VYTAUTAS STULPINAS. “MADRIGALAS VAGANTO SIELAI” IR KITI NAUJI EILĖRAŠČIAI
Poetas Vytautas Stulpinas. Vytauto Šimkūno nuotrauka
“Vytauts Telšiškis, neretai pasirodantis ir Kaune” – taip save apibūdina mūsų garsusis poetas žemaitis Vytautas Stulpinas. Jo pasirodymas visada kūrybingas – ir dabar per trumpą laikotarpį poetas parašė visą pluoštą naujų eilėraščių. Tai “Madrigalas vaganto sielai”, taip juos įvardinčiau. Juose dar ryškiau atsiskleidžia poeto vidinis pasaulis, jis giliai ir prasmingai šneka apie mūsų visų egzistenciją, būtį, kasdienius potyrius perkelia į visuotinumo lygmenį.
Reta ir įdomu tai, kad Vytautas Stulpinas sugeba lyg ir kasdieniškai, paprastai kalbėti apie labai svarbius ir kertinius žmogaus būties prasmės klausimus, jo žvilgsnis ir širdies nerimas pasiekia kitas, aukštesnes sferas, taip peraugdamas į kosmologines temas ir vizijas. Iš tiesų jis – vizionierius, slėpinių poetas.
Manau, kad reikia kalbėti apie naują – ženklią ir reikšmingą Vytauto Stulpino kūrybinę aukštumą.
Gediminas Jankus
VYTAUTAS STULPINAS. “MADRIGALAS VAGANTO SIELAI” IR KITI NAUJI EILĖRAŠČIAI
DRABUŽINĖ
Naktį mažai miego.
Kaštonai išbarstę, netekę lapų –
jei pažvelgsi iš tolo,
bemaž violeto kamienais.
Paūkavusį rytą
mažiau lengva,
raustantį vakarą lengva
mažiausiai.
Lig septyndešimt
trejų pabaigos
liko bakūžė prie miško,
prikaitusi nuo krosnies.
Visą laiką
melsvoji vaza
ant apdėto stalo,
lyg būtų jinai krūminga.
Dainos keičia viena kitą.
Dainos gydo ir miršta,
nepranokusios savo
drabužio.
MADRIGALAS VAGANTO SIELAI
Lova, ji glaudė
rudens naktimis,
netrukus bus išvežta.
Sliūkini į priebėgos galą,
kur kabo paveikslas „Melancholija“,
nutapytas myliai kelio.
Ką lieptas kadaise daryt –
paklustum iš pusės žodžio.
Tavo kampas, pašiūrės, kiemas,
kur triūsdavai dulsvas sulig šviesa.
Kojos neklauso. Visai neklauso.
Nesistenk. Nusigaluosi.
Tiesiog neklauso.
Atrodo ir regis,
kad tu išvykęs,
kad užklupo
miego paralyžius,
kad niekada čionai
tavęs nebuvo.
Kad gyvenime
nė nebuvai.
MANTA
Diena iš bėdos.
Pradedi nuo nieko.
Kas kaltas – sunku
pasakyt. Yra ką pažiūrėti.
Savaitė perkaro ir nuseko.
Nekaltais apsimetę metai.
Mėnuo rausvų skruzdėlių.
O JEI NE
Nulykijęs kokią valandžiukę,
keliukas į kiemą užima kvapą.
Tarsi prispirtas beribės
vargdieniui žmogui.
Su tuopomis, ąžuolu, kupetom
gluosnių. Buvus nebuvus
alyvoj žuvis. Be perstojo klausia
ir klausinėja, teirautis smalsu,
žodžiauti ir žodeliaut.
Keliukas į vienkiemį
užima kvapą.
POMIŠKIO DIENA
„Neblogai,
visai neblogai“ –
švepluoja nuskaręs laiškas.
Ne tai norėjai pasakyt.
Lauki nesulauki,
kuomet tapsi jaunesnis.
Kažkas pusto žodžius
toliau nuo kelio.
Įtrauk, užrašyk,
Pažintie, pati save,
pabėgėjusi į šalį
varstą kitą.
Kur nereikės vaizduoti,
kad pasirodai, atrodai,
kad esi matoma.
Pastūmei ant lovos
„Trumpą laiko istoriją“,
kad prigulniau
trumpam pakritus.
Mažytis radijukas pranešė,
kad maklinėti reikės,
apdairiai maklinėti
po vietoves, kur kraštas
rūstus net medžių drevėse.
Ryt pomiškio diena.
Dvi valandos kelio
pušų miškeliais,
kur apylinkės matos
iš paukščio drevės.
NIEKO DAUGIAU
Vakarais kai kada
atspėjamas laikas –
jo yra, jo vėl nebėra.
Protarpiais purtai galvą.
Jei nieko daugiau nedarytum –
prasmegtum raiste.
Nei jis pamišęs, tas laikas,
nei colis. Nei bėga jisai,
nei ką. Tamsa, tamsuma
prie belangio trobos galo,
kaip ir visos blogybės,
ateina anksčiau,
nei tikėjais.
IŠ MAŽUMĖS
Paryčiu šmėsteli lomos.
Kas bus, tas bus, jei nebūtų.
Žiūri į dešinę, kairę –
kelias uždumtas sniegu.
Rūgštingos dėmės ant stogo,
kur krinta nublokštas dūmas.
Būtų niekas,
jei taip nebūtų.
KVIETIMAS Į ŽEMAITĖS DRAMOS TEATRĄ
Virš paliktų pėdų
aukštai pakilęs vėjas,
įskaudinęs stogų šlaitus,
prie laiptų į teatrą judina kaštoną,
kadais su mokiniais Vydūno pasodintą.
O lapai plaikstos, sukasi ir krinta.
Prisėskite ir pamatysit, ko nematę,
išgirsite kaštono dūžį.
Virš paliktų pėdų
aukštai pakilęs vėjas
prie laiptų į teatrą judina kaštoną.
Nugrimzdo akmeninis tiltas, –
sekundė švysteli lyg Černio kometa.
Paskui kita ir dar, ir dar kita.
Gyvenimo, kiek granite žėručio.
Antraktas. Po to – antra dalis.
Scenoje – kaštonai.
Lengvutis luotas plaukioja tarp jų.
Lyg pranašas Žemaičiuos.
Tie medžiai – asmenybės. Stilius – rokoko.
O lapai plaikstos, supasi ir krinta,
kai laiptais traukia skersvėjis, praeiviai,
visi į vieną pynę susipynę.
Ko gero, greitai žliaugs lietus,
nes debesys kryžmi,
prie žemės prisiplakę.
Artėja kulminacija.
Lyg šokinėdami gracingai per kartelę,
į luotą ima krist lašai didžiuliai.
Merginos žaidė, krykštė ir nurimo,
o neregėtas luotas,
lietui pilant, svyra, skęsta,
ir nuplaukia tolyn
taurus
vargonų gaudesys.
ŠEŠĖLIS
Ne kepurėti gluosniai, o nuogi,
ir vėjas užimtas figūriniais žaidimais.
Palangė lyg dėmėtas kailis,
ir veriasi miške erdvė.
Nuo saito atitrūkus šunysta
tarytum nukrenta bedugnėn,
bet nenustoja urgzti, loti.
Nelyginant griūtis:
lašai – įsibėgėję rieduliai
ant aukšto dūžta padažo skardinėj.
Pro trobą miško aikštėje –
netgi atsektum pėdas –
nudryžęs, apiplyšęs,
skarmalai vieni,
toks baisiai liesas ir sulytas,
į kamašus basnirčia įsispyręs
dirva klampoja rūškanas šešėlis.
UŽ RANKĄ ILGESNIS
Kaip gyvą mane
matot – dienos trumpėja,
daromos durys tarsi pasiduoda.
Be lapkričio neapsieisim.
Kol kiūtini žmogus kaip didelis,
esi už ranką ilgesnis.
Kurgi matyta! –
ilgu Tolmino kiemo,
Hermanno Sudermanno knygų.
Kaip savą skaitai „Kelionę į Tilžę“.
RIEŠUTAI
Kas nekait
braidžioti prie kranto.
Būti vaistinės mokiniu,
pratrūkti provizoriaus balsu.
Tavęs laukia senutė valtis,
kad ją pargabentum į kiemą.
Ne galas vingrus, ne kelio galas,
o pats kelias – didžiuma paslaptybių
visai neateina į galvą. Popietę,
gausiai riešutingą, tarsi moteriškę,
apsigobusią plaukais,
užklumpa pusdienio kaitra,
svirplių čirškesys.
Ne kelio pabaiga,
o pats kelias.
Išdykęs.
Bravūriškas.
Šlamus.
