VYTAUTAS STULPINAS. VAKARIJOS. NAUJI EILĖRAŠČIAI

 

VYTAUTAS STULPINAS

VAKARIJOS. NAUJI EILĖRAŠČIAI

 

LYG NIEKUR NIEKO

 

Še tau kad nori –

taip išeina. Šis vienkiemis

būtų sodyba lig savo dienų

galo. Tą pačią akimirką

apmaudas ir komedija.

Iškeliaujam toli, labai toli.

Gaila, kad taip –

amžinatvė užgožia dangų,

dausojimo per akis.

Kuri šiandien diena?

Sekmadienis? Po dešimtos?

Mesk kokį leipų juoką,

papaistymą iš skrabinės,

grublėtas stuobry Izaokai,

markgrafe iš Selanro.

 

KUMŠTINĖS PIRŠTINĖS MEZGIMAS

 

Iš lėto, vogčia, tylomis –

lygiai taip sniginėja

į protarpius tarp baliustrų.

Archajiškai vėsu,

lyg tas sniginėjimas

būtų į kambario vidų.

Rašai sakinius, ilgus sakinius,

jų nieks neišgrobstys.

Jei žodžiai balsu,

jei trūkčioji girdimą tylą,

regi santūrų nelygumą.

Šviesa priešais kambarius

nyra į veidrodį –

vyndario juokas,

juokautojai ir nuošalumas.

Vienatviška diena –

viešnia patylom, šiek tiek

dirbamos žemės tarp medžių,

pistacijų atspalvio smėlis.

Saulė gaisruoja po lygumą,

kone maloni prie vandens.

Tavo slaptavietė – prisėst,

prisėsti ant dyvino skardžio.

Lyg badmiriaujant

sudėjus alkūnes ant kelių.

Murmi

vienintelę salą

vienos salos ežere.

Vasario šviesoj,

rudens liepsnose.

Taip turėjo nutikti,

kad ją mylėjai

ir rudens liepsnose,

ir vasario šviesoj.

Gatvė į priekalnę – su Oskaru,

su Oskaro Goeldnerio vaistais,

išpėduotais vaistinės laiptais.

Su aikštingos provizorės plaukais –

iškiliausiu kuodu mieste.

Su medinėm grindim,

jos veriančiai girgždėjo

ir kėlė ermyderį

po kojom.

Eskulapo gyvatės vija,

erškėtuogių drobė ant sienos

dosnių aromatų.

Kad bent suspėtum,

kad užtektų tavęs,

kad atsiras – kas nešios

tą kumštinę?

Šit vaistai, daiktai,

akimoju purios pagalvės,

kur slankiojo

bėdinos plunksnos

nakčia po galynių

papaikusia galva.

Rašai sakinius, ilgus sakinius,

kurių nieks neišgrobstys.

 

DĖL MENKO NIEKO

 

Meldų pintinė nežino,

kad dangų suglamžo debesys.

Nelaukta, beje, iš seniau,

kad laiką leisi tylomis.

Kad nusvirusios, be aplinkybių

istorijos bus marškinėtos.

Naktinio paukščio riksmas

plečia lapijos tamsą, stiprina tylą.

Iš vienos istorijos patenki į kitą

istoriją, lyg sijonuotą,

skarotą eglę.

Kiek paupio buvo, tiek,

kad ežere tarp miškų –

netylios bangos.

Ateis diena, jinai jau netoli –

nebus, neturėsi ko kišt

į properšą sagai.

Popietę drėgną ir šaltą,

užsiglaudusią po medžiais,

nusidedi kaip pirmagimis –

pini, raišioji meldus,

lyg nepajėgtum sustoti pynęs,

nyri iš sunėrimo – skęsti kitur.

Pagaliau stoviniuoji,

lyg negalėtum sustot

stoviniavęs.

 

VAKARIJOS

 

Yra čia ko,

suloja išdykęs šuva.

Tu riste į pavėnę,

mediste,

į priebėgą, į vasarinę.

Kas ten lėktų –

kaip ten, taip ten.

Dar gyvas,

sakai Vakarijoms,

knygai,

kurią parašysi –

jau parašei.

Dar trupinį gyvas.              

Kitaip neberastum

nepilno mėnulio

ir mėnesienos, –

jie stiebias virš medžių.

Ir grįžta

išvaikščiotais smėliais

visi paprasti,

paprasčiausi stebuklai.

Ant vėjo palikusi

krautuvė – duonos namai.

Ten niekada neįšvisdavo saulė.

Vienintelis

duoninės langas –

prie žemės.

Vėsi, pritemus,

varstoma, šykšti,

pilnutėlė žmonių,

eilės

toliausiai už kampo.

Nors saulėlydžiai smalsūs,

bet viskas perniek –

vakarop uždaryta.

Tik kvapas, pasiutęs kvapas!

Kmynų, aguonų,

rugio grūdo.

Jis sklinda laiko

erdvėj, permuš

visus dvelkėsius

lig paskutinės

tavo dienos.

 

DABAR

 

Viskas, kas praeis,

nutinka ir žiemą.

Dygulio gatvės vėjas,

peršokęs savo kalną, draskos kieme.

Mamai buvo nelengva

pakęsti vėtrą, viesulus apie namus.

Mane, vakarijų stalių, noktiurnų dailidę,

vėjas tolydžio traukia. Kuo smarkesnis – pats tas.

Vėtros paežeriais kas kartą nuožmesnės –

rūstauja aršios ir ilgos iš šiaurės vakarų:

priešokiais gūsiai į langus virpina rūtę,

graibsto kuri laisvesnė ir gaudėja ten,

už durų, išvien su tyla kambariuos.

Didžiausi pagirio vėjai, pralėkę miškingas kalvas,

nebūna nuolankūs. Priešingas ramumai krantas –

kaipmat nykus. Tamsingas melodijai

namas, apsuptas liepų,

stovės kaip stovėjęs ir tylės.

 

GRĮŽDAMAS NAMO

 

Nešdinkis –

Dievas žino kur –

tuščiomis, be nieko.

Rytą vakarą čia ir čia.

Nešdinkis iš čia.

Lyg viskas, ką, žodi įmantrus,

ketini iškrėst, būtų griūtis.

Lankei mokytojų kursą,

lendi į sąvokas, supies už būrį

tokių, kurie irkluoja.

Kaitrią dieną staiga apsiniaukia,

iš dangaus paniurnėjęs

griaudėja perkūnas.

Lyg tyčia, įmantrus,

užklumpi slaptą šypseną,

ašarą jauno svogūno,

vasarą prie kūno.

Visą prasmę sudėjau

į valandas po pietų,

grįždamas namo.

Kiek galėdama skamba

gulsčioji gitara.