LRS Kauno skyriui – 50. Pradžia “Nemune”.

Iš tiesų, kiek netikėtai ir nejučia atėjo ir praėjo tas kauniečių rašytojų jubiliejus – prieš 50 metų įkurtas Lietuvos rašytojų sąjungos Kauno skyrius. Sakau praėjo, betgi net neprasidėjo, žinoma, turiu omeny ne tradicinį pompastišką paminėjimą su nuobodžiomis  kalbomis, padėkomis ir liaupsėmis vieni kitiems, garbės prezidiumais, tautinėmis juostomis, pagražintais ir per dešimtmečius prikurtais atsiminimais ir panašiais miesčioniškais reliktais. Manau, tikrai niekas nenorėtų tokio nykaus, nostalgija ir rudenio lapais dvelkiančio paminėjimo.

Kas mums tie 50? Pati branda, ir kūrybinė, ir dvasinė. Gal geriau apie ją ir pasikalbėkime, prakalbinkime pirmuosius Kauno rašytojų vadovus vedlius, pabūkime kartu ir prisiminkime bent virtualiai, mūsų skyriaus istoriją. Žinoma, būtų miela gyvai susirinkti, bet ne tik dėl pandemijos neįvyko vienoks ar kitoks susibėgimas – juk ir pirmųjų skyriaus pirmininkų (tada dar atsakingųjų sekretorių) amžius šiek tiek perkopęs tą 50-mečio ribą, ir tai, ir kiti žemiški dalykai kiek riboja judėjimą ir bendravimą. Be to, ilgai nežinojome tikslios skyriaus įstegimo datos – tik neseniai atradau archyvinius ir steigimo, ir rinkimų, ir įvairių kūrybinių planų protokolus, rūpestingai išsaugotus Kauno rašytojų būstinėje.

Taigi, rašytojų Kauno skyrius įkurtas 1971 metų birželio 14 dieną, atsakinguoju sekretoriumi išrinktas poetas Antanas Drilinga, skyriui vadovavęs visą kadenciją, iki 1974 metų. Visų pirma gerai žinome Antaną, kaip legendinio „Nemuno“ žurnalo pirmąjį redaktorių (nuo 1967), redakcijoje subūrusį būrelį talentingų jaunųjų poetų ir prozininkų, suradusį ne vieną nūnai garsų rašytoją, debiutavusį „Nemune“. Tie jaunieji ir sudarė Kauno skyriaus branduolį – Algimantas Mikuta, Robertas Keturakis, Vitas Žvirdauskas, savo kūrybą skelbė Vytautas Martinkus ir kiti.

Antanas Drilinga, jauniausias tuometinėje sovietijoje žurnalo redaktorius (pradėjus leisti „Nemuną“, jam tebuvo 31-eri, skyriui pradėjo vadovauti po ketverių metų), kėlė vieną svarbiausią tikslą – surasti ir pritraukti kuo daugiau jaunų kūrėjų literatų. Pasak jo, tuo metu Kaune iš neva rašančių tebuvo du karšinčiai ir keli tikrieji rašytojai – Juozas Grušas, Raimundas Samulevičius bei jau minėti jaunieji – A. Mikuta, R. Keturakis, V. Žvirdauskas.   

O juk pokario Kaunas palaipsniui buvo verčiamas pramoniniu didmiesčiu, kuriame humanitarų teliktų tik šešėlis. Juk šios srities universiteto fakultetai, įvairios kultūros įstaigos buvo iškeltos į Vilnių, arčiau centrinės valdžios ir kontrolės institucijų. 1967 m. sumanymas leisti žurnalą jaunimui  Kaune, tapo ryškiu atsinaujinimo ženklu. Antanas Drilinga, žurnalą pavertęs reiškiniu visos SSRS erdvėje, sakė, kad Kaunas buvo pasirinktas ne šiaip sau. Šis miestas turėjo gilias kultūrines tradicijas, o po karo buvo „priblukęs”. Kauniškiai naujo žurnalo pasirodymą sutiko entuziastingai, mat Kaunas nė kiek nebuvo praradęs lietuviškumo, dar buvo išlikę laisvos tarpukario Lietuvos kultūros bruožų, be to, miestas toliau nuo sostinės – mažiau kontrolierių.

„Laukiu žurnalo kūrybiškai drąsaus, kovojančio prieš minčių sustingimą, mokančio jaunimą filosofiškai mąstyti,” – pirmąjį numerį savo padrąsinimu palydėjo Juozas Grušas, ilgai buvęs naujosios redakcijos rėmėju ir palaikytoju. O Antanas Drilinga ėmėsi tikrai drąsių žygių, kad „Nemunas” iš tiesų būtų išskirtinis – ir forma, ir turiniu. Būtent jis atrado garsųjį fotomeistrą Romualdą Rakauską (1941 08 19 -2021 09 15) – tada jaunam fotografui pasiūlė keltis į Kauną ir vadovauti  Iliustracijų skyriui. Mėnraštyje R. Rakauskas dirbo iki 2004 m., o vėliau tapo savaitraščio bendradarbiu. Žurnale jis galėjo publikuoti drąsiausius savo kūrinius, atrinkti ir skaitytojams parodyti įvairiausios stilistikos kolegų – Antano Sutkaus, Romualdo Požerskio, Rimanto Dichavičiaus kūrybą. Per gerą penkmetį drauge su jaunu kūrybingu redakcijos kolektyvu – Robertu Keturakiu, Algimantu  Mikuta, Leonu Gudaičiu, Jonu Vabuolu, Romualdu Norkumi bei kt. jis pasiekė, ko norėjo – „Nemunas” tapo reiškiniu, žinomu ne tik visoje Sovietų Sąjungoje, bet ir užsienio valstybėse. Tačiau 1972 metais, po Romo Kalantos susideginimo ir pirmųjų visuotinių protestų, o taip pat dėl išspausdinto V. Kubiliaus straipsnio „Talento mįslės”, Antanas Drilinga buvo atleistas.

Tačiau dar du metus, iki 1974 m. jis vadovavo Kauno rašytojams, toliau burdamas jaunuosius, rasdamas naujų talentų. Buvo išvystyta gan plati veikla – literatūriniai vakarai, knygų pristatymai, kelionės į rajonus. Daug kas iš tų metų veiklos atsispindi išlikusiuose dokumentuose, kurie dar laukia nuodugnesnio dėmesio. Žinoma, sausa protokolų ir pasitarimų bei nutarimų kalba toli gražu neatskleidžia giluminių vidinių procesų, tačiau pajusti nusiteikimą, veiklos kryptis bei tam tikras nuostatas leidžia. 

Antanas DRILINGA, „Nemuno“žurnalo vyriausiasis redaktorius (1967-1972), pirmasis Rašytojų sąjungos Kauno skyriaus vadovas (1971-1974):

Tai ilga ir man svarbi istorija, gyvenimo tarpsnis, kurį galiu vadinti savo viršukalne. Žurnalas „Nemunas“ buvo įkurtas 1967 m., aš buvau paskirtas jo vyriausiuoju redaktoriumi, pradėti darbą reikėjo tiesiog tuščioje vietoje – nei materialinės bazės, nei žmonių, kurie galėtų imtis šio darbo, bet po pusmečio žurnalas pasirodė nedideliu 5000 egz. tiražu, o po kelių mėnesių jo tiražas jau buvo 50 000 ir augo toliau, iki 75 000, žmonės jį graibstė. Taip atsitiko tikriausiai dėl to, kad nuo pirmo numerio mes vengėme stereotipinių propagandinių to laiko štampų, ideologinio schematizmo ir politikavimo, privalomo tuo laiku santvarkos ir komunistų partijos šlovinimo. Tai skaitytojai iš karto pajuto ir priėmė kaip naują reiškinį, žodžiu, jie žurnale rado ne valdišką, o žmogiškai paprastą kalbėjimą. Suprantama, valdžiai tai nepatiko, mane, kaip vadovą, funkcionieriai nuolatos „auklėjo“, kol po R. Kalantos žūties pašalino iš pareigų kaip sistemingai darantį ideologines ir politines klaidas. Žurnalas buvo greitai „prigesintas“ ir prarado didžiąją dalį savo skaitytojų. Manau, žurnalo populiarumą lėmė trys priežastys: žurnale buvo bandoma vengti ideologinių stereotipų bei grubiai ideologizuotos kalbos ir siekti žmogiško paprasto kalbėjimo; antra, rašėme nesidangstydami ideologinėmis širmomis apie to laiko aktualijas, neapeidami aštrių kampų, apie skaudulius, kuriuos derėjo apeiti; trečia, žurnalo estetinis vaizdas buvo kuriamas talentingų menininkų, ir jo pavidalas (net nestandartinis formatas) traukė skaitytojo akį, o ligi tol menkai žinomi fotomenininkų darbai žurnale surado tinkamą terpę. Dėl viso to man, kaip vadovui, teko daug kartų aiškintis valdžiai, kol galų gale kaip ideologiškai nepatikimas buvau pašalintas iš vyriausiojo redaktoriaus pareigų. Žurnalas tarsi priešinosi to meto sustabarėjusiam politikavimui, norėdamas įgyti, kaip tuo laiku suformuluota maištaujančioje Čekoslovakijoje, žmogišką veidą. Be to, iš dalies mano pašalinimą inspiravo ir R. Kalantos žūtis, laikyta ideologine diversija. Taigi, vis per tą politiką…

Stengėmės, kad tas žurnalas skirtųsi nuo kitų viskuo. Netradicinį formatą sugalvojau aš, nors dėl jo teko išklausyti daug priekaištų. Turinį irgi norėjosi daryti žmoniškesnį, laisvesnį. Žinoma, už tai teko mokėti nemažą kainą. Kiekvienas “Nemuno” numeris susilaukdavo partijos ir komjaunimo CK kritikos. Kiek užsidirbau per tą laiką papeikimų, neskaičiavau. Redakcijos kolektyvas apie tai ne visada ir žinodavo – nenorėjau žmonėms gadinti nervų… Nesakau, kad mes tada buvome kankiniai ar revoliucionieriai  (kaip dabar save kai kas stengiasi vaizduoti ar tokiais apsimetinėti). Nors maišto elementų būta…

Maištavo tada ne vienas, visi buvo jauni, energingi, nepakentė sustabarėjusių ideologinių dogmų ir daugiau mažiau drąsiai laužė persenusias tradicijas savo kūryba, savo drąsa, žinoma, pridengdami tai išradinga ezopo kalba. 1972 m. pašalinus A. Drilingą iš “Nemuno” žurnalo vyriausiojo redaktoriaus pareigų, respublikos partinio aktyvo pasitarime Vilniuje tuometinis Lietuvos komunistų partijos pirmasis sekretorius Antanas Sniečkus iš tribūnos tėškė: “Antanas Drilinga – geras poetas, o redaktorius – perpuvęs liberalas”.

Po dviejų metų Kauno rašytojai neperrinko A. Drilingos antrai kadencijai. Ar dėl jo “perpuvusio liberalizmo” ar dėl kitų priežasčių? Šydą po 50-ties metų šiek tiek atskleidžia Petras Palilionis knygoje “2-ieji memografai“ (Kaunas: Naujasis lankas, 2021), skyriuje “Kaip Lietuva prarado talentingą poetą Leoną Fliorentą Gudaitį”.

Parengė Gediminas Jankus