PAKRUOJYJE PAGERBTAS RAŠYTOJAS PETRAS VENCLOVAS, PRISTATYTA JO NAUJOJI KNYGA

 

 

 

 

Jaukioje Pakruojo kultūros erdvėje – istorinėje tarpukario laikus menančioje ugniagesių draugijos stoginėje rugsėjo 7 d. įvyko rašytojo, 2020 m. J. Paukštelio premijos laureato Petro Venclovo kūrybos popietė ir naujos knygos “Rožių kvapas, pelynų kartumas” (Kaunas: Kauko laiptai, 2024), pristatymas.

 

Viktoras Rudžianskas, knygos redaktorius ir leidėjas, pabrėžė, kad pateiktų rankraščių redagavimas buvo minimalus, nes rašytojo stiliaus meistriškumas yra akivaizdus, romanų išbaigtumas pavyzdinis. Naujos Petro Venclovo knygos trys mažieji romanai („Susapnuoti Kazimiero P. gyvenimai“, „Šmėklos. Raudonoji tamsa“ ir „Kelionė. Mirtis ir Mergelė“) siejami vidinio ryšio, egzistencinėmis pajautomis, mistiniais elementais, primenančiais magiškąjį realizmą, mirties ir gyvasties slėpiniais, epiniu vaizdavimu yra neeilinis įvykis mūsų beletristikoje savo užmoju, tematika, filosofine gelme. Tai su didžiule talento jėga sukurtas, daugiasluoksnis, itin intelektualus, sudėtingas pasakojimas. Sudėtingas jau vien savo užmoju, virtine problemų ir keliamais filosofiniais klausimais.

Pasak Gedimino Jankaus, didžiausią įspūdį paliko paradoksalus ir sukrečiantis knygos pirmasis romanas „Susapnuoti Kazimiero P. gyvenimai“. Tai itin retas garsiojo Franco Kafkos kūrybos motyvas mūsų literatūroje. Romano personažas Kazimieras P. nuolat atsiduria keistoje būsenoje – būdravime, kuris tampa vis nauju sapnu, realybė nuolat patiria pokyčius ir metamorfozes mirštančio personažo slogučiuose.  Tai filosofinis romanas, žmogaus vidaus, jo slėpiningų galių tyrinėjimas. 

Rašytojas per  Kazimiero P. gyvenimą, jį kankinančius košmarus, slogučius, begalinį norą galų gale prabusti ir menamą prabudimą kruopščiai dėlioja neįtikėtiną skirtingų potyrių mozaiką, kalbėdamas apie mirtį, pasirengimą jai, apskritai apie išėjimą iš šio pasaulio, palaipsninį nyksmą, galų gale apie pačią Mirtį kaip sapno duotybę, susiliejančią su realybe. 

Du kiti mažieji romanai priminė italų rašytojo, dramaturgo Luigi Pirandello propaguotą Teatro dello specchio – „veidrodžio teatras“, kuomet žmogus, besisukdamas gyvenimo verpete, tarsi savęs nemato, o pažvelgęs į veidrodį nustemba arba nukreipia žvilgsnį šalin. Tada dažnai jį ištinka dvasinė krizė. Šios vidinės krizės, egzistenciniai virsmai, dramatiški sąžinės priekaištai itin ryškūs romane “Šmėklos. Raudonoji tamsa”.

Renginį jautriai ir išmoningai vedė lituanistė, ilgametė pedagogė Liongina Kanapickienė.

 

Po renginio apžiūrėti garsiojo dailininko, vitražisto Stasio Ušinsko, gimusio Pakruojyje, paveikslai (iš Nacionalinio M.K. Čiurlionio dailės muziejaus fondų) bei jo muziejėlio eksponatai.

 

Lietuvos rašytojų sąjungos veiklą „Vardai ir žodžiai“ iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba