RAŠYTOJAS PETRAS VENCLOVAS. PRISIMINIMAI “STUDIJOS VILNIUJE 1963-1967”. ANTRA DALIS
Mildos Kiaušaitės nuotrauka
PETRAS VENCLOVAS
PRISIMINIMAI “STUDIJOS VILNIUJE 1963-1967:. ANTRA DALIS
Kaip jau rašiau, už tai, kad Šaltenis ir Dastikas rengdavo varžybas mėtydami mano peilį į duris, bendrabučio taryba rekomendavo man neskirti gyvenamosios vietos. 1964 metų rugpjūčio pabaigoje važiavau į Vilnių nežinodamas, kur gyvensiu. Turėjau kur nors nuomotis kambarį, – taip darė nemažai studentų. Nuoma nebuvo didelė: 10 rublių per mėnesį. Bet kai gauni stipendijos tik 35 rublius, tai neatrodė mažai. Universiteto skelbimų lentoje perskaičiau raštelį apie nuomojamą kambarį studentams Muziejaus gatvėje. Muziejaus gatvė čia pat, senamiestyje. Sutarėme dėl nuomos; šeimininkas toks pusiau žydas, pusiau čigonas, kalba rusiškai, bet neatrodo, kad būtų padugnė. Girdi, gyvena tik su žmona, kuri dirba autobusų konduktore.
Kelias dienas buvo gana ramu. O paskui staiga bute pradėjo daugėti žmonių: atsirado šeimininkų sūnus su sugyventine, vėliau kažkokia mergiotė ten pat pasistatė sudedamąją lovelę. Kai grįždavau po paskaitų, šeimininkas su sūnumi dažnai „darydavo pusę litro“. Jis pašokdavo nuo stalo, užtverdavo įėjimą į mano kambarį ir reikalaudavo būtinai su juo išgerti taurelę, esą nevalia pažeisti jų tradicinio svetingumo. Jei minutėlę sudelsdavau, tuoj pat sodindavo prie stalo. O kitą dieną primindavo, kad esu jiems skolingas ir dabar mano eilė „statyti butelį“. Bet ir tai dar ne blogiausia. Blogiau būdavo, kai šeimininkų kambaryje kildavo triukšmas, pasigirsdavo keiksmai, lėkščių dūžimas, pratisas staugimas ir moteriškas spiegimas, o sūnus išsidraikiusiais plaukais lakstydavo po butą, ieškodamas peilio ir ketindamas papjauti tėvą. Netrukus stalas virsdavo ant šono, šukės ir maisto atliekos nusėdavo visą kambarį, susiėmusi galvą rypuodavo netikra marti, o tėvas ir sūnus šniokšdami raičiodavosi grindimis. Kartą buvo ir taip, kad durys į mano kambarį atsilapojo, vidun įvirto šeimininkė, keikdamasi paskutiniais žodžiais, paskui ją įlėkė vazonas, pabiro žemės ir iki pat mano lovos nučiuožė sumaigyta pelargonija. Tąsyk įsiutau ir riktelėjau, kad pakviesiu miliciją; triukšmas tuoj pat nurimo, tuodu mušeikos sėdosi ant grindų, o senis ėmė prašyti nekviesti milicijos, nes marti viską iššluos ir išplaus. Milicijos ir aš pats privengdavau, nes milicininkams galėjo kilti klausimų, kodėl aš čia gyvenu, ar esu registruotas, o gal esu nuomininkas? Tad, kylant įtampai prie šeimininkų stalo, pasistengdavau išeiti į miestą ir kuo vėliau grįžti.
Vėliau atsirado toks darbininkas Jonukas, kilęs iš Riešės, geras ir nuoširdus vaikinas, bet girtuoklėlis. Mudu kartais eidavome į šokius, dažniausiai, žinoma, į žemiausio lygio klubus: Ryšių klubą, Arklių klubą, Dzeržinskio karininkų namus.
Kurį laiką pas mus gyveno buvęs studentas, o tuo tarpu darbininkas Algis Žukas. Šeimininkų sūnus parsivedė kitą moterį, o pirmoji žmona ar sugyventinė nenorėjo nieku gyvu palikti šių namų, tad persikraustė į virtuvę ir įsiruošė guolį už širmos. Ji vis gundė Žuką, bet šis ja nesidomėjo: jam labiau patiko tokia dar visai jauna lenkaitė, irgi autobuso konduktorė, kuri nakvodavo sulankstamoje lovelėje prieškambaryje. Retkarčiais Algis praleisdavo pas ją visą naktį, o į savo lovą grįždavo tik paryčiais. Taigi gyvenimo patirties galėjau semtis rieškučiomis: senis, kuris jau buvo pensininkas, keikdavo ir mušdavo savo žmoną neva už ištvirkavimą su vairuotojais, sūnus gyveno su dviem moterimis, o kai jų nebūdavo, pakirkindavo lenkaitę, Jonukas vaikščiojo užsipylęs akis, Algis mieste turėjo našlę ar gyvanašlę. Aistrų kubilas virė, kliuksėjo, kartais išsiverždamas per kraštus.
Man reikėjo išlikti nuošalyje, nesusitapatinti su jais, studijuoti, skaityti užrašus ir knygas, rašyti kursinius, laikyti egzaminus ir įskaitas. Bet vis dėlto retkarčiais tekdavo išgerti taurelę su šeimininkais; patys gerdavo iš sklidinų šimtagramių, o man įpildavo į taurelę, – mat buvau studentas, dar nežinia, kas iš manęs išeis? Gal tapsiu kokiu viršininku?
Kitą rudenį grįžau gyventi į aptuštėjusį butą, vasarą dauguma įnamių dingo. Šeimininkų kambarys buvo pertvertas spintomis, už jų glaudėsi sūnus su naująja sugyventine. Šeimininkė pasakė, kad galiu pasikviesti padorių studentų iš Universiteto. Pirmiausia prisikalbinau kurso draugą Petrulį, – ramus, sugyvenamas vaikinas, dviese bus smagiau; paskui atsirado anglistas Virgilijus Čepliejus, kilęs iš Tauragės apylinkių, mokytojų vaikas: mandagus, inteligentiškas, paslaugus. Su Virgilijum mudu susidraugavome, ta mūsų draugystė tęsėsi daug metų. Vėliau jis tapo vienu iš geriausių vertėjų, buvo priimtas į Rašytojų ir Vertėjų sąjungas, tad būdavo progų retkarčiais susitikti.
1966 metų pavasarį man nusišypsojo laimė: nežinia kaip fizmatų bendrabutyje, Čiurlionio gatvėje, netoli Vingio parko, atsilaisvino didelis kambarys, kuriame turbūt tilpo 12 lovų. Tame kambaryje apgyvendino Istorijos ir filologijos bei Teisės fakultetų studentus. Taip sugrįžau į normalų studentišką gyvenimą. Budėdamas naktimis bendrabučio hole prie telefono, vėl pradėjau rašyti eilėraščius. O buvau padaręs gana ilgą pertrauką: nuo 1962 metų pabaigos iki 1966 metų pavasario. Per tą laiką sirgau, kabinausi į gyvenimą, vėliau stojau į Universitetą, gyvenau bendrabutyje, kur nėra nuošalesnės vietos, paskiau triukšmingame bute Muziejaus gatvėje, kur liejosi žemos aistros ir alkoholis. Ir štai naktinė ramybė, stalas apšviestas lempos, telefonas ir popieriaus lapas. Tiesą sakant, tie mano eilėraščiai buvo beveik sekimas Vinco Mykolaičio-Putino poezija. Pirmą kartą ją išgirdau ir pajaučiau, kai 1964 metų pavasarį nuėjau į Universiteto Kolonų salę, kur aktorius Laimonas Noreika skaitė eiles iš „Būties valandos“. Buvau pritrenktas jų skambesio, prasmės, gilumo, įtaigumo: kažkas man visiškai nežinoma, nė kiek nepanašu į kitus tuometinius lietuvių poetus. Štai kur tikroji poezija! Kitą dieną knygyne senamiestyje nusipirkau „Būties valandą“. Skaičiau ją, vis skaičiau ir kelias dienas vaikščiojau po Vilnių apsvaigęs. Regis, viskas aplinkui įgijo kitokį vaizdą, kitokią spalvą ir kitokią reikšmę. Šį tą išmokau atmintinai: žingsniuodamas senamiesčiu į Universitetą retkarčiais kartodavau pats sau: „Nežinau aš, kur man eiti,/ Kur ištroškusiam sustoti,/ Kur nykioj, žvarbioj dykynėj/ Nakčiai prieglobos ieškoti.“
Išlydint studentus į darbo stovyklą. Su akiniais, kairėje – prozininkas Petras Venclovas. Vilniaus universiteto kiemas, 1966. Iš rašytojo asmeninio archyvo
Įdomu, kad tai visiškai atitiko tuometinį mano nusiteikimą: klystantis, nepritampantis, be kokios nors atramos, iškritęs iš kaimo, bet vis dar nerandantis savo vietos mieste, besimokantis lengvesnio ir laisvesnio bendravimo, nesusigaudantis savo jausmuose, dažnai panyrantis į niūrias mintis. Ir visa tai mėginau perteikti savo eilėraščiais. Bet, žinoma, neperteikiau. O tuo tarpu iš kažkur lindo niekinimas, pašaipa, savęs įsivaizdavimas aukštesniu, jautresniu, supratingesniu, laisvesniu. Norėjau toks būti, bandžiau toks būti. Žinoma, mokslas, studijos, apsiskaitymas ir miestas, galiausiai buitinė aplinka smarkiai keitė mane.
Pirmame kurse stojau į Universiteto teatro studiją, bet kažko pritrūko. Antrame kurse konkursą įveikiau; režisierius Limantas paklausė, kodėl nestojau anksčiau. Nenorėjau prisipažinti, kad buvau išbrokuotas. Tad pasakiau, kad tik dabar pajutau platesnės veiklos norą. Papuoliau tarp pirmakursių lituanistų, kurie sudarė daugumą: vienas kitas ir ne humanitaras. Pirmus metus tik ruošėmės vaidinti: sceninis judesys, sceninė kalba, vaizduotės ugdymas. Antrais metais atėjo Jaunimo teatro aktorius Leonas Ciunis ir ėmėmės statyti Balio Sruogos „Baisiąją naktį“. Pareiškiau norą vaidinti pagrindinį veikėją, bet gavau tik nedidelį grafo Ropo vaidmenį: Ciunis man paaiškino, kad mano dikcija ne visai švari, o, be to, išvaizda pagrindiniam veikėjui nelabai tinkama, – galiu vaidinti aristokratą, bet ne revoliucionierių. Pagrindinis vaidmuo buvo skirtas Benjaminui Kleiniui. Regis, penktoje klasėje mudu mokėmės kartu, bet jis liko antriems metams ir vidurinę baigė metais vėliau. Jo tėvas pokario metais buvo stribas, išsiskyręs su žmona, gyveno Kupreliškyje prie parduotuvės, tikriausiai buvo alkoholikas. Benas, dažniausiai būdamas vienas, pamėgo skaityti knygas. Iš šalies žiūrint, atrodė užguitas vaikas. Bet vėliau prapruso, ketino stoti į bibliotekininkystę, bet aš jam patariau bandyti į lietuvių kalbą ir literatūrą. Ir įstojo! O štai dabar gauna pagrindinį vaidmenį „Baisiojoje naktyje“!
Prieš spektaklį Universiteto aktų salėje būta džiugaus sujudimo: afiša, dekoracijos, drabužiai. Grafą Ropą vaidinau su savo panešiotu paltu, nes niekas mums specialių drabužių nesiuvo. Prieš pat spektaklį Benas Kleinys susižeidė ranką; jau galvojome, kad teks atšaukti premjerą, bet ranką subintavo, ir Benas galėjo vaidinti. Spektaklis, be abejo, buvo studentiškas, bet, mano galva, pakenčiamas, nors visi tikėjomės, kad bus geriau.
1966 metais dėstytoja Elena Bukelienė suorganizavo Universiteto literatų būrelį. Nemažai tuometinių lituanistų tapo jo nariais: iš vyresniųjų prisimenu Sigitą Gedą, kuris mums jau buvo autoritetas, Rimantą Šavelį, kuris labiau garsėjo kaip Universiteto Teatro studijos aktorius, Pauliną Žemgulytę, Alfredą Guščių, žinoma, mūsų kurso panas Almą Karosaitę ir Birytę Vėlyvytę, taip pat Viktoriją Daujotytę, jaunesnius literatus Joną Kalinauską, Onę Baliukonytę, Marytę Kontrimaitę, Nijolę Blaževičiūtę, Vladą Vaitkevičių, Petrą Dirgėlą, Gediminą Griškevičių. Aš irgi ten dalyvavau, nors tuo metu nebuvau nei poetas, nei prozininkas, niekur nesipublikavau. Kartą Elena Bukelienė pakvietė mus į svečius; merginos pamačiusios jos dukrą Giedrę, ėmė žavėtis jos grožiu. Dėstytoja nusijuokė ir liepė liautis, nes mergaitė yra ir taip išpaikinta pagyrų. Vėliau ta mergaitė tapo pirmąja Vytauto V. Landsbergio žmona ir pagimdė Gabrielių, šių laikų politiką, užsienio reikalų ministrą.
Tuo pat metu pažinojau ir keletą Universiteto studentų vertėjų, kurie savo darbus jau spausdino periodikoje: germanistus Teodorą Četrauską, Jurgį Kunčiną, Vytautą Markevičių, anglistą Povilą Gasiulį. Atrodo, Užsienio kalbų katedra turėjo vertimo discipliną. Mes, lituanistai, buvome labiau orientuojami į kūrinių vertimą, jų analizavimą, socialinio pobūdžio išryškinimą. Dabar madingo kūrybinio rašymo nebuvo, mus ruošė būti meno vertintojais, o ne kūrėjais.
Petras Venclovas Palangoje, 1968. Iš rašytojo asmeninio archyvo
Literatų būrelio užduotis irgi buvo panaši: kas norėdavo, pateikdavo savo kūrybos, o kiti vertindavo. Prisimenu Jono Mikelinsko romano „Vandens nešėja“ aptarimą, dalyvaujant pačiam autoriui. Nei romanas, nei jo autorius mums didesnio įspūdžio nepadarė: troškome ko nors naujo, nematyto, negirdėto. Gal kiek labiau sudomino Alfonso Bieliausko „Kauno romanas“, kurį mums pristatė rašytojo žmona, Universiteto dėstytoja. Albertas Zalatorius, jaunas, išvaizdus vyras, tuomet dirbęs Lietuvių kalbos ir literatūros institute, siūlė kritiškai žvelgti į socialistinio realizmo metodologiją, ieškoti naujų vertinimo kriterijų.
Apie 1965 metus supažinau su dviem pradedančiais rašytojais: Vytautu Skripka ir Viktoru Brazausku. Skripka jau buvo baigęs Vilniaus miškų technikumą, Brazauskas – Vilniaus kultūros ir švietimo technikumą, abu tarsi ir mokėsi Universitete, tačiau labiau studentavo, nei studijavo: gyveno gana bohemiškai, nevengė taurelės, nakvodavo nežinia kur. Kartais ir pas mus: nenusirengę guldavosi ant grindų ir sulaukdavo ryto. Skripka puikiai pamėgdžiojo Juozo Baltušio kalbėseną, mokėjo atmintinai savo eilėraščių, savo sąmojį pademonstruodavo, tarkim, paprašydamas pardavėjos ledų su mėsa. Girdavosi priklausąs Marcelijaus Martinaičio rateliui, be abejo, pažinojo Paulių Širvį ir Bronių Mackevičių, dar keletą literatų, rašančių žodžius estradinėms dainoms. Net nežinau, ar jis kada nors dirbo kokį nors valdišką darbą, bet vėliau gerti metė, nes buvo praradęs sveikatą. Viktoras Brazauskas tuo metu pradėjo rašyti noveles, tad kokį sykį užsuko pas mus su jau žinomu prozininku marinistu Algimantu Poliu ir abu aiškinosi prozos rašymo subtilybes. Viktoras ir Vytautas užsukdavo pas mus jau kiek pagėrę ir ištroškę bendravimo. Net nežinau, ar jie turėjo kur nors gyvenamąją vietą, ar lankydavo paskaitas, nes, regis, abu nebaigė Universiteto. Tada buvo beveik mada nebaigti Universiteto, kur nors trumpam prisiglausti, susirasti laikiną darbą, šiek tiek spausdintis, o honorarą pragerti, vienu žodžiu, bohemiškai gyventi. Taip elgėsi ne tik literatai, bet ir vertėjai iš anglų ar vokiečių kalbos.
Vieną sykį, kai vėl gyvenau „Tauro“ bendrabutyje, Viktoras Brazauskas užsimanė ką nors išmesti pro langą iš ketvirto aukšto. Daviau jam tuščią trilitrinį stiklainį, jis sviedė jį aukštyn ir iškišęs galvą klausėsi, kaip šis sudužo. Viktoro veidas tiesiog švietė vaikišku džiaugsmu. Taip turbūt dužo tuometinė bohema: pilni naivaus tikėjimo savo talentu, besidžiaugią kiekviena eilute spaudoje, nuskurdę, nepraktiški, linkę į alkoholį, nevertinantys mokslo, labiau pripažįstantys prigimtinius žmogaus gebėjimus, aukštinantys liūdesį ir dekadensą, neigiantys tuometinę ideologiją ir viešąjį gyvenimą.
Visai kitoks buvo Antanas Kalanavičius – ramus, mažakalbis, prisimenu, kad vilkėdavo trumpas kelnes ir avėdavo spalvingas vilnones kojines; mokėsi tarsi Universitete, tarsi Vilniaus pedagoginiame institute; vieną kartą pasigyrė, kad yra sudaręs eilėraščių rinkinį „Vakaro verpstas“ ir įteikęs „Vagos“ leidyklai; buvo įsitikinęs ir mus mėgino įtikinti, kad tikrai išleis. Bet, žinoma, neišleido. Išleisti knygą buvo daugelio jaunų rašytojų svajonė, labai sunkiai išsipildanti. Netgi Onė Baliukonytė, kuri tuo metu nemažai spausdinosi, pirmąją knygą „Laukinės vaivorykštės“ išleido tik 1971 metais.
Vilniaus universiteto lituanistų kurso susitikimas, 1988. Petras Venclovas – antroje eilėje trečias iš kairės. Pirmoje eilėje septinta iš kairės Viktorija Daujotytė, aštunta – Alma Karosaitė. Iš P. Venclovo asmeninio archyvo
*
1966 metų rudenį, grįžęs į Vilnių po vasaros atostogų, vėl turėjau ieškoti kokio nors kampo. Kažkas supažindino su trečiakursiu romanistu Leonidu Šimoliūnu; jis gyveno priešais Filharmoniją, jo kambaryje buvo vietos pastatyti dar vieną lovą. Leonidas buvo rudaakis, tamsaus gymio, su čigoniška šypsenėle veide, su plaukų sruoga ant kaktos. Toks iš pažiūros smagus vaikinas. Mums pavyko įtikinti šeimininkę, kad galiniame kambaryje pakaks vietos dviems studentams, – tik teks pereiti virtuvėlę ir jos trijų metrų pločio kambarį. Lovą buvau palikęs Muziejaus gatvėje, pas gyvenimu besidžiaugiančius žydus; neturėjau jokio noro ten eiti ir vėl viską prisiminti: labai jau buvo įgrisę. Kažkur gavau sulankstomąją lovelę, pasistačiau prie lango – ir tvarka. Ko daugiau studentui reikia?
Buvo gražus ruduo. Po paskaitų neskubėdamas pareidavau buvusia Gorkio gatve į namus. Virtuvėje prie stalo ruošdavo pamokas kokių dešimties metų mergaitė, šeimininkės dukra. Visą laiką rašaluotais pirštais, liesa, išblyškusi, į klausimus atsakinėjanti tik taip arba ne. Įtariu, kad kartais būdavo alkana, ypač kai jos motina įnikdavo puotauti. Tiesą sakant, tikrasis šeimininkės veidas atsiskleidė palengva: pirmomis dienomis ji man atrodė moteris kaip moteris, – nelabai tvarkinga, nedirbanti, bet ieškanti darbo, neblogos rusiškos dvasios.
Rugsėjo viduryje mūsų kursą išvežė į Vilkaviškio rajoną, netoli Kybartų. Turėjome talkinti „Pergalės“ kolūkio žmonėms: jie mat nespėjo doroti derliaus. Dirbome grūdų sandėlyje dviem pamainom, po dvylika valandų, kol mūsų kantrybė trūko ir ėmėme maištauti. Apie tai esu rašęs savo knygoje „Iš tamsos į tamsą”. Galėjau ten nevažiuoti, gydytoja būtų davusi pažymą, kad negaliu dirbti fizinio darbo. Bet išvažiavau, – norėjau su kursu dalytis bendrais vargais ir bendromis bėdomis. Kartu su mumis ten buvo dėstytojas Antanas Trakymas; grįžęs į Universitetą pripasakojo baisių dalykų, o mane įvardijo, kaip svarbiausią maišto organizatorių, siūlydamas išbraukti iš studentų sąrašų. Ačiū Dievui, kitą savaitę su mumis darbavosi dėstytojas Juozas Jasaitis; jis paneigė Trakymo prasimanymus ir visą istoriją papasakojo, kaip dėmesio nevertą eilinį studentų ir kolūkio pirmininko susikirtimą, neįžvelgdamas jokio politinio atspalvio. Tiesą sakant, jeigu kolūkio pirmininkas būtų paskundęs mus savo rajono partiniams veikėjams, būtų kilęs nemažas triukšmas, bet turbūt turėjo dar tiek proto.
Netrukus paaiškėjo, kad mūsų kambario šeimininkė, tarkim, ji buvo Vera Pavlovna, mėgo, kaip ji sakydavo, festivalius: keletą dienų pas ją svečiavosi dėdė Vania, – trumpai nusikirpęs, avintis aulinius batus, nenusivelkantis vatinuko penkiasdešimtmetis rusas. Tuo metu jis net į darbą nėjo; nuslinkdavo iki parduotuvės, atsinešdavo vyno ir degtinės, ir puota toliau tęsdavosi. Buvau matęs, kaip Muziejaus gatvės žydukai sėdėdavo prie stalo ir gerdavo, bet po valandos ar dviejų susipykdavo ir puldavo muštis: keiksmai ir riksmai, triukšmas, bildesys. O čia nieko panašaus: visą dieną gėrioja, taikiai kalbasi, daugiausia, žinoma, tarška Vera Pavlovna, nes dėdė Vania jai tik pritaria urzgimu; kai šeimininkė pavargsta, nusnaudžia lovoje valandėlę menką, tuo metu svečias suvaikšto į parduotuvę arba kantriai sėdi prie stalo ir laukia. Gal tik kartą Vera Pavlovna žiebė žarstekliu dėdei Vaniai į kaktą, mat jis ne laiku užsimanė meilės. Paprastai jis sulaukia, kol visi suminga, tada prasisega vatinuką ir įkrinta į lovą pas Verą Pavlovną. Paaiškinimas visiškai banalus: Vanios žmona dešimčia metų už jį vyresnė ir jau ne moteris, be to, lenkė, katalikė. O štai Verai Pavlovnai gal dar ir keturiasdešimt nėra, ji tikra rusė, nors į Lietuvą atsibasčiusi pokariu iš Baltarusijos. Mėgsta mums, geltonsnapiams, pasakoti, koks buvo Vilnius, kai ji čia atsikraustė: „Lietuviai lašinius ėdė, su arkliais važinėdavo, – cok, cok, cok. Mes, rusai, davėme Vilniui autobusus, į lavčionkas mėsos atvežėme, ėmėme žmoniškai šnekėti, tada ir prasidėjo gyvenimas, pakilo kultūra ir visa kita. O iki mūsų nieko nebuvo.“ Tokios šeimininkės kalbos mums kelia tik juoką, tad prunkščiame į delnus, bet Vera Pavlovna nepyksta.
Man gaila mergaitės – ji tikras vargo vaikas. Niekad nemačiau jos linksmos, negirdėjau juokiantis ar smagiai ką nors pasakojančios. Retkarčiais prisėda prie motinos, atsargiai prisiglaudžia, bet Vera Pavlovna jos neapkabina, tik patraukia arčiau lėkštę su duona ir kepenine dešra: „Valgyk! Ir prašyk dėdės Vanios rublio, –galėsi naujas kojines nusipirkti.“ Bet mergaitė kramto padžiūvusią riekę ir nedrįsta pakelti akių.
Dėdė Vania atslenka į svečius kas dvi savaites: kai gauna avansą arba atlyginimą. Praūžęs pinigus, vėl eina dirbti; o ką daugiau veikti? Jo gyvenimas susideda iš dviejų dalių – iš gėrimų ir darbo. Kaip ir daugelio darbininkų. Kartą jis pasirodė ne laiku. Kai grįžau vakare iš skaityklos, šeimininkė sugriebė mane už rankos ir pasodino prie stalo. „Paragauk!“ Pasimuisčiau, bet siurbtelėjau truputį. Tuoj pat išspjoviau ant grindų: „Šlykštynė!“ Tokio bjauraus gėralo dar nebuvau ragavęs: atsidavė guma, kaučiuku ir dar velniai žino kuo. „Matai, kuo mane dėdė Vania girdo, – juokėsi Vera Pavlovna. – Jis, girdi, pinigų neturi, tai sukombinavo techninio spirito!“ Ivanas kukliai šypsojosi kasydamas trumpai kirptą galvą.
Šiaip Vera Pavlovna buvo geraširdė rusų moteris, nepikta, nekerštinga, ir nuomos mokesčio neprikaišiodama palaukdavo.
Kitą sykį gana vėlai grįžę iš Universiteto skaityklos mudu su Leonidu pamatėme, kad mūsų kambaryje ant apirusios sofutės miega kažkoks vyriškis. Šeimininkė mums paaiškino, kad laikinai priėmė pagyventi žmogų, kuris susipyko su žmona ir išėjo iš namų, girdi, reikia vyriškiui padėti. Tas vyras keldavosi penktą valandą ryto ir važiuodavo į kažkokią gamyklą, kur dirbo dvi pamainas, turbūt keturiolika valandų. Prisimenu, kaip kvietė „greitąją“, kai jam pasidarė bloga. Pasirodo, jis valgydavo vieną kartą per parą: kai ėmė daktarui vardyti, ką tą vakarą suvalgė, šis net išsižiojo iš nuostabos: „Ir kur tau tiek tilpo? Reikia turėti vilko skrandį! Važiuojam, teks viską išplauti.“
Tas vyriškis po poros savaičių ar mėnesio dingo: turbūt susitaikė su žmona. Vos spėjome su Šimoliūnu atsikvėpti, kai įvyko, pasak Veros Pavlovnos, nauja „perturbacija“. Nežinia iš kur atsirado dar viena moteris, ir juodvi su šeimininke ėmėsi viską šluoti, plauti, tvarkyti. Į mūsų kambarį, žinoma, nelindo. Iš kažkur atsibogino geležinę lovą ir įspraudė į kampą. „Kas čia bus?“ – pasidomėjau. „Pamatysi!“ – linksmai atšovė šeimininkė. Netrukus į kiemą įsuko taksi; iš mašinos ta kita moteris, – pasirodo, ji buvo lietuvė, vardu Valė, – kartu su vairuotoju atitempė dėžę, kurioje buvo televizorius. Šiuose namuose nematytas daiktas! Galėsime ir mudu su Lionia užmesti akį, nutariau. Vakarop atklumpino ir dėdė Vania, į vatinuko kišenes prisikaišiojęs degtinės butelių. Netrukus visi trys sėdo prie stalo: Vera Pavlovna, Valė ir Ivanas. Mūsų kol kas nekvietė. Kadangi mūsų kambarys buvo tik už marška užtrauktų durų angos, tad viską girdėjome. Trijulė nei valgė, nei gėrė, nei televizorių jungė. Greitai paaiškėjo, kad laukiama kažkokio dėdės Fedios. O šis vis nesirodė. Palengva paaiškėjo visos šios „perturbacijos“ esmė: Valė paliko savo vaikus ir akmentašį vyrą, o Vera Pavlovna, būdama geraširdė, priėmė ją čia gyventi, kur ji dalysis lova su mistiškuoju dėde Fedia, o kad šiam nebūtų liūdna, Valė nupirko dar ir televizorių.
Galiausiai vėlų vakarą dėdė Fedia pasirodė: kostiumuotas, su madingais nailoniniais marškiniais, pasirišęs sintetinį kaklaraištį, ant galvos dirbtinės odos skrybėlė, tačiau su šlepetėm. Visi puolė klausinėti, kur jis taip ilgai užtruko? „Angelina, gyvatė, paslėpė paltą ir batus, girdi, ji visa tai pirko, ir užrakino mane kambaryje, – juokėsi vyriškis, – teko kabarotis iš trečio aukšto.“ – „Iššokai?“ – negali patikėti Valė. „Ne, nusileidau lietvamzdžiu.“ Festivalis, kaip dabar sakoma, įgauna pagreitį: kambario oras mėlynas nuo cigarečių dūmų, kliuksi pilstoma degtinė, moterys juokiasi viena už kitą garsiau, dėdė Vania šypsosi nepakeldamas akių, o dėdė Fedia vis ką nors pasakoja iš savo, klajūno, gyvenimo. Štai kai jis gyveno pas Marytę, atsitiko tas ir tas, o kai buvo prisiglaudęs pas pani Jadvygą, buvo šitaip. Ir viskas su imtymiomis detalėmis, jausmus ir pojūčius nusakant įterptiniais žodžiais. Bet Angelina bjauriausia iš visų: pamanyk, užrakina mane kambary, kaip kokį katiną, ir niekur neišleidžia. „Negrįžk daugiau pas ją, – spiria Fedią Valė. – Miegosim čia, – rodo į naujai pastatytą lovą, – ir nieko tau netruks!”
Pavasoriop dėdė Fedia prapuolė, – argi klajūnas gali ilgai nusėdėti vienoje vietoje? Valė paverkė, pašniurkščiojo, viena gulėdama lovoje, ir taip pat dingo: turbūt grįžo pas akmentašį ir vaikus. Vieną dieną neberadome ir televizoriaus, tad, kaip dabar sakoma, kentėme informacinį badą; užtat Veros Pavlovnos dukra vėl atsitempė lovelę į savo vietą.
Kauno rajono literatai, 1976. Trečias iš kairės – prozininkas Petras Venclovas, šešta – poetė Zita Gaižauskaitė, dešiniajame krašte – poetas Vladas Baltuškevičius
*
Kartais iš savo Taujėnų į Vilnių atvažiuodavo Virgilijus Kaziūnas; jis dirbo mokytoju ir visada turėdavo pinigų; vesdavosi mus į kavines ir restoranus: jam patikdavo jų aplinka, – baltos staltiesės, taurelės, lėkštės, padavėjos, muzika, šokiai. Jei atidarydavo arba atnaujindavo kokį nors restoraną, Virgilijus ten būtinai norėdavo patekti ir pasimėgauti ta atmosfera. Bet ten gerdavome saikingai: viena, ten nebuvo priimta pasilakti, antra, Virgilijaus piniginė irgi buvo su dugnu. Kaziūnui patikdavo tam tikras kultūros lygis su šiek tiek prabangos, ko jis negalėdavo rasti savo Taujėnuose. Tiesą sakant, antkainiai tiek maistui, tiek ir gėrimams buvo nedideli, tad kodėl nenuėjus į restoraną? Pirmais metais, kai pradėjau studijuoti, miesto valgyklose duona buvo nemokama: valgykloje ant stalo būdavo lėkštė su keliomis riekėmis, – užsisakydavome tik sriubos, – o duonos valgydavome, kiek norėdami. Bet nušalinus Nikitą Chruščiovą nuo valdžios, nuo stalų duona dingo, riekutė jau kainavo dvi ar tris kapeikas. Dauguma Universiteto studentų pietus valgydavo Universitete, specializuotoje studentų valgykloje prie šv. Jonų bažnyčios, „Tauro” bendrabutyje buvo bufetas: ten galėjai nusipirkti karštų sardelių, kefyro, bandelių. Visa tai kainuodavo apie 40-50 kapeikų. Kai paskutinį kartą gyvenau „Taure”, mudu su Šimoliūnu retsykiais eidavome į Centrinį gastronomą, buvusį Lenino prospekte, ten gerdavome baltą kavą, pirkdavome už 27 kapeikas baltos „Palangos“ duonos kepaliuką, bet dažniausiai, grįždami į bendrabutį, jį visą, atsilauždami po gabaliuką, ir suvalgydavome. Pakliūti į bendrabučio virtuvę buvo beveik neįmanoma, nes ten viską užskėsdavo merginos: virdavo sriubą, kepdavo blynus ir bulves, ruošdavo mišraines. Kai jau visiškai neturėdavome pinigų, valgydavome lašinius su duona, iš čiaupo atsigerdavome šalto vandens. Du kartus per dieną – ryte ir vakare. Jokių elektrinių virdulių tuo metu nebuvo. Aišku, skaičiuodavome kiekvieną kapeiką.
Gyvendami Subačiaus gatvėje mudu su Šimu šį bei tą rašėme: aš poeziją, jis – poetinę prozą, dar mėgino versti iš prancūzų kalbos. Savo poetinius bandymus parodžiau literatų būrelio kuratorei dėstytojai Elenai Bukelienei. Ji nusistebėjo, kad rašau tokius niūrius dalykus; negalėjo suprasti, kodėl jauną žmogų kamuoja tokios mintys. Kelis trumpus eilėraštukus prisimenu dar ir dabar: „Dykumoje aš nebuvau, / Bet suprantu, kas tai: / Manoji siela, ak brolau, / Prilygsta dykumai tuščiai.“ Arba kitas: „Bičiuli senas, / Nakties sapne mirtis vaidenas, / O pasakyti ar gali, / Kodėl skausmuose inkšdami, / Mes vis dėlto gyvenam?”
Mudu su Šimoliūnu retkarčiais išbandydavome jėgas. Leonidas, augęs vienas, be tėvo, kurį 1946 metais ištrėmė į Sibirą, ten jis mirė, mėgdavo pasipuikuoti sveikata, girdavosi esąs kietas vyrukas, kaip dabar sakoma. Kartais juokais, o kartais iš tikrųjų kibdavome vienas kitam už krūtų: virsdavo kėdės ir stalas, siūbuodavo spinta, lova atsidurdavo viduryje kambario, bet neatsimenu, kad jis būtų mane įveikęs: vis dar buvau sportiškas, tvirtas, nors gerokai sumenkęs po ligos.
O buvo ir toks laikotarpis, kai sėdome drauge mokytis italų kalbos: Leonidas parsinešė gramatiką, mudu lengvai įveikėme pirmąsias pamokas, išmokome po keliolika žodžių, bet kai priėjome prie kalbos taisyklių, man kilo ūpas rašyti eilėraščius, o Šimas pabandė iš prancūzų kalbos išversti Artūro Rembo „Girtą laivą“.
Anuo metu su manimi mėgino susibičiuliauti kažkoks keistuolis, visas juodai apsitaisęs, netgi žiemą nešiojęs tamsius akinius, perdėtai mandagių manierų, nuolat atmintinai deklamuojantis nežinia kieno eilėraščius. Niekas jo nepažinojo; jis man prasitarė, kad paliko namus, žmoną ir dvi dukras, jog galėtų gyventi gatvėje, būti laisvas ir nuo nieko nepriklausomas. Kelis sykius vedžiausi jį į valgyklą, nes jis guosdavosi, kad „nebeliko kapeikėlių“ maistui; paprašė pasaugoti jo apdaužytą lagaminą su keliais daiktais. Manau, kad jis bandydavo užhipnotizuoti žmones savo išvaizda ir keistomis, teatrališkomis manieromis. Nežinia kaip sužinojęs, kada naktį budėsiu prie bendrabučio telefono, atslinkdavo it šešėlis ir, stovėdamas kelių metrų atstumu, imdavo kalbėti: pildavo poeziją, filosofiją, paradoksus, kažkokius atsitikimus ar kūrinių siužetus, viską maišydamas be pradžios ir galo, vienodai poetiškai pateikdamas, palydėdamas išraiškingais rankų judesiais. Man patikdavo pagarbus jo elgesys su manimi: lyg būčiau aukštesnis, sumanesnis, įžvalgesnis. Vieno aktoriaus teatras vienam žiūrovui.
Išvažiuodamas į Kauną, nunešiau to barzdočiaus lagaminą pas brolį Algimantą ir pasakiau, kad, jeigu ilgesnį laiką jo niekas neatsiims, galės išmesti į šiukšlyną. Bet tas keistuolis, nežinia kaip sužinojęs brolio adresą, atėjo tų kelių savo daiktelių. Brolio namuose nebuvo, jo žmona Irena nustebo ir, regis, išsigando pamačiusi tą bastūną, – jis turbūt mėgino ir ją užhipnotizuoti. „Su kokiu bepročiu buvai susidėjęs?“ – tarė man, kai susitikome. Tiesą sakant, man ir dabar neaišku, ko tam žmogui iš manęs reikėjo: draugystės, dėmesio, atjautos ar noro pasidalyti savo vienišumu ir atskirtimi nuo žmonių. Po dvidešimties metų parašiau apsakymą „Be namų“, kur figūruoja ir tas keistuolis, tik smarkiai suliteratūrintas.
Tapęs benamiu turėjau nuspręsti, ką toliau daryti. Dvi ar tris naktis praleidau traukinių stotyje, bet nepanorau tapti valkata, – jokių perspektyvų įsitvirtinti Vilniuje nebeliko. Nebuvo nė minties grįžti namo, į Žaliąją: viena, buvo gėda, antra, ką būčiau ten veikęs? Su gimtuoju vienkiemiu jau buvau atsisveikinęs visiems laikams. Su Biržais – irgi. Jeigu ne Vilnius, tai bent Kaunas, matyt, nutariau. Nepaisant varganos padėties vis tiek planavau užbaigti Universitetą: juk nesu visiškas nevykėlis dundukas! Apsileidau, nuklydau į šoną, neįveikiau savo principų ir kai kurių nuostatų, – bet juk tai ne pabaiga! Būtinai sugrįšiu į Vilnių, – taip tada galvojau.
Lietuvos rašytojų sąjungos veiklą „Gyvoji literatūra: kūryba, refleksijos, aktualijos“ dalinai finansuoja Lietuvos kultūros taryba