KAZYS ZUPKA-KECIORIS (1910-1999). PAMIRŠTAS ROMANTIŠKASIS LYRIKAS
KAZYS ZUPKA-KECIORIS (1910-1999). PAMIRŠTAS ROMANTIŠKASIS LYRIKAS
Gruodžio 31-oji – pamiršto, geriausiu atveju, primiršto poeto, pedagogo Kazio Zupkos-Keciorio (1910 12 31–1999 06 19) gimtadienis. Retas iš mūsų yra girdėjęs šią pavardę – vienas mėgstamiausių prieškario laikų Lietuvos poetų pasitraukė iš viešos literatūrinės veiklos Lietuvą antrąsyk okupavus bolševikams (paskutinį kartą jo eilėraščiai buvo išspausdinti 1944 metų kalendoriuje)“.
Tiesa, 1996 m. poetas Robertas Keturakis parengė K. Zupkos „į stalčių“ rašytų eilėraščių rinkinuką „Derliaus varpos“, kurį išleido „Atminties“ leidykla.
Ir štai malonus netikėtumas – prieš keletą metų į Lietuvos rašytojų sąjungos Kauno skyrių užsukęs poeto sūnus Faustas Zubka, maloniai nustebino 2006 m. „Sakalo“ leidyklos faksimiliniu leidiniu – Kazio Zupkos eilėraščių rinkiniu „Mergaitė su žibuoklėm“ (pirmasis leidimas – 1938 m.), pluoštu senovinių fotografijų ir… šūsnele dar nepublikuotų poeto eilėraščių.
Poeto gimtadienio proga dar kartą skelbiame Kauno kolegijos dėstytojo, XXVII knygos mėgėjų draugijos nario Ričardo Venckaus (1941–2015) sutrumpintą straipsnį apie K. Zupką-Keciorį (santrauka parengta pagal įvadinį žodį 2006 m. eilėraščių rinkinio „Mergaitė su žibuoklėm“ leidime).
Ričardas Venckus
IŠTIKIMAS SAVO IDEALAMS, TAUTAI, ŽMOGIŠKUMUI
Kazio Zupkos-Keciorio gyvenimas – tai skaudžių ir lemtingų epochos įvykių veikiamos asmenybės bandymas išsilaikyti sąžiningam, ištikimam savo idealams, tautai, žmogiškumui. Jo kūryba priskirtina lietuvių poezijos romantinei krypčiai. Nors pats poetas gerai mokėjo vokiečių ir lenkų kalbas, liko artimas tradicinei lyrikai, kurioje reikšmingiausi meilės gamtai, žmogaus jausmų, tėvynės likimo motyvai.
Jis gimė Zatūniškyje (Panevėžio r.) Baigė Miežiškių mokyklą, mokėsi Kauno kunigų seminarijoje, 1931–1936 Vytauto Didžiojo universitete studijavo lituanistiką ir germanistiką.
Jo pasaulėvokai, literatūriniam skoniui nemažą įtaką darė iškilūs seminarijos dėstytojai, tarp kurių buvo Maironis, A. Merkelis ir kiti. Ir visa tuometinė Kauno kunigų seminarijos aplinka buvo palanki kuriantiems žmonėms, o tokių studijavo nemažai.
Deja, Maironiui mirus, seminarijai ėmė vadovauti mažiau pakantūs žmonės. Jie abejojo, ar potraukis poezijai suderinamas su kunigo pašaukimu. Pasklidus kalboms, kad aktyviausi literatai K. Zupka ir M. Linkevičius nebus įšventinti į kunigus, abu klierikai nuėjo pasitarti pas Juozą Tumą-Vaižgantą. Šis patarė išstoti iš seminarijos.
Išėjęs iš seminarijos K. Zupka studijavo germanistiką Vytauto Didžiojo universitete. Čia klausė Vinco Mykolaičio-Putino, Juozo Ereto paskaitų, priklausė studentų literatų „Šatrijos“ korporacijai. 1931 m. išėjo pirmasis K. Zupkos poezijos rinkinys „Žuvėdros bangose“. Tai jaunatviškos nuotaikos kupini eilėraščiai, rodantys besiblaškančią jaunuolio sielą. Šiame rinkinyje poetas atidavė duoklę tuo metu madingam modernizmui, rašė puošniomis, sunkiai suprantamomis frazėmis. Vis dėlto jauną poetą pastebėjo „Naujosios Romuvos“ redaktorius Juozas Keliuotis ir pakvietė dirbti žurnale. K. Zupka „Naujojoje Romuvoje“ dirbo 1933–1937 m., tvarkė skyrių „Faktai ir idėjos“, spausdino savo kūrybą.
1933 m. „Sakalo“ bendrovė išleido Klemenso Baltučio-Dulkės parengtą poezijos antologiją „Septyni“. Šioje 700 egzempliorių tiražu išleistoje knygelėje sudėta po kelis Stasiaus Būdavo, Klemenso Baltučio-Dulkės, Mykolo Linkevičiaus, Alės Sidabraitės, Vytauto Sirijos Giros, Stepono Zobarsko, Kazio Zupkos eilėraščiui. Šie poetai atstovavo liberaliajam katalikiškos krypties literatų sparnui, juos siejo kaimiškos šaknys, jautrumas tėviškės gamtai, užuojauta paprastiems žmonėms. Leidinys buvo ir giriamas, ir kritikuojamas, tačiau visi antologijoje savo kūrybą spausdinę autoriai paliko pėdsaką lietuvių literatūroje.
1935 m. išėjo antroji K. Zupkos knyga „Balsas žemei“. Tai jau subrendusio poeto kūryba. M. Linkevičius savo recenzijoje pabrėžė formos skambumą, žodžio lankstumą, tobulą techniką. „Čia aiškus žemės dievinimas“, – teigė pats K. Zupka. Marija Macijauskienė prisimena, kad vienas populiariausių, nuolat deklamuotų eilėraščių buvęs „Balsas žemei“, tapęs ir viso rinkinio pavadinimu.
1938 m. K. Zupka baigė Kauno karo mokyklą, bendradarbiavo „Karyje“, redagavo karininkams ir jaunimui skirtą žurnalą „Kariūnas“. Poetas parašė „Karo mokyklos maršą“.
1938 m. išėjo paskutinis ikikarinis jo eilėraščių rinkinys „Mergaitė su žibuoklėm“. Šio rinkinio eilėraščiuose vyrauja skaidrios nuotaikos, tyros meilės motyvai. Eilėraščiai dažnai buvo deklamuojami. Zupką imta vadinti „gimnazisčių poetu“.
Vokiečių okupuotame Kaune 1943 m. įvyko literatūros vakaras, kuriame savo kūrinius skaitė Bern. Brazdžionis, G. Tulauskaitė, S. Santvaras, J. Jankus, K. Zupka ir kiti. Nuo to laiko K. Zupkos vardas kelis dešimtmečius nebuvo minimas. Tai nereiškia, kad jis nieko nerašė. Spausdinti buvo parengta lyrinė poema apie Taujėnų kunigaikštystę „Paukštis dvaro soduose“. T. Valius ją buvo iliustravęs medžio raižiniais. Deja, knygos rankraštis, kaip ir pluoštas nespausdintų eilėraščių, dingo pokario metų sumaištyje.
Poetas Kazys Zupka-Kecioris – spektaklio pagal Žemaitės apsakymą „Marti“ režisierius (stovi trečias iš kairės). Su trupe ir asistentu, Kauno dailiųjų amatų mokykla, apie 1939 m. Iš šeimos archyvo
Traukiantis frontui į vakarus, K. Zupkos jaunesnysis brolis Pranas tapo partizanų būrio vadu. Kazys, brolio paprašytas, sukūrė „Partizanų maršą“. Brolis žuvo 1946 m. Taujėnų miške. Šeimą užklupo represijos. Kazys per atsitiktinumą išvengė tremties. Tuo metu gyveno Kaune, bet nuolat grįždavo į tėviškę, ypač vasaromis, kur prižiūrėjo bites.
Pagaliau pasirinko pedagogo profesiją. Ilgiausiai dirbo Kauno žemės ūkio technikume lietuvių kalbos ir literatūros dėstytoju. Neakivaizdiniu būdu baigė Vilniaus pedagoginį institutą. K. Zupka taip pat nuoširdžiai vadovavo dramos studijai, padedamas aktorių Petro Likšos ir Stasio Radzevičiaus. Režisavo Žemaitės „Marčią“, Kazio Binkio „Atžalyną“, Kazio Sajos „Silva studentauja“ ir kitus kūrinius.
Ir toliau K. Zupka lankėsi tėviškėje, tik gimtojoje sodyboje jau gyveno svetimi žmonės, todėl jis įsigijo kitą namelį Vadoklių apylinkėje. Čia taip pat įveisė bityną. Šiose sodyboje jį aplankydavo buvę mokiniai iš įvairių Lietuvos kampelių. K. Zupkos 70-mečio proga netoli sodybos jie pastatė 6 metrų aukščio koplytstulpį su užrašu „70“. Mokytojui. Mokiniai“. Tai buvo, ko gero, pirmasis Lietuvoje pokario metais pastatytas koplytstulpis.
Poetas Kazys Zupka-Kecioris savo bityne netoli tėviškės, prie mokinių dovanoto koplytstulpio, apie 1980 m. Iš šeimos archyvo
Ir garbaus amžiaus sulaukęs K. Zupka liko žvalus, energingas. Archyvą, kuriame yra ir paskutiniaisiais gyvenimo metais parašytų, niekur nespausdintų eilėraščių, saugo jo sūnus, Kauno kolegijos dėstytojas Faustas Zubka.
85-ojo Kazio Zupkos-Keciorio gimtadienio šventė poeto namuose. Jubiliatą (ketvirtas iš kairės) sveikina bibliotekininkė Dalia Poškienė, Kauno kolegijos dėstytojas Ričardas Venckus, kolekcininkas Domas Akstinas, Lietuvos rašytojų sąjungos Kauno skyriaus pirmininkas Petras Palilionis, poetai satyrikai Aleksas Dabulskis ir Vytautas Eidukaitis, 1995 m. Iš šeimos archyvo