STANISLOVAS ABROMAVIČIUS. NAUJI JONO AISČIO ATMINIMO ĮAMŽINIMO PUSLAPIAI

Poetas Jonas Aistis

Stanislovas ABROMAVIČIUS

NAUJI JONO AISČIO ATMINIMO ĮAMŽINIMO PUSLAPIAI

PRADŽIA

Poeto Jono Aisčio (1904-1973) poezija sovietinėje Lietuvoje buvo draudžiama. Jau Atgimimo laikais, 1988 m., „Vagos“ leidykla išleido poezijos knygą „Katarsis“, kurią sudarė prieškariniai ir svetur gimę jo eilėraščiai. Poeto  biografinius duomenis pateikė  ir paaiškinimus parašė literatūrologas Vytautas Kubilius, kuris teigė, kad tai pirmoji J. Aisčio prieškarinės kūrybos rinktinė, leidžiama „tarybiniais“ metais. Apsidraudžiant į knygą nepateko keliolika eilėraščių, dar nepriimtinų cenzoriams dėl idėjinio turinio.  

Knygos pratarmėje V. Kubilius džiaugėsi, kad Jono Aleksandravičiaus eilėraštis – elegantiškai graudus ir „dyvinai numėlęs“  –  vėl grįžta į Lietuvą. Ir baiminosi, ar jis nebus per vėlyvas lietuvių lyrikai jau besidrovinčiai  skaisčiai naivių „lino žiedo spalvų“ melodijų, jau pažinusiai kietą grafiką, susvetimėjimo šaltį, ironiją ir kaleidoskopinių formų birumą…

Darbas buvo padarytas, žingsnis į Jono Aisčio atminimo įamžinimą Lietuvoje žengtas! 1988 m. lapkričio 6 d. pašventintas kryžius ir stogastulpis, žymintys vietą, kurioje stovėjo dar 1913 m. iš Rumšiškių į vienkiemį parkelta Jono Aisčio-Aleksandravičiaus tėvų sodyba (dabar – Dovainonys, Kaišiadorių rajonas).

Ypač aktyvūs jo poezijos skleidėjais buvo Nacionalinio Kauno dramos teatro aktorė Virginija Kochanskytė ir poetas Sigitas Geda. V. Kochanskytė to meto įvykius gerai mena. „Jono Aisčio poezija užbūrė nuo pirmos eilutės… Mano užimtumas – vaidmenys teatre, televizijoje, kelionės su programomis po Lietuvą, Sigito aktyvus įsijungimas į Sąjūdžio veiklą, darbas Lietuvos Rašytojų sąjungoje mūsų sumanymo įgyvendinimą nutolino metams… Dalyvavome ekologiniuose žaliųjų žygiuose, kur susitikimų metu skaičiau ne tik S. Gedos, B. Brazdžionio, bet ir J. Aisčio eiles: „Šilainė“ (1934), „Amžinoji pasaka“ (1936), „Peizažas“ (1929). Pastarasis eilėraštis, patapęs viena skaudžiausių tremtinių dainų, giliai širdin įsirėžė 1989 m. birželio 14 d. Rainiuose (Telšių raj.), kai pirmą kartą po Antrojo pasaulinio karo buvo paminėti šiurpūs Rainių tragedijos įvykiai, aukotos Šv. Mišios už kankinius jų žudynių vietoje Rainių miškelyje…  Poeto Sigito Gedos inicijuotos programos scenarijų sudėliojome iš Jono Aisčio, Bernardo Brazdžionio ir jo poezijos, pavadinome „Žodis iš širdies gilumos“ ir premjerą pristatėme Maironio lietuvių literatūros muziejuje Kaune 1989 m. pavasarį labai romantiškai – rūsio erdvėje, apšviestoje žvakių šviesa, dalyvaujant gausiai susirinkusiems žmonėms, kurie godžiai gaudė ir jautriai išgyveno kiekvieną žodį, persmelktą meile Tėvynei. Vėliau su šia programa pakeliavome  dar ir po Lietuvos bibliotekas.

Programos Maironio muziejuje klausėsi ir daug gerų žodžių man išsakė savo krašto patriotas, inžinierius Vytautas Aleksandras Markevičius. Jis pakvietė mane atvykti į Kauno Žemės ūkio projektavimo institutą jo bendradarbiams paskaityti Jono Aisčio poezijos, o pats pažadėjo pristatyti poeto asmenybę ir sąsajas su Rumšiškėmis. Sukūriau monoprogramą „Kūrimo valanda. Dedikacija Jonui Aisčiui“, kurią pristačiau ne tik institute, bet ir Rumšiškėse, minint poeto 85-ąjį gimtadienį …”

Prasidėjo ir kiti aktyvistų darbai. 1989 m. Jono Aisčio gimtųjų Rumšiškių visuomenės (visų pirma Pravienos kolūkio pirmininko Jono Načajaus) iniciatyva poeto kūrybos populiarintojams buvo įsteigta trejus metus gyvavusi jo vardo kultūros  premija. Jos laureatais tapo aktorė Virginija Kochanskytė (1990 m.), renginių organizatorius, kryždirbys Vytautas Aleksandras Markevičius, tautodailininkas Leonas Juozonis, Maironio literatūros muziejaus muziejininkė Regina Mažukelienė (1991 m.),  literatūros kritikas, poeto kūrybos tyrinėtojas Vytautas Kubilius (1992 m.). Jau  2004 m., švenčiant Jono Aisčio 100-ąsias gimimo metines, jo vardo literatūrinę premiją įsteigė Kaišiadorių rajono savivaldybė.

Jono Aisčio atminimo įamžinimas jo tėviškėje tęsėsi.

Rašytojas Stanislovas Abromavičius. Birutės Kairaitytės nuotrauka 

1994 m. minint Jono Aisčio 90-metį rašytojas Bernardas Brazdžionis, poeto sesuo Veronika Kudrevičienė ir sūnėnas Justinas Aleksandravičius Rumšiškėse atidengė paminklinį biustą (biusto autorius skulptorius Vladas Žuklys).

1994 metais M. K. Čiurlionio anūkės D. Paliukaitienės padovanotas  J.Aisčio bareljefas pastatytas Elektrėnų 1-osios vidurinės mokyklos (dabar „Ąžuolyno“ progimnazija) – autorius tautodailininkas Ipolitas Užkurnys).
1996 m.  Rumšiškėse buvo įkurtas (atidarytas 1997 m. liepos 12 d). J. Aisčio kultūrinio palikimo muziejus. Dabar – Kaišiadorių muziejaus J. Aisčio ekspozicija.

Jonas Aistis buvo išrinktas Lietuvos Tūkstantmečio žmogumi. 2009 m. liepos 6 d. Vilniaus Vingio parke buvo atidengtas monumentas „Vienybės medis“. Jo  autoriai – skulptorius Tadas Gutauskas ir architektas Rolandas Palekas.

2000 m. birželio 29 d. J. Aisčio palaikai iš Vašingtono perkelti į Rumšiškių kapines ir palaidoti šalia tėvų. 2004 m. birželio 27 d. įvyko iškilmingas paminklo ant Jono Aisčio kapo atidengimas. Pašventintas arkivyskupo Sigito Tamkevičiaus. Paminklo autorius skulptorius Antanas Kmieliauskas.

2004 metais išleistas 1 Lt vertės pašto ženklas iš serijos „Žymūs žmonės“. Jo autorė – dailininkė Aušrelė Ratkevičienė.

2018 m. vasario 15 d. posėdyje Kaišiadorių rajono taryba priėmė sprendimą suteikti Jonui Aisčiui  savivaldybės garbės piliečio vardą.  Ženklas saugoti perduotas Jono Aisčio muziejui.
Po J. Aisčio mirties išleista jo kūrybos „Raštai“, rinktinė „Katarsis“ (1988 m.),  „Daina graudyn ir įstabyn“ (1991 m. ), prozos raštų rinktinė „Milfordo gatvės elegijos“ (1991 m. ), „Eseistika“, 2 tomas (1993 m), „ Poezija“, 1 tomas  (1998 m.).

JONO AISČIO VARDAS BIBLIOTEKAI

Kaišiadorių rajono viešoji biblioteka įkurta 1936 m., šiuo metu turi 17 filialų. Bibliotekos fonduose sukaupta daugiau nei 16 tūkstančių egz. įvairių mokslo šakų, grožinės literatūros knygų, meno albumų, periodinių leidinių, kitų dokumentų. Čia nuolat vyksta intensyvi ir įvairi kultūrinė veikla: susitikimai, knygų pristatymai ir aptarimai, dailininkų, fotografų kūrybos parodos, eksponuojamos įvairios asmeninės kolekcijos.

Sutinkant Jono Aisčio 120-ąsias gimimo metines bibliotekos kolektyvas atliko apklausą, kurioje skaitytojai pritarė siūlymui sutekti jai Jono Aisčio vardą. Jos fonduose surinkta daug medžiagos apie poeto gyvenimą, sudaryta išsami bibliografija. Surinktoje medžiagoje konstatuota, kad J. Aisčio  gyvenimas susijęs su knygomis ir tiesiogine prasme. 1944–1945 m. jis dirbo Nicos archyve ir Paryžiaus nacionalinėje bibliotekoje. 1946 m. iš Prancūzijos persikėlęs į JAV Marianapolio kolegijoje dėstė lietuvių kalbą, darbavosi „Laisvosios Europos” radijuje, rengė okupuotos Lietuvos laikraščių ir knygų analitines apžvalgas, dirbo ir Kongreso bibliotekoje Vašingtone.

Kaišiadorių savivaldybės komisija konstatavo, kad Jono Aisčio vardo suteikimas bibliotekai reikštų didesnį reprezentacinį svorį nacionaliniu mastu, suteiktų platesnes galimybes puoselėti poeto atmintį visos savivaldybės mastu. Komisijos nuomone, bibliotekos veikla turėtų atspindėti siekiamą poeto vardą, todėl buvo pabrėžta bibliotekos bendradarbiavimo būtinybė su Rumšiškėse veikiančia bendruomene, organizacijomis, giminaičiais, Kaišiadorių rajono savivaldybės Jono Aisčio literatūros premijos laureatais.

2024 m. gruodžio 19-ąją, Jono Aisčio vardo suteikimo Kaišiadorių viešajai bibliotekai proga, Rumšiškių Šv. arkangelo Mykolo bažnyčioje buvo laikomos Šv. Mišios, vyko šventinis vakaras, kuriame dalyvavo bibliotekininkai, gausus būrys rumšiškiečių, rajono vadovai. Joje  1904 m. liepą, dešimties dienų kūdikis, būsimasis poetas kun. Juozo Vilaniškio buvo pakrikštytas. Sako, skubėta dėl to, kad vaikas gimė labai silpnas…