VYTAUTAS STULPINAS. VASARGALIO DAINOS

VYTAUTAS STULPINAS. VASARGALIO DAINOS

 

ĮKAUŠĘS MOTYVAS

 

Netrukus – vienais metais

daugiau, vienais mažiau.

Netrukus – vienais metais

mažiau, vienais daugiau.

Tai laikas pabrinkusiu veidu,

jūreivio palaidine, linkęs

užkristi už balkio ir vakaroti.

Tu vienplaukis, basom kojom,

tavo plaukai savanoriai,

o kojos eiklios. Užsiimi

dailiaisiais amatais,

bastais po miesto kaimelius,

rašai ir repetuoji, kad parašytum.

Nebijok, ko ėmeis, ką pradėjai, –

pataria tau vidurdienio šešėlis.

Būk kruopštus, bet gyvenk

kaip šnerkšlys, kuriam netvarka –

pati tikriausia tvarka, –

kartoji ir taries

esąs veiklus.

 

CEITNOTAS

 

Kad kada nors

be dvejonių išeitų

aštuoniolikos puslapių

mano knyga VISI EILĖRAŠČIAI.

Kad kada nors išeitų.

Kad kada nors.

 

DIENA PRABĖGO

 

Dabar, tuoj pat.

Apie ką čia vienas kitam?

Tarsi mairūnų pievoj.

Lygiai taip, kaip antai

motiejukų lauke,

švariame kaime už bokštų.

Laikas miegoti dienos paukščiui,

bet jis dar nemiega.

Laikas laukiniams mairūnams.

Kuo arčiau, tuo gausiau

slėpinių. Nei šaukti,

nei plaukt – stoja tyla.

Nei kušint apysaką apie nedalią.

Kėdė nusivarius, krėslas susmukęs.

Pro spindinčią pensnė –

bazaltas vienai aulai.

 

SAUSUMOS JŪREIVIS

 

Vis pėsčias,

sausumos jūreivi.

Vis lydimas

subyrančių dienų.

Dar žingsnių nesulėtinai,

o pakele bėgioja

kovai, varnėnai,

varnos, varnalėšos.

Kur kviečia?

Puoton? Dar geriau.

Šit juodvarnis apskraido

kresną lūšną.

Čionykščių padermei

priklausantis kranklys

protingai krapšto

kaulą skeltanagio.                                   

Užsibuvai. Ant jovaro šakos

varnalizdis pakibo kaip lėkštė

kodylo. Kapričai mirga nuo sparnų:

kovai, varnėnai, Gogolis, varnai.

Juodviršiai paukščiai tarsi personažai.

Ir puikios vazos parke.

Atstatytos.

 

TURĖK GALVOJE

 

Trys pirštai koteliu užrašė,

kas turi sugriūti, sugrius,

kas neturi sugriūti, irgi sugrius,

lyg irtų paplautas smėlis.

Trys pirštai koteliu užrašė,

kad šnarančiais šešėliais

atskrenda dagiliai.

Tiesiai.

Kad šičia,

sėdint ant akmens,

ir vienumai erdviau,

ir gėlai. Už tai,

kad gyvenai

dėl to paties, dėl ko gyvena

dėlės ir velėna,

asiūkliai slėnio drėgmėje,

dėl ko suloja lapės.

Tau muzika turėjo kilti

iš minties,

iš slėpiningos promenados.

Juk astronomija skurdi

kaip guvernantė,

išplėtusi akis į šeimininką.

Nes to, kas tikra,

daug mažiau, nei rodės.

Visais padykusiais laikais,

net mums palikus šį pasaulį,

tiki ar ne,

ateina linksmas metas.

 

KAI KAS

 

Vaza erškėčiui

ant sakuoto stalo.

Palėpės stogu siuva kielės,

be perstogės bėgioja ten

atgal. Iki giesmės.

Ničnieko neklausk –

sunkaus praeiti krėslo kojos,

siaurutis siaurutėlis kambarys.

Su ramuma iš sodo

įslenka šešėliai,

lyg mizantropas vilktų pledą.

Namai kas kartą aidesni.

Kai kas už šitų žodžių

turi būti. Turi.

Ir teesie.