BERNARDUI BRAZDŽIONIUI – 115!

Bernardas BRAZDŽIONIS

 

TA VASARIO DIENA

 

Ta vasario diena man nušvito

Pačiame vidury vėlumos —

Ant palangės snaigės krito

Speigui spaudžiant pirštais žiemos.

 

Buvo vakaras. Švilpė lyg tyčia

Pasiklydęs šiaurys kamine,

O iš kampo spinksulė grabnyčia

Apibėrė šešėliais mane…

 

Į  marškonį nakties suvystę

Kai apkrito tamsos spinduliai,

Į šešėlių-sapnų karalystę

Paguldytas pravirkau gailiai.

 

“Cit, neverk!..” — man mama pasakė,—

Už tave jau atsiverkiau aš…

Tegu dega lig ryto žvakė.

Tegu sninga lig ryto, dievaž,—

 

Kad ant sniego duknų miegotų

Mano kūdikio šviesūs sapnai,

Prie verdenės gyvenimo guotu

Kad linguotų žali putinai…”

 

…Rytas, deimantais, perlais nusėtas

Ir sutirpęs ant skruostų mamos,

Nepasakė, kad gimė poetas

Išnešiotas žemės žiemos.

 

Nepasakė, kad jo horoskopas

Parašytas tremties likime,

Nepasakė, kad širdžiai susopus

Reikia gydyt gimtąja žeme.

 

BERNARDUI BRAZDŽIONIUI – 115! Būtent šiandien, vasario 2 d., mūsų klasiko gimtadienis ir paminėtinos sukaktuvės. Poeto-Pranašo pagerbimui skelbiame fragmentus iš solidžios, dokumentuotos ir autentiškos rašytojo Petro Palilionio monografijos “Tautos šauklio aidai. Etiudai apie poetą Bernardą Brazdžionį”  (Kaunas: Naujasis lankas, 2011).

Bernardas Brazdžionis. Jono Jakimavičiaus nuotrauka

*****

Poetas Bernardas Brazdžionis (1907–2002) – iškili, legendinė mūsų kultūros asmenybė. Už beatodairišką atsidavimą Lietuvai, laisvei ir nepriklausomybei jis vadintas Atgimimo pranašu, Tautos šaukliu, už didelės vertės literatūrinę kūrybą suaugusiems ir vaikams dar gyvas tituluotas klasiku. Pats šviesios atminties kūrėjas pirmiausia save laikė poetu ir pageidavo, kad jį tokiu laikytų ir kiti.

Bern. Brazdžionio gyvenimas prasidėjo carinės Rusijos pavergtos Lietuvos mažažemių šiaudiniuose Stebeikėliuose, buvo blaškomas karo nusiaubtoje Vakarų Europoje ir nutrūko XXI a. pasakiško grožio civilizacijos megapolyje Los Andžele. Tačiau nei geografiniai, nei politiniai atstumai, nei pasaulį į dvi priešiškas stovyklas padalijusi geležinė uždanga pasišventėliui netapo neįveikiama kliūtis. Sunaikinimo grėsmės priverstas „mylėti Lietuvą iš tolo“, poetas dieną naktį budėjo prie aritmiškai plakusios tautos širdies.

Talentingas neoromantikas, pirmajame kūrybos etape akcentavęs abstrakčias Dievo meilės, gėrio ir grožio vertybes, per karą ir pokariu iškilus mirtinam pavojui, mintimis ir darbais likęs su gimtuoju kraštu, ragino „lietuvį burtis prie lietuvio“. Toliaregiškai numatydamas, kad tokioje sumaištyje tikriausiai visko bus, „balsu piliakalnių ir pievų, ir miškų“ įsakmiai įspėjo nekeršyti, „kad keršto kraujo dėmės nekristų prakeiksmu ant jūs vaikų vaikų!..“ Ne paslaptis, jog tais tremčių ir žudynių, nevilties ir pakrikimo laikais brazdžioniškasis „Šaukiu aš tautą“ nuskambėjo atliepiau nei ginklas…. Ir tauta išgirdo, patikėjo. „Šaukiu aš tautą“, „Per pasaulį keliauja žmogus“, kitos to meto draustos ir persekiotos poeto knygos – dvasiniai mūsų tikėjimo ir vilties metraščiai.

*****

PRIE BENDRO STALO

Pats metas papasakoti, kaip ilgai ir sunkiai, dairydamasis ir abejodamas, prie tada Lietuvos ir išeivijos rašytojams labai aktualaus bendro stalo artėjo išdidus, mirtinai įskaudintas (ar įsiskaudinęs) klasikas. Keistokai skamba, tačiau, prisimindamas pirmuosius vizitus, ne vienus metus užsitęsusias įtarias jo žvalgytuves, sklaidydamas nūnai į rankas patekusią gausią ir įvairią archyvinę medžiagą, kitaip šios temos formuluoti negaliu.

Po 1989-ųjų poeto kelionės į Lietuvą tapo reguliarios. Visada laukdavome, jaudindavomės. Stengdamiesi įvykdyti visus jo norus ir pageidavimus, sutikdavome su džiaugsmu, palydėdavome su liūdesiu. Tai nebuvo nei paprasta, nei lengva: dar Los Andžele Bern. Brazdžionio kruopščiai apgalvotiems, pagal valandinį grafiką susiplanuotiems susitikimams su visur jo kaip manos iš dangaus laukusiais Lietuvos žmonėmis neretai reikėdavo išvykų palydovo, samdomo transporto, lėšų. Kaip bažnyčios pelė vegetuojančioje Rašytojų sąjungoje, jos valdyboje pasigirdo ir irzlių gaidelių, kad per ilgai savo žmogų tebeglobojame lyg svečią

Bernardas Brazdžionis ir Lietuvos rašytojų sąjungos Kauno skyriaus pirmininkas Petras Palilionis. Pagerbiamas B. Brazdžionis – Poezijos pavasario 1989 m. laureatas. Iš P. Palilionio asmeninio archyvo.

Sunku atseit pasakyti, kaip garbusis išeivis vertina nesavanaudiškas Lietuvos rašytojų pastangas ir paslaugas. Jeigu kaip nesibaigiantį atsiprašymą už nepelnytą jo skriaudą, tai argi mes, dauguma – nuožmaus karo ir dar nuožmesnio alkano pokario augintinių, ne vienas ir ne du taip pat įvairiais būdais nuskriausti, pažeminti, persekioti, – galime būti dėl tos jėga primestos praeities kalti? Jeigu poetas iš tiesų priima mūsų broliškai ištiestą ranką visiems išvietintos Lietuvos kūrėjams, kodėl pats nestoja ir kitų neparagina į Maskvos jungą nusimetusią Lietuvos rašytojų sąjungą? Ar dar neįtikino pirmieji jo sugrįžimai į Lietuvą? Fantastiški priėmimai? Argi nepatikėjo mūsų kalbomis, LRS valdybos deklaracija, už kurią mes, jos nariai, kaip vienas balsavom – už Nepriklausomybės laikų Lietuvių rašytojų draugijos tikslų ir darbų tęstinumą? Nejaugi suabejojo Lietuvos rašytojų sąjungos valdybos pareiškimu, tragiškąją Sausio 13-osios naktį atkalentu portatyvine rašomąja mašinėle, suderintu su visais valdybos nariais, vieningai visų pasirašytu?

 Jei TSRS karinės jėgos brutalia prievarta nutrauktų teisėtai išrinktos Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos veiklą ir bandytų sukurti bei primesti kolaboruojančias valdymo struktūras, Lietuvos rašytojų sąjunga laikysis tokios pozicijos:

  1. Lietuvos rašytojų sąjungą gali paleisti tik jos suvažiavimas. Bet koks kitas jos reorganizavimas arba likvidavimas bus neteisėtas.
  2. Lietuvos rašytojų sąjungos nariai lieka ištikimi Lietuvos nepriklausomybei ir nebendradarbiauja su jos priešais.
  3. Lietuvos rašytojų sąjunga orientuojasi į lietuvių kultūrinės ir dorovinės rezistencijos tradicijas. Lietuvos rašytojų sąjungos narys jas tęsia laisvai apsispręsdamas.
  4. Okupacinę valdžios įsteigtą rašytojų sąjungą ar draugiją laikysim organizacija, išdavusia lietuvių tautą.

 1991 m. sausio 14 d.                                                                                     Vilnius

Keista, aistringasis Nepriklausomybės šauklys liko kurčias tam tada gerokai rizikingam Vytauto Martinkaus, Sigito Gedos, Petro Dirgėlos, Alberto Zalatoriaus, Valentino Sventicko, Vytauto Rubavičiaus, Antano Gailiaus, Juozo Apučio, Marcelijaus Martinaičio, Jono Avyžiaus, Algimanto Mikutos, Rimanto Černiausko, Aleksandro Krasnovo, Jono Mikelinsko, Viktorijos Daujotytės, Kornelijaus Platelio ir šių eilučių autoriaus apsisprendimui… Neretai padiskutuodavome, kodėl poetas nenori girdėti šiapus ir anapus Atlanto vis stiprėjusių balsų, kad lietuvių literatūra turėtų būti vieninga?

Dabar žinome: tikrai girdėjo. 1992 m. rudenį tuomečiai LRS vadovai V. Martinkus ir V. Sventickas, spaudžiami nekantresnių kolegų, ryžtasi oficialiai, laišku, pakviesti Bern. Brazdžionį stoti į Lietuvos rašytojų sąjungą.

Praeina spalis, lapkritis, artėja Naujieji metai. Vienokio ar kitokio atsakymo kaip nėra, taip nėra…

*****

„Malonūs kolegos, – labai ramiai pradeda būsimą laišką Lietuvos rašytojų sąjungos valdybai – V. Martinkui, pirmininkui, ir V. Sventickui, sekretoriui, Bern. Brazdžionis, – gavau Jūsų pasirašytą Lietuvos rašytojų sąjungos gražų raštą, apibūdinantį dabartinę sąjungos padėtį ir susirūpinimą jos veikla bei nariais po Lietuvos įjungimo į Sovietų sąjungą iš Lietuvos pasitraukusiais į Vakarus. Rašytojų sąjungos „1989 m. išsiveržimą iš priverstinio pavaldumo Maskvai“, kaip rašote, galima tik sveikinti. Sveikinu ir įsipareigojimą tęsti „prieškarinės Lietuvos“ (suprantu: Nepriklausomos Lietuvos) Lietuvių rašytojų draugijos veiklą „bei rūpinimąsi narystės tęstinumu“. Po tiek metų nebe daug anos draugijos narių bėra likę gyvų, priklausančių išeivijoje veikiančiai Lietuvių rašytojų draugijai. Manau, kad tie gyvieji, buvę draugijos nariai, Jūsų pastangoms pritars, priimdami kaip gražų kolegiškumo gestą…

*****

Už visa tai Jus sveikindamas aš pats pastarųjų dienų įvykių akivaizdoje manyčiau dar palaukti. Neaišku, kokių persitvarkymų sąjungai dar gali tekti imtis. Nenorėčiau į visa tai įsivelti ir senų pažiūrų nariams sudaryti nemalonumų. Ar iš rašytojų sąjungos, atsiskyrusios nuo Maskvos centro, ištikimieji jos (Sovietų sąjungos) trubadūrai kas nors pabėgo, ar iš rašytojų sąjungos išstojo, ar partijos bilietus į šiukšlyną išmetė, Lenino premijas, nusipelniusio sovietinės kultūros darbuotojo pagyrimą, kaip neteisėtai užtarnautą, medalį kartu su Lenino statula ir kitais reliktais į garažą padėjo, neteko girdėti..“

(Manyčiau, to meto LRS vadovai ar valdybos nariai vargu bau būtų įstengę atsakyti… Neteko girdėti apie kokią nors atsižadėjimų statistiką, atsivertėlių sąrašus. Jų nebuvo ir negalėjo būti.).

*****        

Bėgo laikas, gijo, randėjo okupacijų paliktos žaizdos. Rašytojų sąjungon grįžo asmeniškais ar visuomeniniais politiniais sumetimais anksčiau iš jos pasitraukę Romualdas Granauskas, Almis Grybauskas, Romualdas Zaikauskas, Romualdas Narečionis. Jeigu neklystu, Romualdas Lankauskas vienintelis iki šiol nebepakeitė savo principingo nusistatymo: nebegrįžo.                 

Per dažną LRS valdybos posėdį vienbalsiai būdavo tenkinami išeivijos rašytojų norai tapti Lietuvos rašytojų sąjungos nariais. Džiaugėmės palengva ilgėjančiuose sąrašuose regėdami Eglės Juodvalkės, Alės Rūtos, Birutės Pūkelevičiūtės, Kazio Bradūno, Algirdo Landsbergio, Vytauto Volerto, Violetos Kelertienės, Broniaus Vaškelio, Rimvydo Šilbajorio, Algirdo Titaus Antanaičio, kitų iškilių išeivijos kūrėjų ir kritikų pavardes. 

*****                    

Mes, Kauno rašytojai, prie poeto viešnagių ir jo paties taip pripratom, kad nebesukom galvos, LRS narys jis ar ne… Mūsų buveinėje Putvinskio gatvėje visada buvo laukiamas svečias. (Tačiau ne jis, kaip rašoma viename leidinyje, inspiravo kolektyvinius susitikimus, o mes patys, jo gerbėjai. Teigti antraip, manyčiau, – nelabai brazdžioniška).  Lietuvos rašytojų sąjungos vadovybė buvo kitos nuomonės. Po dešimtmečio įvairiapusio, intensyvaus bendravimo su garbiuoju kūrėju buvo dar kartą ryžtasi oficialiam žingsniui.

 „Ar negalėtum valdybos vardu Brazdžionio pakviesti į mūsų Rašytojų sąjungą? – trumpai drūtai kartą įpareigojo V. Sventickas. – Atrodo, poetas tavim pasitiki. Gal sutiks…“

Pasitiki ar ne, tenka vykdyti pirmininko direktyvą, tai, į ką anksčiau poetas atsakydavo mįslinga tyla, žaisminga šypsenėle arba tiesiog tarsi nekreipdavo dėmesio. (Nūnai viešinamų nuotaikų nei įtariau, nei žinojau).  

Bernardas Brazdžionis su Aldona Puišyte ir Marcelijum Martinaičiu. Poezijos pavasaris 1992.
Iš Aldonos Puišytės asmeninio archyvo.

Šiltą, lietaus ir liepžiedžių nulytą 1999 m. Joninių popietę sučirškė telefonas – ką veikiat? – ir mudu jo namelyje Kaune vėl susėdom nei galo, nei krašto nežinojusiems pašnekesiams, įsidrąsinau ir išklojau LRS pirmininko pasiūlymą. Susigūžiau laukdamas neigiamos reakcijos.

 – Turėtumėt mane suprasti, – atlaidžiai, tarsi bijodamas užgauti, prabilo poetas. – Aš nekaltas, kad, vengdamas sunaikinimo, turėjau pasitraukti iš tėvynės… Kad apšmeižtą, prakeiktą pašalino iš Rašytojų draugijos, iš bibliotekų, vadovėlių… Jaučiaus reikalingas Lietuvoje, buvau ne paskutinis Lietuvių rašytojų draugijos narys, išeivijoje keletą kartų jai pirmininkavau… Kaip aš galiu prašyti… Jeigu tikrai esu toks reikalingas, patys manęs paprašykit.

 – Dabar? – man to tereikėjo.

 –  Galit ir dabar, – žaismingai blykstelėjo poeto akiniai.

 – Lietuvos rašytojų sąjungos valdybos vardu siūlau Jums tapti LRS nariu, – išsitraukiau iš anksto ant oficialaus blanko pasiruoštą tekstą.   

 – Mielai, – per visą puslapio apačią nuvingiavo firminis Bern. Brazdžionio parašas.

Po keturių dienų LRS valdybos posėdyje tokios formos vienintelis, kompromisinis, abiejų pusių – kviečiančiosios ir sutinkančiosios – savigarbą tausojantis pageidavimas buvo vienbalsiai patenkintas.

1999 m. birželio 29-ąją, prabėgus visam dešimtmečiui po pirmos viešnagės į Lietuvą, Bernardas Brazdžionis tapo 49-uoju LRS Kauno skyriaus nariu. Greta jau senokai su mumis kartu buvusiais vyriausiosios kartos be kaltės kaltais, teistais ir kalintais, skaudaus politinio botago persekiotais, nūnai šviesios atminties kūrėjais – poetu Juozu Žlabiu-Ženge, prozininkais Kaziu Jankausku, Viktoru Katilium, Jonu Lauce, vertėju Edvardu Viskanta…

Lietuvos rašytojų sąjungos nario pažymėjimas, išduotas B. Brazdžioniui 1999 m. birželio 29 d.

B. Brazdžionis su Kauno rašytojais 1991 m. Stovi iš kairės: LRS Kauno skyriaus referentė Delija Mikuličienė, Rimantas Marčėnas, Vytautas Eidukaitis, Aleksas Dabulskis, Robertas Keturakis, Jonas Čeponis, Rimantas Klusas, Gediminas Jankus, Vladas Vaitkevičius, Vladas Baltuškevičius, Petras Palilionis, Jūratė Sučylaitė, Anastazija Sučylienė, Aldona Puišytė, Marija Macijauskienė, Rita Vinciūnienė, Gražina Cieškaitė. Sėdi: Bernardas Brazdžionis, Kazys Jankauskas. Iš P. Palilionio asmeninio archyvo.

Vienas komentaras

  • Bernardas Brazdžionis (slap. Vytė Nemunėlis, J. Brazaitis, kiti slap. J. Stebeikis, B. Brn., B. Nardis Brazdžionis, Bern. Žvainius, J. Braz., Jaunasis Vaidevutis, B. Br. Gintvytis, B. Nardis, J. Žadeikis, A. Pagramantis, Mikas Lašavikas, Jonas Baika, M. Kiškutis, V. Klevelis) (1907-2002), poetas, vaikų rašytojas, dramaturgas, spaudos darbuotojas, muziejininkas, literatūros kritikas, redaktorius, JAV išeivijos lietuvių literatūros klasikas, „Sakalo“ leidyklos premijos laureatas (1936 m.) už eilėraščių rinkinį „Ženklai ir stebuklai“ (Kaunas: Sakalas, 1936), Valstybinės literatūros premijos laureatas (1940 m.) už knygą „Kunigaikščių miestas“ (Kaunas: Sakalas, 1939), Švietimo valdybos premijos laureatas (1945 m.) už eilėraščių rinkinį „Svetimi kalnai“ (Tiubingenas: A. Urbonas, 1945), Lietuvos rašytojų draugijos premijos laureatas (1953 m.) už eilėraščių rinkinį „Didžioji kryžkelė“ (Čikaga: Terra, 1953), Aidų literatūros premijos laureatas (1961 m.) už eilėraščių rinkinį „Vidudienio sodai“ (Los Andželas: Lietuvių dienos, 1961), Lietuvių bendruomenės literatūros premijos laureatas (1986 m.) už rankraštį „Po aukštaisiais skliautais“ (Los Andželas: Lietuvių dienų leidykla, 1989), dvidešimt penktasis „Poezijos pavasario“ laureatas (1989 m.) už rinktinę „Poezijos pilnatis“ (Vilnius: Lietuvos kultūros fondas „Sietynas“, 1989), Popiežiaus Jono Pauliaus II medalis „PRO ECCLESIA ET PONTIFICE“ (1989 m.), Pasvalio miesto Garbės piliečio vardas (1991 m.), Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino ordino Komandoro kryžius (1993 m.), VDU garbės daktaro vardas (1994 m.), Kauno miesto Garbės piliečio vardas (1995 m.), Šaulių žvaigždė (1996 m.), Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino ordino Didysis kryžius (1998 m.), Šv. Grigaliaus Didžiojo Riterių Komandieriaus ordinas (1998 m.), jo vardu 2011 m. Kauno miesto savivaldybė įsteigė Bernardo Brazdžionio literatūros premiją.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *