JUOZUI GRUŠUI – 120. EGZISTENCINĖS KŪRYBOS GELMĖS

Artėja vieno žymiausių Lietuvos rašytojo ir dramaturgo Juozo Grušo jubiliejinis gimtadienis – lapkričio 29-ąją pažymėsime jo 120-metį (1901 11 29 – 1986 05 21). Be abejo, jo prozos ir dramaturgijos kūriniai – tai mūsų klasika, kupina atjautos, tolerancijos, tautinės ir moralinės savimonės. Jie būdingi kai kurioms geriausioms rašytojo novelėms. Tačiau vis tik reikšmingiausia J. Grušo kūrybos sritis – dramaturgija. Joje ypatingai svarbi gili istorinė, egzistencinė problematika, tragiškosios būties klausimai. Jis parašė per 20 draminių veikalų ir spektakliai, sukurti pagal J. Grušo dramas, tapdavo reikšmingais kultūros įvykiais. Kauno valstybiniame dramos teatre J. Jurašo režisuota „Barbora Radvilaitė“ (1972) teatrologų išrinkta šimtmečio spektakliu. Sovietmečiu spektaklius pagal istorines J. Grušo dramas ir tragedijas Kauno dramos teatre sukūrė režisieriai Henrikas Vancevičius („Herkus Mantas“, 1957), Jonas Jurašas („Barbora Radvilaitė“, 1972), Jonas Vaitkus („Unija“, 1978), ir kt. Spektaklius pagal šiuolaikinės tematikos J. Grušo dramas Panevėžio dramos teatre pastatė Juozas Miltinis („Adomo Brunzos paslaptis“, 1966, „Pražūtingas apsvaigimas“, pervadinta tragikomedija „Meilė, džiazas ir velnias“, 1967, „Pijus nebuvo protingas“, 1974), Lietuvos valstybiniame akademiniame dramos teatre Vilniuje – Henrikas Vancevičius („Cirkas“, 1976), Kauno valstybiniame dramos teatre – Gytis Padegimas („Gintarinė vila“, 1984) ir kt.

Klasiko jubiliejaus išvakarėse verta susimąstyti ar mums šiandien svarbus, anot literatūrologo Jono Lankučio, „tylaus, kuklaus, paprasto, visiems prieinamo, niekuo ypatingai neblizgančio ir tartum kiek nuošaly nuo visokio triukšmo stovinčio” kūrėjo atminimas?

Tiems susimąstymams-pamąstymams paskatą turėtų suteikti keletas mūsų skelbiamų publikacijų, skirtų Juozui Grušui. Visų pirma tai ištrauka iš poeto, dramaturgo, eseisto Petro Palilionio kruopščiai parengtos solidžios biografinės monografijos „Svajojęs gražų gyvenimą. Apmatai Juozo Grušo portretui“. Knyga išleista lygiai prieš 20 metų ir iki šiol yra viena išsamiausių mūsų klasiko gyvenimo faktų, kūrybos analizės, autentiškų jo pasisakymų-atsivėrimų įvairiais klausimais, pokalbių, laiškų, amžininkų bei artimųjų prisiminimų rinkinių.

 

 

Petras Palilionis

SVAJOJĘS GRAŽŲ GYVENIMĄ

Kas liko už kadro

Mintis apie dokumentinį filmą kilo artėjant dramaturgo 75-osioms gimimo metinėms. Atsiklausiau Grušo. Jis didelio entuziazmo neparodė, bet ir neprieštaravo. Tiktai pastebėjo, kad gali būti nelengva. Juk jis – joks propagandinis darbo pirmūnas, joks partietis, joks veikėjas… Pagerbtas? Na ir kas?.. Geriau būtų sakyti – pakenčiamas. Ir tai – iš bėdos, ir tai – ne visų… Aš sutikti nenorėjau: Juozas Grušas jau buvo liaudies rašytojas, nusipelnęs kultūros veikėjas, kelių premijų laureatas. Nusprendėm pasitarti su įtakinguoju Sigizmundu Šimkum, reiškusiu Grušų šeimai ypatingą pagarbą ir dėmesį, dažnu svečiu rašytojo namuose.

Šiam partijos veikėjui pritarus, (o vėliau tikriausiai autoritetingai kokioje nors instancijoje idėją palaikius), sėdaus prie laiško Valstybiniam kinematografijos komitetui. Pretekstas buvo ne tik artėjantis jubiliejus.

Akademinis teatras repetavo naujausią Grušo veikalą „Cirkas“.

„Vagos“ ir „Sovietskij pisatel“ leidyklos lietuviškai ir rusiškai rengėsi pakartoti senus, paskleisti naujus rašytojo kūrinius.

Kauno, Panevėžio, Stavropolio ir kituose teatruose su dideliu pasisekimu buvo vaidinamos jo pjesės.

Be to, – tai buvo paskutinis, svariausias mano argumentas, kuriuo tikėjausi sugraudinti ir priremti lietuviškojo kino biurokratus, – spėriai prastėjo rašytojo sveikata. Giliau nei krūpčiojantys kardiogramų danteliai atmintin buvo įstrigę Antano Miškinio žodžiai, per vieną Poezijos pavasarį poeto Justui Paleckiui prasitarti Kaune, naujutelaičiame „Baltijos“ viešbutyje : „Nebeilgai Grušas mins dobilą…“

Nepamenu, kiek kartų skambinau komiteto pirmininkui Edmundui Juškiui, vėliau padariusiam stulbinančią diplomatinę karjerą. Pamenu: gerokai išūžiau ausis, kol sulaukiau leidimo rašyti scenarijų. Plušau dieną ir naktį, sukau galvą, kaip lakonišką žodį paversti kuo iškalbingesniu vaizdu. Nusiunčiau savo naivių įsivaizdavimų rankraštį į kino studiją. Po gero pusmečio iš scenarijų kolegijos paskambino pats jos šefas Zakarijus Grigoraitis: atvažiuok…

Drebančiom rankom pravėriau slėpiningąsias lietuviškojo sapnų fabriko duris. Kas manęs laukia? Dar viena ideologinė paskaitėlė, kurių tiek jau buvau prisiklausęs leidykloje, redakcijose? Kad neiškėlęs, neišryškinęs, neapibendrinęs… Jeigu pasikvietė, tikriausiai scenarijaus neatmes. Blogiausiu atveju – siūlys taisyti. Su mielu noru!.. Tegul skersai išilgai pribrauko, bet stato. Gal viskas ne taip blogai. Gal… net sutarties tikėtis…

Dokumentinių filmų žinovas, profesionalo uosle iš karto pajutęs, kad debiutantas, kaip ir jo scenarijus – gerokai žalias, be jokių užuolankų pagal to meto praktiką man pasiūlė bendraautorių. Kūrybos ir, žinoma, honoraro… Antras dalykas, dar kaip nors, bet pirmas, pirmas…

Kur dėsies, susipažinom. Bendraautoriu tapo kuklus, anksčiau mažai girdėtas dokumentinių filmų režisierius Vytenis Imbrasas. Filmavimo kamerą paėmė Zacharijus Putilovas, daugybės kino kronikų „Tarybų Lietuva“ operatorius, savo patirtim ir iniciatyvom pranokęs abu scenaristus.

Užvirė darbas. Netrukus pradėjo ryškėti trečias tikrojo, vaizdais virtusio scenarijaus bendraautorius – operatoriaus kino kamera.

Iš to ilgo, bendro, man neįprasto pusmečio išskirčiau kelis epizodus, likusius, kaip sakoma, už kadro. Jokiu būdu – ne iš blogos valios…

 

Pirmą kartą po daugelio metų rašytojas lankėsi savo gimtinėje. Ne, ne gimtinėje, – jos vietoje. Nes gryčios, šulinio, ūkio pastatų net pamatų nebebuvo. Tiktai maža, lyg degtukų dėžutė, lopyta perlopyta jauja, į šlapio vėjo gūsį atsakydama tai atsiknojusio stogo bildesiu, tai išpuvusių sienojų inkštesiu, dar tebekovojo su viską griaunančia ir keičiančia laiko jėga… Ar tik ne toje pašiūrėje buvo dažomas tėvo tėvo, senelio Juozo karstas? Gal kažkur tebesimėto lako buteliukas, spalvotu žvilgesiu kaip magnetas traukęs penkiametį anūką?..

Apglėbė Grušas tėvo sodintus, rudens rūškanoje tirpstančius augalotus medžius, pabučiavo… Ūk, ūk, – sukūkčiojo… Nesuprasi, ramindama ar pritardama, už keliolikos žingsnių tėkmės murmesiu atsiliepė pusaklė Kruoja, nė iš tolo nebepanaši į tą vienintelį gyvą veidrodį, kadaise žaismingai atspindėjusį varganą, bet tokią palaimingą Kalniškių biednioko vaikystę…

 

Kitą dieną praleidome Šiauliuose. Dviese išklydom į miestą. Atrodė, ne rašytojas, o jo prisiminimai vedžioja gatvėmis, rodo, aiškina. Viską, beveik viską, tiktai ne jaunystės prisiminimus, buvo prislėgęs asfaltas ir betonas.

Prisiminimams tebebuvo gyva, sveiku žiemos šerkšnu apšarmojusi turgavietė. Kiek kartų po Pirmojo pasaulinio karo į ją važiuota su miško medžiaga, malkom, gyvuliais, o grįžta su pastorėjusia pinigine.

Frenkelio odos fabrikas, kuriame aštuoniolikmetis Grušas paklusnųjį botagą pirmą kartą iškeitė į klaidų nepripažįstantį jaunesniojo sąskaitininko pieštuką.

Gimnazija, kurion bendraamžius praaugęs mėsmedietis atėjo dviem metais vėliau už savo jaunesnįjį brolį Feliksą ir dviem metais anksčiau už jį baigė.

Iš trijų pusių per kelias dešimtis kilometrų iš tolo šviečianti šventųjų Petro ir Povilo bažnyčia, paskatinusi jaunąjį kataliką aistringai dievoieškai.

Dvaro gatvės namo langai, Rekyvos ežero akis, įkyriai sekiojusi greitą įsimylėti ir gamtoje mėgstantį užsimiršti jaunuolį, kad jis su savo geltonkasėm per toli nenuklystų nedorovės takeliais.

Teatras, 1944 metais suvaidinęs „Tėvą ir sūnų“, dramą, – nebus per daug pasakyta, – nulėmusią jo likusį gyvenimą.

Ligoninėje, kurioje, kelias dienas padainavęs, nuo prostatos mirė tėvas Antanas Grušas. Stabtelėjom prie jo antkapio.

Iš J. Grušo prisiminimų:

Tėvas buvo linksmuolis, optimistas. Susirgo prostata. Tada dar jos neoperuodavo. Iš Šiaulių ligoninės grįžo baisiai nusiminęs, su kateteriu. Gydytojų kategoriškai buvo prisakyta nė gurkšnio šalto vandens. Tėvas, matyt, buvo kitaip nusprendęs. Vėl pakliuvo į ligoninę. Palatos kaimynai negalėjo atsistebėti jo gera nuotaika. „Jūs išeisit, o mane – išneš“, – juokavo. Po kelių dienų taip ir atsitiko. Nešiau mirusį tėvą, o jo basos kojos rėmėsi man į pečius…

1976 metų rugsėjo pabaigoje išsiruošėm į Maskvą. Bilietais ir transportu aprūpino Lietuvos kino studija, pinigų, matyt, turėjusi daugiau negu proto. Grušai buvo apgyvendinti prestižiniame viešbutyje, mes, jų pėdsakų fiksuotojai, – Vorovskio gatvėje, Lietuvos atstovybės bendrabučio palėpėje. Pradėjom laukti plačiai išreklamuoto rašytojo kūrybos vakaro Mossovieto teatre. Vakaras turėjo būti uždaras, sostinės elitui ir užsienio diplomatams. Su pakvietimais. Net savo naujajam draugui ir vertėjui Nikolajui Otenui rašytojas pajėgė išrūpinti tiktai tris. Tai labai pakurstė maskviečių dėmesį. Mat sklido kalbos, kad „Cirkas“, kurį Rusijos širdyje rengėsi parodyti Vilniaus akademinis dramos teatras, – provokacinis, antitarybinis spektaklis.

Prieš vakarą atvažiavo Lietuvos kultūros ministerijos, Rašytojų sąjungos vadovybė. Trumpais mandagumo vizitais pagerbę Grušus, jie labiau jaudinosi negu iškilmės kaltininkas. Ramus buvo vienintelis rašytojas: jis neturėjo ko prarasti.

Smalsiomis akimis Grušas žvalgėsi po milijoninį skruzdėlyną, lygino su matytuoju 1934 metais. Tada jis, „Mūsų laikraščio“ redaktorius, Eltos direktorius Edvardas Turauskas, „Lietuvos žinių“ redaktorius Jonas Karklelis, „Lietuvos aido“ –  Ignas Šeinius, Justas Paleckis, Juozas Gerulis ir kiti, prikalbinti Karskio (SSRS pasiuntinio Lietuvoje), ir Domo Zauniaus (Lietuvos užsienio reikalų ministro) ekskursavo po suvargusią, išbadėjusią sovietiją.

Didmiestis buvo neatpažįstamai pasikeitęs. Tiktai Raudonoji aikštė tebedvelkė prakilniu šaltu grožiu ir dar didesniu biurokratišku santūrumu. Grušas prisiminė, kaip Gegužės pirmąją iš diplomatų pakylos stebėjo karinį paradą. Čia pat, vos už kelių metrų, matė Staliną, tingiu diktatoriaus mostu laiminusį džiūgaujančias minias.

Iš J. Grušo prisiminimų:

Paradas buvo didelis, dar įspūdingesnė – demonstracija. Po to laisvai vaikščiojau po miestą, stebėjaus jo tuštumu. Daugiausia buvo svetimų. Maskviečius tarsi vėtra nupūtė. Praeina koks žmogelis su menku ryšulėliu, ir viskas. Buvom apgyvendinti  „Metropolyje“. Grįždamas į viešbutį, prie GUM-o nusprendžiau nufotografuoti Raudonąją aikštę. Išsitraukiau „Ceisą“ su „Ikon“ objektyvu. Staiga ant peties pajutau ranką. Grįžteliu: karininkas. „Imeete razrešenije snimat Krasnuju ploščad?“ – „Net“. – „Togda poidomte so mnoju.“ – „Kuda?“ – „Jasno kuda – v GPU.“ – „No ja – inostranyj žurnalist, ja ničevo neznal…“ – Raz tak, stupaite v gostinicu, položite fotoaparat. Inače vy možete imet bolšyje neprijatnosti…“

– Ar aprašėte tą smulkų incidentą?

– Ne… Grįžęs į Lietuvą „XX amžiui“ parengiau tris straipsnius – apie revoliuciją kaip procesą, apie Dneprohesą ir apie Dunkan baletą.

– Tik tiek? Kur dingo kiti įspūdžiai? Tikriausiai ne mažiau ryškūs negu tas Raudonojoje aikštėje?

– Ką aš galėjau rašyti… Taip kaip Paleckis, nenorėjau, o kaip Malinauskas, pastebėjęs, kad visur parketo lentos klibėję, negalėjau… Reikėjo atsižvelgti į to meto situaciją, į mūsų santykius su didžiuoju kaimynu…

Daug įspūdžių liko neaprašyta. Visą mėnesį važinėjom po Rusiją. Apsilankėm Maskvoje, Rostove, Charkove, Kryme, Baku, Kaukazo kurortuose. Mūsų lagaminai buvo pilni geriausių lietuviškų dešrų, o kišenės – rublių, iškeistų į litus spekulianto Brauno namuose Laisvės alėjoje. Po 45 centus už rublį. Rublius įvežti ir išvežti buvo uždrausta, teko naudotis diplomatiniu paštu. Rusijoje buvom tikri turtuoliai… Įsivaiduok, Lietuvoje prancūziškas konjakas kainavo trisdešimt litų, o Rusijoje – tik aštuonis. Žmonai nupirkau Palecho meistrų dėžutę, sidabrinį žiedą, rankų darbo apyrankę su platina ir briliantu. (Brangias dovanas iš žmonos kažkas pavogė, kai jinai dirbo darželyje.)

Traukiniuose mes buvom viskuo aprūpinti: skaniausiais valgiais, geriausiais gėrimais. Kartą bepietaujant vagone restorane dzingtelėjo stiklas, ant stalo sprogo vyno butelis. Šukė sužeidė mūsų palydovo, tokio Zaslavskio, ranką. Paleckis pakėlė nuo grindų akmenį. Mes buvom įspėti, kad neerzintume badaujančių žmonių, kad nepuotautume. Nežinodami, ką daryti su vežamu maistu, bandėm jį įsiūlyti traukinių palydovams. Tie bijojo, atsisakė. Nutarėm naktį, kai palydovai miegos ir niekas nematys, palikinėti stočių peronuose. Pradėjo pro langus skrieti saliami dešros, olandiško sūrio raudonos galvos… 

Deja, šių prisiminimų, galėjusių gerokai pagilinti ir paįvairinti mūsų kolektyvinį darbą, su halogeniniu žiburiu nerasite dokumentiniame filme „Laimingasis – tai aš“. (Iš kelionės į Maskvą, ruošos ir jaudulio, kūrybos vakaro, susitikimų ir išsiskyrimų liko tiktai viena kita minutė, daugiausia užfiksavusi milžiniško miesto transportą ir skubančių praeivių kojas.) Tokiems ir panašiems praeities įspūdžiams dar buvo ne metas… O ir ne kiekvienam sutiktam rašytojas juos patikėdavo…

„Laiminguoju…“ palankiai priimtu paties rašytojo ir gausybės jo gerbėjų, mes, autoriai, likom nelabai patenkinti. Mūsų scenarijų savo beapeliacine kalba negailestingai pakoregavo kino kamera. Bet pagrindinis tikslas, apie kurį galėjau tiktai svajoti, buvo pasiektas. Liko autentiškos gyvojo Juozo Grušo minutės. Vienos surežisuotos filmo statytojų, kitos – gyvenimo. Žiūrovų valia, kuriomis tikėti, kuriomis ne…   

 

Iš Petro Palilionio knygos „Svajojęs gražų gyvenimą. Apmatai Juozo Grušo portretui“ (Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2001)