VYTAUTAS STULPINAS. SPARNAS. MAMOS ATMINIMUI

VYTAUTAS STULPINAS. SPARNAS. MAMOS ATMINIMUI

 

Vėlinių išvakarėse mūsų poetas Vytautas Stulpinas neteko Mamos Konstancijos Stulpinienės. 

Lapkričio 1d., po Šv. Mišių Žemaičių Kalvarijos Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bazilikoje Velionė palydėta ir jau ilsisi senosiose Žemaičių Kalvarijos kapinėse.

Brangus Bičiuli ir kolega Vytautai, priimk mūsų visų kauniečių rašytojų gilią nuoširdžią užuojautą. 

Skelbiame Vytauto Stulpino atminimo žodį ir jo eilėraštį “SPARNAS” – Mamai: 

 

Spalio 31-ąją, eidama 98-uosius, mirė mano Mama – Konstancija Stulpinienė. Dažnai, labai dažnai važiuodavau į kaimą, kuris dabar Dygulio gatvė, į tėvoniją prie Tausalo ežero. Malonu matyti mamą, nuolat besišypsančią, judančią, krutančią. Pasakydavau ką nors šmaikštesnio, linksmesnio, kokį gyvenimo kuriozą – mamos juokas būdavo toks pat smagus kaip jaunos, nors jau keli metai nebepaleido iš rankos lazdikės. Ji buvojo visų mano knygų sutiktuvėse: su kiekvienu pakalbės, ras maloningą žodį, vis su šypsena, su meile, pašnekovą širdingai jausdavo iš pusės žodžio. Gimė Gardės kaimelyje šalia Žemaičių Kalvarijos. Buvo aštuonerių, kai staiga, eidama 36-uosius, mirė jos mama. Visąlaik girdėdavau mamą atsidūstant: aš užaugintinė. Iš mažens žinojau, kad ten, kur ilsisi senelė Kazimiera, šalimais tų aukštų kapinių karo metais žuvo jaunas poetas. Ši žinia pleveno ore diena iš dienos, kol vienąsyk mama ištarė poeto vardą ir pavardę: Vytautas Mačernis.

 

Vytautas STULPINAS

 

SPARNAS
 
MAMAI
 
Vaikystės namuose prie krosnies
stovėdavo naminio paukščio sparnas.
Išlinkęs, gaubtas,
virsdavęs ant šono.
Keldavom ir keldavom,
jis slysdavo ir griuvo.
Prišlavus pelenų,
išbirusių pro spragą,
kai plunksnų sumažėdavo
lig kaulo, rabėjimas po pakura
į skardą tarsi baugino
trobesio ramybę.
Tolstojaus raštai ant komodos,
maži vaikai, kėdžių karūnos.
Kibiras įlenktu čiaupu
garma į šulinį,
priemenės duris
praveria alyvos.
Mama pareina! –
klyksmas, džiaugsmas.
Ji šmėsteli
pro vakarinį langą
su miesto reginiais.
Įnešusi į trobą vėjo,
suglaus vaikus,
išlygins sparno plunksnas,
jį patį lyg gadynę
dėdama į vietą.

 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *