PAGERBTAS JUBILIATAS PROZININKAS PETRAS VENCLOVAS, PRISTATYTA JO NAUJA KNYGA

2024-08-26 Palikti komentarą

Prozininkas Petras Venclovas su žmona Gražina savo jubiliejiniame pagerbime

Birutės Kairaitytės nuotraukos

PAGERBTAS JUBILIATAS PROZININKAS PETRAS VENCLOVAS, PRISTATYTA JO NAUJA KNYGA

Gediminas Jankus

Maironio lietuvių literatūros muziejuje rugpjūčio 24 d. šurmuliavo mūsų žymaus prozininko Petro Venclovo kūrybos gerbėjai, gausiai susirinkę į neeilinę kūrybinę popietę – rašytojas buvo pagerbiamas ir sveikinamas gražaus gyvenimo jubiliejaus proga, be to, buvo pristatoma jo naujausioji knyga – mažųjų romanų triptikas “Rožių kvapas – pelynų kartumas” (Kaunas: Kauko laiptai, 2024).

Nuotaikingas melodijas griežė šeimyninis Venclovų ansamblis – sūnus Kiprijonas (smuikas), martelė Lijana (kanklės) ir jaunėlė jų dukrelė, rašytojo anūkė Marija (vokalas).

Aktorius-skaitovas Saulius Bagaliūnas itin įtaigiai perskaitė ištrauką iš naujosios knygos.

Iškilmingame vakare dalyvavo jubiliatas Petras Venclovas, poetas, ” leidyklos “Kauko laiptai” vadovas ir knygos redaktorious Viktoras Rudžianskas, rašytojas, LRS Kauno skyriaus pirmininkas Gediminas Jankus.

Pasak kalbėjusių ir naująją knygą pristačiusių Viktoro Rudžiansko ir Gedimino Jankaus, Petras Venclovas yra neginčytinas žodžio išraiškos meistras, vienas žinomiausių Lietuvos rašytojų, išleidęs per septyniolika romanų, apysakų, apsakymų rinkinių, kūrinių vaikams, pjesių, jo kūryba išversta į dešimtis pasaulio kalbų. Žanrų ir temų įvairovėje neišsibarstė tai, kas visada charakterizavo rašytojo kūrybą – subtilus santykis su personažu, lengvas, grakštus sakinys, pasakojimui patikimumą suteikianti meistriškai suręsta kompozicija. Ir svarbiausia – tematika.

Viktoras Rudžianskas, knygos redaktorius, pabrėžė, kad pateiktų rankraščių redagavimas buvo minimalus, nes rašytojo stiliaus meistriškumas yra akivaizdus, romanų išbaigtumas pavyzdinis. Naujos Petro Venclovo knygos trys mažieji romanai („Susapnuoti Kazimiero P. gyvenimai“, „Šmėklos. Raudonoji tamsa“ ir „Kelionė. Mirtis ir Mergelė“) siejami vidinio ryšio, egzistencinėmis pajautomis, mistiniais elementais, primenančiais magiškąjį realizmą, mirties ir gyvasties slėpiniais, epiniu vaizdavimu yra neeilinis įvykis mūsų beletristikoje savo užmoju, tematika, filosofine gelme. Tai su didžiule talento jėga sukurtas, daugiasluoksnis, itin intelektualus, sudėtingas pasakojimas. Sudėtingas jau vien savo užmoju, virtine problemų ir keliamais filosofiniais klausimais.

Gediminui Jankui didžiausią įspūdį paliko gilus, paradoksalus ir sukrečiantis knygos pirmasis romanas „Susapnuoti Kazimiero P. gyvenimai“. Tai itin retas garsiojo Franco Kafkos kūrybos motyvas mūsų literatūroje. Romano personažas Kazimieras P. nuolat atsiduria keistoje būsenoje – būdravime, kuris tampa vis nauju sapnu, realybė nuolat patiria pokyčius ir metamorfozes mirštančio personažo slogučiuose. Tai filosofinis romanas, žmogaus vidaus, jo slėpiningų galių tyrinėjimas.

Rašytojas per Kazimiero P. gyvenimą, jį kankinančius košmarus, slogučius, begalinį norą galų gale prabusti ir menamą prabudimą kruopščiai dėlioja neįtikėtiną skirtingų potyrių mozaiką, kalbėdamas apie mirtį, pasirengimą jai, apskritai apie išėjimą iš šio pasaulio, palaipsninį nyksmą, galų gale apie pačią Mirtį kaip sapno duotybę, susiliejančią su realybe. Kazimieras P. sapne (o gal tikrovėje), nuolat atsiduria nepaaiškinamose situacijoje, keliauja per laiką, epochas, siužeto vingiai itin neįtikėtini, paradoksalūs, simbolinis vaizdinių krūvis vis didėja, sunkėja.

Du lkiti mažieji romanai priminė italų rašytojo, dramaturgo Luigi Pirandello propaguotą Teatro dello specchio – „veidrodžio teatras“, kuomet žmogus, besisukdamas gyvenimo verpete, tarsi savęs nemato, o pažvelgęs į veidrodį nustemba arba nukreipia žvilgsnį šalin. Tada dažnai jį ištinka dvasinė krizė. Šios vidinės krizės, egzistenciniai virsmai, dramatiški sąžinės priekaištai itin ryškūs romane “Šmėklos. Raudonoji tamsa”.

Petras Venclovas dar kartą narplioja pokario metų laisvės kovų temą, tik šį kartą veiksmas perkeliamas į mūsų dienas. Tai dramatiška istorija apie Lietuvos partizaną, kuris, pakliuvęs į NKVD nelaisvę, neištveria kankinimų ir mirties baimės, išduoda draugus ir ima tarnauti okupantams. Praėjus daugeliui metų, tasai buvęs partizanas – išdavikas Vytautas Kemežys, gulėdamas ligoninėje po operacijos ir suvokdamas, kad jo gyvenimas baigiasi, pradeda visa tai prisiminti, jį kankina sąžinė, jis kaltina save, bet labiausiai tą aklą jėgą, gniuždžiusią žmonių dvasią ir pavertusią juos aukomis; tai jėgai svetima gyvybė buvo nelyg pro mikroskopą matomas vabalas, tinkamas didžiajam komunizmo eksperimentui. Kokia kaina Priesaikos sulaužymas, išdavystė? Ar kiekvienas žmogus gali išlaikyti kankinimus, nepalūžti? Skaudžius egzistencinius klausimus keliantis autorius atsiskleidžia kaip gilus savianalizės meistras, tekstų dramaturgija ieškantis vidinės tikrovės ir tiesos.

Būtent tai atskleidė Viktoras Rudžianskas, plačiau šnekėjęs ir apie trečiąjį knygos kūrinį „Kelionė. Mirtis ir Mergelė“. Čia siužetas klostomas iš poros linijų, šios laiko kreivės nuolat susikerta. Autorius kalba ir apie skirtingų kartų tarpusavio santykius, atsiranda siužeto intriga. Ir čia nuolat akcentuojamas Mirties motyvas iškyla visame tekste: laidotuvės, vaikystės prisiminimai, pasakotojo prisipažinimai, kad jie su mirusiu draugu tuomet buvę du naivūs berniokai, prisiskaitę visokių literatūrų, bet nieko nepatyrę gyvenime. Autorius. kalba apie žmoguje slypinčias galias ir paslaptis, apie tamsos gaivalų ir gėrio priešpriešą, nuolatinę dialektinę kovą.

Archetipai, pasiklydusi dvasia ir Sakralumas. Ši trejybė nuolat pinasi tarpusavy, sąveikauja herojų likimuose, jų šeimų gyvenimuose, pasiekia ir mūsų dienas. Ir nūdienoje autorius talentingai įpina kaltės ir Atpirkimo temas. Visa tai artina visų romanų personažus prie Prisikėlimo – Resurrection, prie Šviesos, ir dažnai tasai nušvitimas ištinka jau po mirties. Bet svarbiausia, kad ištinka. Ir tai ne dirbtinis, vardan efekto sukonstruotas žmogaus mikrokosmo virsmas. Tai jau makrokosmo ir minėtos romanų trejybės sąveikos logiška išdava.