IŠ JUOZO GRUŠO PRISIMINIMŲ APIE LIETUVIŲ RAŠYTOJŲ DRAUGIJĄ

Artėjant Lietuvos rašytojų ir žurnalistų sąjungos 100-čiui, berankiojant svarbiausius faktus, mūsų svetainėje priminėme ir abiejų organizacijų atsiskyrimą (1929), ir Lietuvių rašytojų draugijos įsteigimą (1932). Draugijai kurį laiką vadovavo rašytojas, dramaturgas Juozas Grušas, ir būtent jis paliko išsamius ir įdomius prisiminimus apie draugijos veiklą, kolegas rašytojus.

Itin retus klasiko liudijimus, daugybę nežinomų faktų užfiksavo ir sudėliojo rašytojas, poetas Petras Palilionis savo knygoje „Svajojęs gražų gyvenimą. Apmatai Juozo Grušo portretui” (Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2001). Šiuose atsiminimuose atsiskleidžia ir nerimastingas istorinis fonas, ir paties J. Grušo asmenybė, jo santykiai su skirtingų pažiūrų kolegomis, etiniai principai, požiūris į kūrybą, asmenybės vidinę laisvę ir raišką.

Pateikiame ištrauką iš P. Palilionio knygos „Svajojęs gražų gyvenimą. Apmatai Juozo Grušo portretui”.      

 

IŠ JUOZO GRUŠO PRISIMINIMŲ APIE LIETUVIŲ RAŠYTOJŲ DRAUGIJĄ

 

Galvos rūpesčiai, Pusgalvio darbeliai ir kita

Kartą Juozo Grušo archyve, kurį dramaturgas (net raštiškai!) man buvo pavedęs tvarkyti, tikintis ką nors tinkamo rasti ir pelningai parduoti Maironio lietuvių literatūros muziejui, mokėjusiam pateikėjui solidžius honorarus, užtikau intriguojantį laišką.

Mielasis kolega Pirmininke, – 1938 metų rugsėjo viduryje rašė „visada draugiškas“ Liudas Gira. – Man pranešė kol. Rutkauskas apie kol. Simonaitytės prašymą ir kad ketvirtadienį jį svarstysit posėdy, į kurį ir mane kvietė. Deja, aš ryt rytą išvažiuoju į manevrus ir grįšiu tik savaitės pabaigoj, jau po posėdžio. Todėl šiuo įgalioju patį atstovauti ir mane ir pranešu, jog mielai prisiimu sau visas kol. Simonaitytei duodamos paskolos (jei ji to prašo) garantijas ir pasižadėjimus, kiek to nori ji arba Fondo Valdyba reikalaus. Žodžiu, išspręskit teigiamai ir pats mano vardu gali operuoti kur tik reikės ta prasme, kad aš su visais Fondo sprendimais ir Simonaitytę liečiančiais reikalais sutinku ir imuosi sau reikalaujamą piniginę atsakomybę (Išskirta L. Giros – P. P.).

Tada ir užrašiau šiuos Juozo Grušo prisiminimus.

Rašytojų profesinės draugijos reikalą sugalvojo Balys Sruoga. Kad krūvoje būtų galima gintis, kai pasidaro riesta. (Kaip bebūtų, spaudimas laikinas reiškinys. Suspausk labai stipriai kumštį. Kiek išlaikysi? Dešimt minučių? Pusvalandį? Vėliau pirštai patys atsileis…) 1930-ieji buvo Vytauto Didžiojo metai. Ta proga buvo paskelbtas net dramaturgijos konkursas, tikėtasi daug pjesių apie tą mūsų didžiavyrį. Sruoga pateikė „Milžino paunksmę”. Vertinimo komisija, į kurią įėjo pats Vaižgantas su Kirša, premijavo ne Sruogos veikalą, o Vytauto Bičiūno „Ponią Barbę”, buitinį šlamštelį... (J. Grušas suklydo – premijuota (10 000 Lt) nebuvo nei viena pjesė dėl, komisijos nuomone, “nepakankamos meninės vertės kūrinių”, o Vytauto Didžiojo komiteto lėšomis, be kitų (Antano Vienuolio romano “Kryžkelės”, Rygos rusų rašytojo Sergejaus Minclovo apysakos “Daina apie sakalą”, Stasio Lauciaus poemos “Vytauto karžygiai”), atrinkta išleisti ir Vytauto Bičiūno drama “Žalgiris”- G. Jankaus pastaba, pagal Balio Sruogos archyvą (1911-1947. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, laiško Unei Babickaitei 1932 04 24 komentaras), – Sruoga Žaliakalnyje statėsi namuką, labai stokojo pinigų. Žinoma, užsiuto. Neilgai trukus jis sukvietė, kaip dabar pasakytume, iniciatyvinę rašytojų grupę. Iš katalikų – mane ir Vaičiulaitį, iš tautininkų – Vytautą Alantą, iš kairiųjų – Antaną Venclovą ir Bronį Railą.

Jau per pirmą posėdį, sutarę, jog tokia draugija reikalinga, susiginčijome. Vieniems atrodė, kad draugija turėtų būti ir vadintis Lietuvių, kitiems – kad Lietuvos rašytojų vardu. Vadinas, visų, ir ne lietuvių. Nacionaliniai dalykai tada buvo labai opūs… Balsuojame. Dauguma pasisakė už Lietuvių rašytojų draugiją. Venclova su Raila pasipiktino ir išėjo, nes Raila primygtinai norėjo, kad būtų Lietuvos. 1933 metais minėta grupė sušaukė steigiamąjį draugijos susirinkimą. Vėl buvo balsuojamas pavadinimas, vėl liko Lietuvių rašytojų draugija. Iš susirinkimo pasipiktinę pasitraukė Nėris, Cvirka, Raila.

Pirmininku buvo išrinktas Ignas Šeinius, aš paskirtas vicepirmininku. Reikia pasakyti, kad Šeiniui draugijos reikalai nelabai terūpėjo. Jis buvo vedęs švedę, greitai pas ją išvažiavo. Buvo sušaukęs tik vieną susirinkimą. Tada draugijos pirmininku išrinkome Tumą, o vicepirmininku – Mykolaitį. Kai Tumas mirė, Mykolaitis tapo pirmininku. Jis pirmininkavo kokius penkerius metus. Sveikatai sušlubavus, tų pareigų atsisakė. Tada aš tapau pirmininku, o Liudas Gira – vicepirmininku. „Juozas – rašytojų galva, o aš – pusgalvis”, – mėgdavo šmaikštauti Gira.

Gira pusgalvis nebuvo. Buvo keistuolis, nenuorama, viską griebiantis, viską metantis. Kartais iškrėsdavo tokių dalykų, kuriuos ir dabar sunku suprasti.

Simonaitytei, pirmai iš mūsų, buvo paskirta 5 tūkstančių litų premija už „Aukštujų Šimonių likimą”. Sveikinome, džiaugėmės… Kaip nustebau, jau būdamas Lietuvių rašytojų draugijos pirmininkas, kartą gavęs prozininkės laišką. Ieva rašė, kad Gira pasiskolinęs iš jos pusę premijos ir negrąžinąs. Per vieną posėdį parodau Girai laišką: „Liudai, kaip čia yra?“ Manai, jis sutriko? „Taip, sako, aš skolingas, bet sumokėti negaliu, neturiu pinigų.“

Nežinojau, tikėti ar ne. Ėjo 1938-ieji. Mano vicepirmininkas buvo komiteto Lietuvos nepriklausomybės dvidešimtmečiui paminėti pirmininko pavaduotojas. Girdėjau, kad tose pareigose jis jau buvo užsikalęs apie 6-7 tūkstantukus… Gira man ir sako:

– Nueik pas Ministrų kabineto reikalų tvarkytoją Mykolą Žilinską. Tegu jis mano honorarams uždeda areštą.

– Kodėl? Argi pats negali?

– Aš silpnavalis, gausiu ir išleisiu. Ot, jeigu tu…

Nuėjau pas Žilinską, parodžiau Ievos Simonaitytės laišką, išdėsčiau Liudo Giros norą. Valdininkas sutiko jį patenkinti. Maniau, viskas tvarkoje…

Kaip nustebau dabar, kai sužinojau, kad mielasis Liudas tos skolos negrąžino. Vadinas, jis kalbėjo viena, o darė kita, persigalvojo, nubėgo pas tą patį Žilinską, atšaukė honorarų areštą…

Ir teisk žmogų… Kodėl negrąžino? Gal jis jautėsi dalį tų pinigų užsidirbęs, nes vienu metu būdamas šalia valdžios, įtakingas, pats rūpinosi ir kitiems padėjo išrūpinti Simonaitytei tą premiją… Skola, kaip sakoma, ne žaizda, pati neužgis… Anot Stasio Santvaro, reikalams susikomplikavus, teko kreiptis net į ministrą pirmininką J. Tūbelį. Tas, „sodriai nusikeikęs, L. Giros skolas padengė iš valstybės iždo“.

* * *

Lietuvių rašytojų draugijos pirmininkas tada tvarkė ir Litfondo reikalus. Turėjome apie 30 tūkstančių litų. Pirmą 10 tūkstančių parūpino Vaižgantas. Pradžioje, kai kišenėse švilpė vėjas, jis nuėjo pas švietimo ministrą ir sako:

– Kas jums svarbiau: galva ar kojos?

Tas nesusigaudo, tačiau atsako, kad, aišku, galva. Vaižgantui to tereikėjo:

– Matot, žinot, o elgiatės atvirkščiai. Kojoms duodate du milijonus, o galvai – centus…

Žinoma, baletas, opera, kaip gaudavo, taip tebegavo tuos du milijonus. Tačiau ir mūsų Litfondas buvo paremtas. Nuo 1934 metų valstybė skirdavo po 10 tūkstančių litų. Valstybės subsidijos, labdarystės baliai dėjo litą prie lito. Dėl tų balių teko pas patį prezidentą lankytis. Nuėjome su Liudu Gira. Prezidentas netruko priimti. Jis ir sako Girai:

– Liudai, kodėl savo leidžiamas „Literatūros naujienas” taip surusinai? Negi, be tarybinių rašytojų, kitų užsieninių nebėra?

Gira nebūtų Gira:

– Reikia, ekscelencija, dabar tokie laikai…

Su Antanu Smetona buvau susitikęs ne vieną kartą. Kaip ir kiti inteligentai, greit juo nusivyliau. Jis vis mokė. Visus: rašytojus, agronomus, technikus… neklausinėjo, nesidomėjo, bet mokė. Ką jis galėjo žinoti apie krašto būklę užsidaręs prezidentūroje? Tada ir padariau išvadą, kad jis – nelabai protingas. Nolens – volens…

Bet grįžkime prie Litfondo. Jo kasą papildydavo ir mecenatai. Jų atstovu buvom pasikvietę tokį Petrulį, buvusį finansininką, turėjusį dvarą Julinavoje. Tai buvo malonus, kultūringas žmogus. Apie jį mūsų Universitete profesorius Jurgutis atsiliepdavo kaip apie vieną gabiausių finansistų. Vienu metu jis buvo ministras, už savo veiklą net kalėjęs, nors, atrodo, nebuvo kaltas. Nežinia, kodėl Petrulis su mumis susidėjo. Gal trokšdamas atstatyti pažeistą autoritetą? Gal jam pabodo be žmonių, visuomenės. Vienaip ar kitaip, jis atėjo pas mus, paaukojo Litfondui tūkstantį litų, ėmė skatinti kitus.

Ką, manai, iškrečia Gira, tapęs draugijos pirmininku? Pasišaukia kartą Petrulį ir be jokių užuolankų: girdi, jeigu nori būti Litfondo garbės nariu, privalai man, kaip pirmininkui, atsilyginti – padovanoti gerą, angliškos medžiagos kostiumą…

(Grušo žmona, Pulcherija: „Kad jam jokie kostiumai netiko… Nešiojo tokį susisukusį, žalią.)

Petruliui tie 300 litų nelabai ką tereiškė. Bet žmogus įsižeidė.

Gal bus įdomu, kur dėdavome tuos Litfondo pinigus? Dalindavome kolegoms. Buvom sumanę pradėti statyti rašytojų rūmus. Nebuvom visiškai naivūs, supratom, kad turimų pinigų neužteks. Manėm, paklosim pamatus, gal pastatysim pirmą aukštą, o baigs… valdžia, kur dėsis. Kuri gi valdžia nori, kad nebaigtas pastatas badytų akis? Saviems ir svetimiems…

Iki tol Rašytojų draugija glaudėsi „Lietuvos“ viešbutyje. Vieną kambarį buvom pavertę raštine. Mokėjom bene 200 litų per mėnesį nuomą. Draugijos raštinėje visada būdavo vienas tarnautojas, poetas Benediktas Rutkūnas. Jis dirbdavo 2—3 valandas per savaitę. Gaudavo apie 150 litų. Kartoju: kai tik turėdavom pinigų, duodavom visiems, kas prašydavo… Iš Litfondo nemažai yra gavęs Petras Cvirka, Jonas Marcinkevičius. Net rusų poetui Konstantinui Balmontui, lietuvių draugui, esam išmokėję nemažas sumas: vieną kartą – tūkstantį, kitą – penkis šimtus.

 

(Bus daugiau)