VYTAUTAS STULPINAS. RUDENS ELEGIJOS
VYTAUTAS STULPINAS
RUDENS ELEGIJOS
KVAZIMODA
Sulaukėjo tavo plaukai, Kvazimoda.
Užeina bevardė šakota sausra.
Lyg pralaimėjęs, išmetęs iš lizdo jauniklį,
gandras ant kraigo tyliais vakarais.
Tu viena neaprėpiamuos soduos renki
pirmuosius prinokusius obuolius.
Širšės siurbia vaisinį medų,
girdis žemas sparnų ūžesys.
Svetima romantizmo pavojui –
nuolatos to pavojaus geidi.
Tavo girių sklastymuos apsigyveno
pabėgėliai, pavėsinės pilnos žmonių.
Skvarbūs, veriantys žvilgsniai –
kur šulinys?
Šuliny drumsčias vanduo.
Sulaukėjo tavo plaukai, Kvazimoda.
Bėga slėniais žirgai
ir suklumpa, kur mėlyna, gelsva.
Šviesūs sraigtiniai laiptai
virto kone gręžiniais
ir kyla aukštyn, kur vėjo
kamuojamam bokšte –
skardus kariljonas.
Ant mažo naktinio stalo
veik nieko daugiau neliko,
tiktai išsitrynę lapeliai:
pradžia – pabaiga.
Sulaukėjo tavo plaukai, Kvazimoda.
KAS NAKTĮ
Kaip bebūtum pripratęs
prie visokiausių regėjimų –
minėsit jūs savo žodį,
mano išlaikytą, –
„nenueik, nenueik sau,
apie viską veikiau
pagalvok.“
Dailininko Sauliaus Mušinsko drobė
ŽAROS
Troškai telkti lyrikos knygą.
Be iliustracijų, grafikos, be pabaigos.
Vienintelį tomą, kurio pakartoti negalima.
Laiką pralaukęs norom nenorom,
kol svyra į vienkiemį pakelio tuopos,
ilgėjais pagoniškų dainų.
Tyvuliavo vakariai
arimai, arimuos – vanduo.
Virš laukų skrido paukštis su žiedu.
Tėvo girdomas širmis –
toli įvažiavęs į ežerą.
Mūsų kalbos skleidžia firankas,
pokalbiai žvanga lyg brizgilai,
kai arklys kilsteli prusnas
iš vakarėjančio ežero už pirties,
šaltai šaltai nusipurtęs.
Saulė laimins kaip laiminus žemę –
kas dedasi, vieškeli, su tavimi?
Atlygintos skolos tampa prabanga,
alavinis arbatos puodelis tviska.
Vakaronių nebus
efemeriškų ir kamerinių.
Ir mūsų greit nebebus,
ir mūsų vaikų vaikų.
Vėjas teka į vakarus, rytus,
šiaurė susipyko su pietumis –
pasipylė vėjovartos. Išlįs
Historia, ponia Praeitis
ir sukels smuklės ermyderį?
Kaip troškai sulaukti
pagoniškos knygos,
sutelktinės ir parinktinės.
Už horizonto vartytų ją tuopos
ir avietynas. Trūkinėdama
leistųsi saulė, naikindama raides,
tarsi per slenkstį žaltys.
Prisirpusios uogos
kristų ant nesamų lapų.
Neprarasdamas dukart dviejų,
prie kaičiamo puodo stovėtų dubuo.
Virš laukų skristų paukštis su žiedu
BŪTA KO
Visai iš lėto
valtis pasieks namus.
Vėjas raibina tyrą lauką.
Vieną sakinį, tik sugalvotą,
jau pamiršai? Valtis supas kaip patepta.
Kartais praplauki skardį, tamsingai
ūksmėtą, paskui upę ežere,
po to dar toliau – lig soties.
Pamiršai našų sakinį po stogu,
po drobiniu tentu? Būta ko.
Ežeras lygiai pailgas. Su lankomis.
Šitą ritmą raibini žodžiais.
Palydėk netikėtą melodiją
gerą galą.
BE TO
Šis pasaulis yra mėlynė,
kurios palaikai garina druską.
Bet kas gali čia atsidurti.
Kiekvieną akimirką
gali nutikti bet kas.
DAINA UŽ ŠULINIO
Sutraukia bures priešais bangas.
Kieno tu buvai per ežero šventę
lizdą palikusiam strazdui?
Palauk man, daina už šulinio, –
einu su vakaru, kai jis eina,
ir sustoju, kai jis sustoja.
