. Bendravome ir Kaune iki jo staigios mirties 1977 metų vasario mėnesį. Jo žmona Zita ir jo pusbrolis Alfonsas man tvirtino, kad Virgilijus mirė nuo infarkto, bet po daugelio metų per „Poetinį Druskininkų rudenį“ išsišnekėjau su  buvusia jo mokine, tuo laiku gana gerai žinoma prozininke ir poete Dalia Jazukevičiūte, kuri paporino, kad Taujėnuose sklido kalbos, jog Kaziūnas pasikoręs. Aš, žinoma, nepatikėjau, bet juk visko galėjo būti.

Virgilijus buvo baigęs ar bebaigęs tris Vilniaus pedagoginio instituto kursus, kur studijavo rusų kalbą; nežinau, ar jį pašalino, ar pats metė. O tada dveji ar treji metai sovietinėje armijoje. Visą gyvenimą rašė poeziją, bet nedaug spausdinosi, o apie pirmąją knygą tik svajojo. Po jo mirties sudariau poezijos rinktinę „Medžių laikas“, o „Vaga“ ją išleido. Po tiek metų Kaziūnas yra pamirštas, jį prisimena tik jo buvę draugai: Vladas Vaitkevičius savo knygoje parašė apie Virgilijų prisiminimus, mano novelė „Elegija draugui“ buvo spausdinta knygoje „Vakaro elegijos“ (1983).

Tą peilį, su kuriuo vaikiausi po bendrabutį Girdvainį, labai pamėgo Saulius Šaltenis ir Pranas Dastikas: retkarčiais pamėtydavo į kambario duris. Už tokius jų žaidimus pavasarį visi trys netekome bendrabučio; aš niekaip negalėjau įrodyti, kad tose jų rungtynėse buvau tik stebėtojas, o ne dalyvis.

Vilniaus valstybinio V. Kapsuko universiteto studentai. 1961 m. Lietuvos centrinis valstybės archyvas  

 

Saulius Šaltenis buvo gana įdomus tipas. Kai mes nutardavome šiek tiek išgerti, jis prašydavo visą jo dozę supilti į stiklinę; išgerdavo ją vienu mauku, bet netrukus imdavo lakstyti lovomis. Žinoma, mes nebuvome pratę prie alkoholio, net nedideli jo kiekiai smarkiai trenkdavo per galvą. Kartą, kai gal keturiese išgėrę pusę litro „Stoličnojės“ ruošėmės į šokius, Saulius, besimaudamas kelnes, užmigo  ant lovos.

Sauliui buvo tikra kančia keltis šeštą valandą ryto ir eiti į gamyklą; jis visaip gudraudavo: suvaidindavo sergantį arba iš tiesų susirgdavo; kartą lėkė „Stuokynės“ laiptais, šokinėdamas per kelias pakopas, ir išsisuko koją. Iškviečiau „Greitąją pagalbą“, koją jam sugipsavo ir paleido; Saulius turėjo gydytis bendrabutyje; nedarbingumo lapelį jam tęsė kelis mėnesius, o tada atėjo pavasario sesija, ir jam nebereikėjo eiti į darbą.

Kitą rudenį, 1964 metais, kai ėmė semti Universiteto jaunimą į sovietinę armiją, Saulius mėgino išvengti šios prievolės: skaitė visokias enciklopedijas, kad kuo įtikinamiau suvaidintų šizofreniką, vaikščiojo Universiteto kiemais, dėbčiodamas į visus iš padilbų, o sutikęs ką nors pažįstamą, nušnekėdavo nei šį, nei tą. Vis dėlto jį į armiją paėmė kartu su broliu Arvydu ir nugrūdo į Karaliaučiaus sritį.

Regis, 1966 metų pradžioje Šaltenis pasirodė Vilniuje, turbūt gavęs atostogų sovietinėje armijoje; pasigyrė susipažinęs su „Vagos“ leidyklos darbuotoja Aušra Sluckaite, kuri redaguojanti pirmąją jo knygą: pakvietė ateiti į „Bočių“ kavinę, kur jis su ja vakarieniausiąs, ir pasakyti savo nuomonę. Žinoma, nuėjau. Ir staiga matau – leidžiasi laiptais Sauliukas, švytintis it mėnulis, o šalia jo moteris, visa juodai apsitaisiusi, suknelė su visokiais raukčiais ir nėriniais, ant kaklo stambus vėrinys. O jau jos liesumas! Tamsaus veido, žydiškos išvaizdos, žymiai vyresnė už Saulių. Prasilenkėme tik pasisveikinę, o kitą dieną jam pasakiau, kad moteris išvaizdi, inteligentiška, bet paabejojau, ar jam verta leistis į artimesnius santykius. Tačiau vaikinas, regis, buvo apžavėtas tos moters.

Sklido pusiau legendinės kalbos apie tai, kaip senasis Šaltenis, Utenos vidurinės mokyklos direktorius, kryptingai auklėjęs savo sūnus: Arvydui nupirko teptuką bei dažų ir liepė tapyti paveikslus, o Sauliui įdavė bloknotą ir prisakė rašyti. Toks Rapolo Šaltenio ugdymas pasiteisino: sūnus Arvydas tapo garsiu tapytoju ir profesoriumi, o sūnus Saulius – rašytoju, Nacionalinės premijos laureatu.

Mažiausiai bendravau su Alfonsu Kairiu: jis niekuo ypatingai nepasižymėjo: buvo tvarkingas vaikinas, rytais eidavo į gamyklą, vakarais lankydavo paskaitas, neblogai mokėsi, dažniausiai neprisidėdavo prie mūsų kvailiojimų. Prisimenu tik vieną epizodą: sužinojęs, kad moku šiek tiek siūti, nusitempė pas savo tetą ir pristatė mane kaip siuvėją, kad tik toji leistų pasinaudoti siuvamąja mašina. Alfonsas norėjo kuo siauresnių kelnių; kai susiaurinau, jis nebeįkišo kojos, teko ardyti ir iš naujo siūti. Šiaip buvo draugiškas, bet nemėgo ką nors apie save pasakoti.

Mūsų kursas buvo padalytas į dvi grupes, regis, po dvidešimt žmogystų. Kurso kuratorius paskyrė mane vienos grupės seniūnu. Turėjau nešiotis lankomumo žurnalą, sužymėti, kas nedalyvavo paskaitoje, ir paprašyti dėstytojo pasirašyti. Dėstytojai per daug nesigilindavo, kas apsilankė jų paskaitoje, bet turbūt iš veido įsidėmėdavo studentus. Buvo toks Gailiūnas, mums dėstęs pedagogiką, kuris pats pavardėmis kviesdavo studentus ir žymėdavo žurnale. Mes iš jo juokdavomės, nes jis buvo tipiškas mokytojas blogąja to žodžio prasme.

Seniūno pareigos buvo iš Universiteto kasos paimti studentų stipendijas ir jas išdalyti. Pirmame kurse gaudavome po 27 rublius per mėnesį, o vėliau jau po 35 rublius. Visos grupės stipendijos sudarydavo 500 ar 700 rublių; tiek pinigų niekada nebuvau turėjęs, tad susikišdavau pinigus į kišenes ir tą dieną jausdavausi labai turtingas. Tiesą sakant, su pinigais elgtis nemokėjau, jie apsukdavo man galvą. Vieną sykį „Bočių“ kavinėje, matyt, norėdamas nustebinti padavėją ir aplinkinius, susidėjau ant stalo pinigų pakelius ir vaidinau Krezą. 700 rublių iš tikrųjų buvo gana stambi suma. Po penkiolikos metų, dirbdamas „Nemuno“ žurnale, gaudavau 100 rublių per mėnesį. O jeigu būčiau pradanginęs 20-ties studentų mėnesio stipendijas? Ką būčiau daręs? Šiaip ar taip, posakis „Jaunystė – paikystė“ yra teisingas: ko žmogus nepridarai, kol galvoje švilpauja vėjai.

Pokario Vilniaus griuvėsių tvarkymas. J. Dovydaičio nuotrauka iš Lietuvių tautosakos rankraštyno duomenų bazės. 1948 m.

 

Iš kurso merginų reikėtų paminėti Viktoriją Daujotytę, kietą žemaitę; ji jauna baigė vidurinę ir jau metus buvo dirbusi mokykloje. Rami, susikaupusi, nesiblaškanti, atsidėjus mokslams: mokėsi penketais, gaudavo padidintą stipendiją, Universitetą baigė su raudonu diplomu. Kai tik užsukdavau į jos kambarį bendrabutyje, rasdavau besimokančią kartu su Gražina Tekoryte, kuri irgi buvo spėjusi padirbėti mokykloje. Viktorija, be abejo, buvo be galo gabi, turinti aiškų tikslą – siekti mokslo aukštumų.  Ir tatai jai pavyko: tapo profesore, o vėliau ir akademike.

Alma Karosaitė buvo biržietė, baigusi internatinę mokyklą, rašė eilėraščius ir spausdinosi. Linksma, guvi, pašaipi, draugiška, mėgstanti krėsti pokštus: budėdama bendrabutyje prie telefono, skambindavo man ir apsimetusi nežinoma mergina, prišnekėdavo visokių lyriškų prisipažinimų. Galiausiai pažinau Almos balsą ir ją demaskavau. Būdami iš vieno krašto jautėmės artimesni; vėliau, dirbdama „Komjaunimo tiesoje“ išspausdino ne vieną mano apsakymą ir taip man padėjo įeiti į literatūros sritį. Visada būdavo smagu ją susitikti: puikios nuotaikos, nenusimenanti, optimistiškai į viską žiūrinti. Vėliau rašė eilėraščius vaikams, išleido kelias vaikams skirtas knygeles. Tačiau jos gyvenimas baigėsi tragiškai: ji neištvėrė negandų ir sunkaus šeimos gyvenimo, bandė žudytis, o kai tai nepavyko, įšoko į šulinį ir nusiskandino. Ne veltui sakoma, kad linksmieji greičiau palūžta. O juk gali būti, kad jos linksmumas buvo tik apsimestinis, priemonė atlaikyti nepakeliamą gyvenimo naštą? Kita kurso poetė Vida Tumelionytė, regis, taip pat pati prisišaukė mirtį – mirė nuo narkotikų. Eilėraščius rašė ir ukmergiškė Gema Dzigaitė, bet vėliau nutilo, mirė, regis, nuo širdies ligos. Keista, naivi, nutolusi nuo gyvenimo; tokie negeba prisitaikyti ir anksti pasitraukia.

Birutė Vėlyvytė, dzūkė, iš prigimties raiša, kas, be abejo, įvarė jai nevisavertiškumo kompleksą, vaidino piktą ir cinišką, bet turbūt buvo geros širdies. Rašė eilėraščius, vėliau prozą, išleido kelias knygeles, kūrė vaikams ir jaunimui, buvo priimta į Rašytojų sąjungą. Vis žadėjo išvykti į užsienį „indų plauti“, bet, regis, niekur neiškeliavo. Pastaruoju metu nutilusi, seniai ją bemačiau. Gal dar ką nors rašo?

Rašančių mūsų kurso merginų, regis, daugiau nebuvo. Kai kurios linko ne į literatūrą, bet į lietuvių kalbą. Vitalija Stočkūnaitė po Universiteto baigimo įsidarbino Lietuvių kalbos ir literatūros institute, Danutė Sabonytė daug metų darbavosi „Šviesos“ leidykloje Kaune: daugelis pasirinko pedagogės profesiją.

Pereisiu prie kurso vyrų; jau šį tą pasakojau apie tuos, su kuriais gyvenau „Stuokynės“ bendrabutyje pirmame kurse. Vyriausias mūsų kurse buvo Vytenis Antanas Grabauskas, gimęs 1934 metais. Apie save nieko nepasakojo, bent man; buvo vedęs, žmona – Vilniaus pedagoginio instituto dėstytoja, juodu gyveno Antakalnyje, turėjo butą Chruščiovo laikų daugiaaukštyje. Tik šiais laikais sužinojau, kad jis 1950 metais už antitarybinę veiklą buvo gavęs 10 metų kalėjimo, ketverius atsėdėjo, tada tarnavo sovietinėje armijoje, kažką dirbo, o 1963 metais kartu su mumis įstojo į Vilniaus universitetą. Turbūt po armijos nuplikęs, nešiojo hitleriškus ūsiukus. Stropus studentas, mokėsi vien penketais. Tačiau prisimenu, kaip spjaudėsi ir kumščiais trankė į Universiteto sieną, kai iš socialistinės ekonomikos gavo  ketvertą. Visi kiti vyrai turėjo tenkintis trejetuku. Tą soc. ekonomiką dėstė tokia surukusi perkarusi senė, kuri kažkodėl labai nemėgo vyrų. Mums tai kas, o Vyteniui nuplaukė lenininė stipendija. Baigdamas Universitetą svajojo apie aspirantūrą, bet dėl biografijos dėmių jo ten nepriėmė, tad įsidarbino Pedagogikos mokslinio tyrimo institute. Pasirodo, Vytenis Grabauskas irgi rašė eilėraščius, bet niekur jų nepublikavo, tik po Nepriklausomybės paskelbimo išleido porą poezijos rinkinių.

Vilniaus valstybinio V. Kapsuko universiteto dėstytojai ir studentai Spalio revoliucijos demonstracijoje. Vilnius. 1952 m. lapkričio 7 d. Nuotraukos autorius Šlioma Fainas. Lietuvos centrinis valstybės archyvas.

 

Į mūsų kursą nežinia kaip atėjo Algis Kusta, – niekas nematė jo laikančio egzaminus, gana mįslingas tipas: neva prieš tai mokėsi Kauno politechnikos institute. Niekuo nuo mūsų jis per daug nesiskyrė, nebent tuo, kad nieko nepasakodavo apie save. Manau, kad buvo užverbuotas KGB ir permestas į mūsų kursą. Tuo laikotarpiu KGB kiekviename kurse turėjo bent po du žmones. Jo ir į sovietinę armiją neėmė. Vėliau Algis perėjo į žurnalistiką, dirbo „Tarybinio studento“ redaktoriumi, po kurio laiko įsidarbino „Tėviškės“ draugijoje, kuri buvo KGB irštva. Jau šiais laikais buvo „Gimtojo krašto“ ir kitų leidinių redaktoriumi.

Į antrą mūsų kursą atėjo dar ir Jonas Degutis. Prieš tai mokėsi klasikinės filologijos specialybės, bet ten jam buvo per sunku, nes pagrindą sudarė senosios graikų ir lotynų kalbų studijavimas. Jonas buvo baigęs Pagėgių internatinę mokyklą; jis net nežinojo, kiek jam tiksliai metų, nes buvo „vilko vaikas“, į Lietuvą atklydęs iš buvusios Rytų Prūsijos, būdamas tik penkerių; jį priglaudė ir augino Degučiai, kuriuos vadino dėde ir teta. Jau po Universiteto baigimo, dirbdamas Enciklopedijų leidyklos redakcijoje, nežinia kaip išsiaiškino esąs Verneris Viluveitas ir pasivadino tikrąja savo pavarde. Nuo vaikystės turėjo skrandžio opą, tad į sovietų armiją jo neėmė. Jis irgi rašė eilėraščius, bet neprisimenu, kad būtų kur nors spausdinęsis. Jonas turbūt labai troško neturėtos šeimos: įsimylėjo Vilniaus rusaitę Natašą, kilusią dar iš prieškario rusų inteligentų; mergina jį ignoravo, lakstė po pasimatymus, tyčia išeidavo iš namų, net ir žinodama, kad pasirodys Jonas. Jos motina kviesdavo Joną gerti arbatos, ir juodu abu laukdavo grįžtančios merginos. Jonas taip įjuko ten lankytis, kad beveik tapo tos šeimos nariu.

Keli žodžiai apie Algį Petrulį, kilusį iš Kupiškio. Tylus, ramus, kaip pas mus sakoma, sarmatlyvas, niekur per daug nesireiškiantis, mažakalbis. Teko su juo kartu gyventi, kai nuomojomės kambarį tuometinėje Muziejaus (dabar Vokiečių) gatvėje. Jis uoliai lankė paskaitas, daug mokydavosi, bet turbūt buvo negabus mokslams, nes niekaip neišbrisdavo iš skolų. Pavarytas po egzamino, pareidavo namo, pamiegodavo kelias valandas ir eidavo ruoštis kitam egzaminui. Dažniausiai skaitydavo mano konspektus, nes savuose nelabai susigaudydavo, sakydavo, kad neįskaito. Bet ir konspektuoti paskaitas reikėjo šiokio tokio išmanymo. Du kartus laikė baigiamuosius Universiteto egzaminus, bet, atrodo, neišlaikė, diplomo turbūt negavo. Įsidarbino Kupiškio rajoniniame laikraštyje. Buvo kuklus, nuoširdus ir patiklus vaikinas, turbūt iš skurdžios šeimos.

Dabar tik per kokius nors rašytojų susirinkimus retkarčiais susitinku Viktoriją Daujotytę. Kitų nei girdėt, nei regėt. Ir pasiklausti nėra ko, nes ir Viktorija nelabai ką žino. Po Prano Dastiko mirties 2014 metų kovo mėnesį, visi ryšiai su buvusiu kursu nutrūko. Tų pačių metų rugsėjo mėnesį nusižudė Alma Karosaitė; 2019 metų lapkričio mėnesį Maironio lietuvių literatūros muziejuje susitikau su Sauliumi Šalteniu, bet pasikalbėjome tik kaip atsitiktiniai pažįstami.                                                                    *

Pirmame kurse stropiai  ir sąžiningai lankėme paskaitas, mokėmės ir net atlikdavome namų darbus, mat taip buvome įpratę vidurinėje mokykloje. Žiemos sesiją laikėme ketvertais ir penketais, nes buvo tik kelios įskaitos ir du egzaminai: baltų kalbotyra ir TSKP istorija. Kalbotyrą dėstė Jonas Kazlauskas, kurį vėliau pražudė KGB. Inteligentiškas, ramus, santūrus vyras nedemonstravo kokių nors emocijų nei per paskaitas, nei per egzaminus. Mums atrodė, kad toks ir turi būti Universiteto dėstytojas. Lotynų kalbą dėstė kitas Kazlauskas – Benediktas. Smagus, žaismingas, pajuokaujantis, retkarčiais paskaitantis savo vertimų iš lotynų kalbos. Atrodo, suprato, kad studentai nori ne tik studijuoti, bet ir studentauti, tad ne per daug mus spaudė.

Per pavasario sesiją eidavome į tuometinių Karininkų namų (dabar Prezidentūros) sodelį ir, kvėpuodami tyru oru, mokydavomės iš vadovėlių ar konspektų. Vilniuje tai buvo viena iš gražiausių vietų: švarūs takai, gėlės, tvarkingi suoleliai. Niekas nedraudė ten ateiti ir išsitraukti užrašus.

Vilniaus universiteto rektorato, partijos ir komjaunimo, profsąjungos komitetų laikraštis “Tarybinis studentas”. 1960 m. gegužės 24. Vilniaus universiteto archyvas

 

Stipendijas Universitetas duodavo tik pažangiems studentams; jei tokių kurse susidarydavo gana daug, atmesdavo trejetukininkus. Kuo aukštesnis kursas, tuo mažiau stipendijų. Netekęs stipendijos studentas dažniausiai pereidavo į neakivaizdinį skyrių; darbą Vilniuje susirasti buvo sunku, tad tekdavo grįžti į savo provinciją. Nemažai mūsų kurso lituanistų taip ir padarė; iš penkiasdešimties įstojusiųjų pabaigoje liko tik apie trisdešimt. Sveikus vaikinus, kaip sakiau, pašaukdavo į sovietinę armiją; iš ten į Universitetą grįždavo tik vienetai. Buvusių kareivių požiūris į mokslą jau būdavo kitoks, nei ką tik baigusių vidurinę mokyklą: dalis jų studijuodavo neakivaizdžiai, kiti rinkdavosi praktiškesnę specialybę nei lituanistika.

Ketvirtame kurse, laikydamas tarybinę rusų literatūrą, susikirtau su akademiko, LKP CK nario, LSSR AT deputato Juozo Žiugždos žmona, kuri mums dėstė šią discipliną. Per įskaitą jai pareiškiau, kad visų tų sovietinių rašytojų rašinėjimų nelaikau literatūra, o jos pačios negerbiu, nes ji visa tai pateikia kaip literatūrą. Dėstytoja, žinoma, įtūžo, sviedė įskaitų knygelę man į veidą ir liepė daugiau nesirodyti jai akyse. Nuėjau pas prodekaną Joną Balkevičių ir paprašiau, kad leistų perlaikyti įskaitą pas kitą dėstytoją. Prodekanas jau buvo girdėjęs apie šį skandalą, be to, jam skambino akademikas Žiugžda ir piktai stebėjosi, kad Universitete esama tokių studentų, kurie tarybinės literatūros nelaiko literatūra. Tad, pabrėžė prodekanas, turėsi atsiprašyti dėstytojos ir paneigti savo nuomonę, kad galėtum perlaikyti įskaitą. Be abejo, nei ėjau, nei atsiprašiau, nei ką paneigiau. O rudenį sužinojau, kad mane paliko antriems metams ketvirtame kurse ir vėl turėsiu iš naujo laikyti egzaminus bei įskaitas. Regis, Universitetas pirmąkart ėmė taikyti tokią bausmę; anksčiau, turėdamas skolų, negaudavai stipendijos, bet galėdavai toliau studijuoti. Ignoruodamas dekano Bendžiaus įsakymą, lankiau paskaitas su savo kursu, dėstytojai nedraudė man to daryti.

Rašytojas Petras Venclovas Vilniuje, 1967. Iš rašytojo asmeninio archyvo

 

Bet viskas ūmai pasikeitė, kai  mane kartu su Leonidu Šimoliūnu pašalino iš „Tauro“ bendrabučio. Stipendijos nėra, bendrabučio nėra, kaip toliau gyventi? Turėjau tokią pažįstamą neakivaizdininkę Tomą, kuri nusivedė mane pas savo draugą Petrą Keidošių, kuris tuo metu buvo palikęs šeimą, gyveno univermago palėpėje. Jis prižadėjo surasti man kokį nors darbelį „Vakarinėse naujienose“, bet aš juo nelabai tikėjau, nes jis man nekėlė pasitikėjimo: buvo menkas poetas ir gerokai raustelėjęs. Nežinia kokiu būdu buvo įsidarbinęs „Literaturnaja gazieta“ korespondentu Lietuvoje. Mėginau įsidarbinti kokioje nors redakcijoje, televizijoje ar kino studijoje, bet nesėkmingai. Porą naktų praleidęs traukinių stotyje supratau, kad Vilnius mane išspjauna, kad nebeturiu ką jame veikti, o valkatauti nenoriu, tad sėdau į traukinį ir išvažiavau į Kauną pas vyriausiąjį brolį Vytautą. Kas man tas Vilnius? – pasakiau rydamas kartėlį burnoje, – rusiškas komunistinis miestas. Vienintelis šviesulys jame – Universitetas, bet ir jis, girgždėdamas surūdijusiais vyriais, užvėrė savo vartus.

                                                                       Laukite tęsinio

Lietuvos rašytojų sąjungos veiklą „Gyvoji literatūra: kūryba, refleksijos, aktualijos“ dalinai finansuoja Lietuvos kultūros taryba