SATYRIKUI AUGUSTUI TAMALIŪNUI – 80 (1943 – 2012)

Augustas Tamaliūnas. Iš šeimos archyvo

 

Prisimename šviesaus atminimo rašytoją Augustą Tamaliūną, garsųjį ir kandų humoristą, satyriką, žurnalistą – gegužės 28-ąją jam sukaktų 80 metų (1943 05 28 – 2012 03 26).   

1970 m. A. Tamaliūnas baigė žurnalistikos studijas Vilniaus universitete, dirbo įvairiuose spaudos leidiniuose ir tik 1991 m., artėdamas penkiasdešimtmečio link ir išleidęs keturias knygas tapo Lietuvos rašytojų sąjungos nariu. Nors ir iki narystės jis skelbė daugybę savo humoreskų periodikoje, aktyviai dalyvavo Kauno Šaipokų klubo veikloje ir itin populiariuose satyrikų kūrybos vakaruose. Atkūrus Nepriklausomybę, jo kūryba pilde pylėsi – kukliose brošiūrėlėse, kurių išleido per 30, Augustas pateikė stebėtiną žanrų įvairovę – šalia humoreskų, satyrų, feljetonų jis rašė ir detektyvines apysakas, apybraižas, apsakymus, išleido ir vienintelį lyrinių eilėraščių rinkinį. 

Įdomiausia buvo tai, kad autorius sugebėjo suintriguoti – kaip gi neperskaitysi naujoviško, negirdėto, neregėto kūrinėlio – o išmonės jam pakako. Tad pylėsi naujadarais pasipuošusios knygelės – tamaliūndros, bulvareskos, aforeskos…    

Augustas Tamaliūnas buvo išmonės meistras, reto talento pasakorius, įvairiausių juokingų situacijų sumanytojas ir įkvėpėjas. Draugijos siela ir nuoširdus bičiulis. Tačiau kai užsidarydavo kūrybai, tapdavo sunkiai pasiekiamas ir prakalbinamas. Visi žinojome, kad tada geriau Augusto niekniekiais netrikdyti. Žurnalistikoje jis laužė tada įprastus štampus ir banalybes, kiekviena jo apybraiža ar pasakojimas kupina išmonės, meninio išraiškingumo. Jis garsėjo savo neišapasakytu reiklumu stiliui, žodžiui, raiškai. 

Skelbiame Augusto Tamaliūno trumpą autobiografiją, rašytą 2005 metais, kurioje itin ryškus būtent jo nepakartojamas, tamaliūndriškas stilius. Už autobiografijos išsaugojimą dėkojame žmonai Birutei Tamaliūnienei. 

Gediminas Jankus 

 

 

 

Augustas Tamaliūnas

 

Bėglūs eskizai mano portretui

 

Užmetęs akį į veidrodį, nepastebiu jokių genialumo požymių: neturiu nei pečius dengiančių plaukų, nei suveltos it karakulinio ėriuko pauodegys barzdos. Gal atsiliepia ir tai, jog nė sykio negulėjau tenai, kur nepabuvęs, anot žalio jaunimėlio, nedrįsk apsišaukti menininku?! Kita vertus, įstatytas į branavykais kitados vadintus darbo batus, išmurzintas ir įbruktas į šimtasiūlę tikriausiai niekuo nesiskirčiau nuo panašių lemties brolių. Tuo tarpu dabar netgi šiokiadieniais atrodau gana respektabiliai ir, ko gero, jauniau negu pagal pasą, nes iki šešiasdešimtmečio nespėjau nei pražilti, nei nuplikti, nei susiraukšlėti kaip džinsai per pakinklius. Turbūt padeda sportas. Mat ir po infarkto tebeminu takus į „Vilijos“ baseiną Vilijampolėje, varžausi su kitais veteranais ir kartais netgi tampu prizininku tarp bendraamžių plaukikų. Argi ne smagu?

Na, o nugyvenau jau gana nemažai ir išties gražių dienelių. Gimiau penktadienį, ligi saulėlydžio belikus 45 minutėms, o atsiradau šiame pasaulyje 1943 05 28 Kaune per alytiškės Zofijos Zubriūtės ir iš Pažėrų kaimo kilusio suvalkiečio Antano Tamaliūno malonę. Jiedu susipažino Laisvės alėjoje anuomet veikusioje „Aldonos“ kavinėje, kur vėliau dygsniavo adatomis „Mados“ fabriko siuvėjai. Mano būsimoji mama kaip tik baigė namų ūkio mokslus Karmėlavos agrotechnikos mokykloje, o būsimasis tėvas, spėjęs atsikąsti dažų parduotuvės vedėjo duonos, vertėsi karo metu kur kas patikimesniu dažytojo amatu. Šio darbo plonybių jis išmoko tuoj po to, kai už meilės laiškelius buvo išguitas iš pranciškonų vienuolyno Kretingoje. Toks gyvenimas!

Kauno Šaipokai, vėliau – satyros ir humoro laikraščio „Ūpas“ šutvė: Vladimiras Beresniovas-Vlaber, Aleksas Dabulskis, Jurgis Gimberis, Rimantas Petras Elena von Klusas, Vytautas Eidukaitis (1918 12 21–1998 09 04), Andrius Deltuva (1936 11 28–2017 02 23), Vidmantas Kiaušas-Elmiškis-Cibulis ir kt., Augustas Tamaliūnas (1943 05 28–2012 03 26). Iš šeimos archyvo

 

Tai, kad gimiau prie vokiečių ir kad augau prie rusų, tik dar labiau stiprino lietuviškumą mūsų šeimoje. Tautinę savigarbą žadino pas gimdytojus Smalininkų gatvėje, Senamiestyje, vakarais besirenkantys vienodų pažiūrų žmonės, dažniausiai bažnytininkai – zakristijonai, vargonininkai, vienas kitas klebonas. Čia juos suburdavo iš „Ural-57“ imtuvo atskriejantys „Amerikos balso“ ir „Vatikano radijo“ diktorių žodžiai, neretai taip užburzgiami specialios trukdymų aparatūros, kad reikėdavo glauste priglausti ausį prie pat skalės, jei norėdavai išgirsti bent vieną kitą frazę. Šitokiomis akimirkomis baisiausiai nekęsdavau ne tik maskolių ir germanų, bet ir amerikiečių, nes apie pirmųjų dviejų piktadarybes nuolat postringaudavo mūsų svečiai, o tretieji vis žadėdavo greit ateiti ir vaduoti iš bolševikų jungo, bet nė per žingsnį nuo šnekų nenutoldavo. Šimtąkart apgautas ir vis tiek patiklus tėvas po tokių gražių žodžių seansų smagiai trindavo delnus ir sakydavo: „Duodu kepurę pridėti, kad po dviejų savaičių ateis amerikonai!“ Mama jam atkirsdavo: „Jei tikėtum tais čiauškalais, tai visas kampas priterštų kepurių būtų prikrautas lig pat lubų.“ Va šitaip ir grūdinau lietuvybę, kažkaip instinktyviai netgi po universiteto vengdamas stoti į anuomet vienintelę partiją. Gundė. Atsisakiau. Tas nenoras įsikinkyti į kažkieno vežimą išliko po šiai dienai. Nebuvau, nesu ir nebūsiu jokios politinės organizacijos pastumdėlis, nors ir aukso kalnus man žadėtų! Išlikti nepartiniu, kai kiti suspėja apibėgti bent penkias šitokias struktūras, mano nuomone, garbingiau negu tapti ministru ar seimo nariu. Šitokia pozicija žmogui padeda mąstyti taip, kaip nori, palaikyti tuos, kurie šiandien patinka, ir traukti per dantį visus, katrie dar vakar atrodė tau kone šventi. Kaipgi nesijuokti?

Andriaus Deltuvos šaržas, 1993

Kurti man padeda dėl mažmožių nekimbanti žmona Birutė, buvusi šilutiškė Burzdžiūtė, irgi žurnalistė, nors aš šitos profesijos galutinai atsižegnojau 2004-ųjų rudenį. Daviau sau žodį daugiau niekados nekišti pirštų prie faktinių dalykų, nes mane siutina tatai, jog patys didžiausi nevidonai svaičioja apie garbę ir orumą, tarytum jie žinotų, kas tai yra iš tikrųjų. Man šitokie dalykai dievaži ne prie širdies, užtat po daugybės smagių knygų staiga panūdau nuspausti kitokį klavišą. Manau, kad pats metas įsivelti į rimtąją prozą. Šį bei tą rašinėjanti dukra Austėja sako, jog visą amželį būti juokdariu tikrai neapsimoka. Galimas daiktas, kad ji teisi. Jei pagyvensim, pamatysim!

2005 05 21