VYTAUTAS STULPINAS. VISATVĖ. NAUJI EILĖRAŠČIAI
Poetas Vytautas Stulpinas. Leonoros Kuisienės nuotrauka
VYTAUTAS STULPINAS
VISATVĖ. NAUJI EILĖRAŠČIAI
PO ILGESNIO LAIKO
Pastebėjimai priklysta
be karštligiško džiaugsmo.
Tapyk, medinčiau, ką nors,
kad būtų santūru.
Netoliese esantį lėtą,
pratisą vakarą, jo paslaptybę.
Ir tai, ko greičiausiai išvis nėra.
Neužmiršk, kad buvai
medynų prižiūrėtojas, –
po ilgesnio laiko.
Tarsi lygus tarp lygių
patyliukais prasilenki su upe,
su mėlynių prižėlusia proskyna,
su Nuogąstavimų
gildijos nariais.
Vaizduotė pralenks tave
kaip galingo biusto gimnastė,
jums abiems esant
vienam dėl kito.
APUOKO AKIS APSKRITA
Namas
veda užmarštin.
Medžių šakos šlamena
nuožmią rūstybę.
Klausk ir klausykis,
įdėmiai klausyk:
miniatiūrų dirbtuvėje
virpčioja ploni,
plonyčiai stiklai,
įrėminti ežerui patvinus.
Taip spurda kuokeliai
iš natiurmorto,
rausvi šešėliuoti žiedai.
Kieme po veimutine pušim –
gabalėlis Venecijos
veidrodžio šukės.
Apuoko akis apskrita.
Klausykis ir klausk,
ir rasi prosenės
antpirštį
už oficinos.
VISATVĖ
Nesuprantamas tavo būdas, visatve.
Tu labai nuskurdai, o visatvė baisi, kada skursta.
Banga po bangos – žmonės be grunto.
Dieve mano… Be grunto.
Paliki ramybėje nors vakarais prie šviesos,
kai regiu šalimais Van Gogho tapytus žmones,
valgančius bulves. Visą šeimą skarmalių flamandų.
Ar nebus, dievaži, šiąnakt audros?
Nesuprantamas tavo būdas, visatve.
Gelia padėrusios akys bematant,
kaip ligoninės laiptais žemyn
šluoja saulėtas rytmečio dulkes,
o gyvo sidabro stulpelis
vis kyla ir kyla, kyla ir kyla.
Nesuprantamas tavo būdas, visatve.
Skambant varpui, ar duosi ramybę?
Apvyliau tave, bet tu nepaliksi manęs,
nors nebebūsi man tuo,
kuo buvai iki šiol.
Vienatine psalme mano, visatve.
PAVĖLAVUS DAINA
Medžiai
už kluono – tavo šlovė.
Violončelė ir smuikas,
skalbimo lenta ir dūdelė.
Savamokslis vanagas
sklando virš kalno ir tyko.
Poringės slenka savo ola.
Ką tik atklydęs škvalas
prikrėtė eibių – tiek ir tiek.
Lig sielvarto, ir išmintingo,
visai netoli. Retkarčiais
pagauni įtaką upokšnio,
tekančio pro šalį,
tylybę žolynų
ir pergalę.
Kartais ima
erdvėti po saule.
Šlama tavo šlovė –
medžiai. Kontrabosas
ir altas, skalbimo lenta
ir birbynė.
Ir nepalieka tavęs
vėlyvo polinkio namai
ant apaugusios
medžiais kalvos.
VARDUVĖS
Linksmojo būdo receptarei
Skaidrūs
melsvoki –
akių lašai.
Lašinti,
kol tinka,
kol galioja.
Virpantis receptas
prie prasčiausios šviesos.
Sulenktas perpus
ir dar perpus.
Kai kada ties
nuščiuvusiu skersgatviu
ar žmogui nutilus –
sužinai jo maloninį vardą.
Daug ko ieškai
tiesiog žaismingai.
Kad ir filantropo,
pamėgusio
ramią maudyklą,
juokaudama
ieškai prie upės,
tekančios viduriu ežero.
Sako, ten minkštas
vanduo.
REGĖJIMAS
Sugrįžti ir glaudi
įpusėtą – kaip gęstanti pypkė –
drobę. Prie užtvankos tarsi tilto.
Vargu ar kas eina šiomis dienomis
pasivaikščioti šičia ir sėdasi pasėdėti,
atsirėmęs į medžio kamblį.
Kad galiausiai –
nieko daugiau – užsnūstų.
Ar įveiksi mėnulišką šviesą
ir paupio žolę, stovinčią stačią,
slenktenėm apaugusią tvorą
apie orkestrinę? Langai upės
pusėn, o gal jie išeina kitur.
Kiekvienas mūsų kažkiek čigonas,
besiilgintis meilės, liuosybės,
aistros. Pietinė skliauto žvaigždė
spokso pro liepas. Kaip
kvailai trinksi būgnas,
lyg būtų seniausiai
skylėtas.
POMIŠKIO DIENA
„Neblogai,
visai neblogai“ –
švepluoja nuskaręs laiškas.
Ne tai norėjai pasakyti.
Lauki nesulauki,
kuomet tapsi jaunesnis.
Kažkas pusto žodžius
toliau nuo kelio.
Įtrauk, užrašyk,
Pažintie, pati save,
pabėgėjusi į šalį
varstą kitą.
Kur nereikės vaizduoti,
kad pasirodai, atrodai,
kad esi matoma.
Pastūmei ant lovos
„Trumpą laiko istoriją“,
kad prigulniau
trumpam pakritus.
Mažytis radijukas pranešė,
kad maklinėti reikės,
apdairiai maklinėti
po vietoves, kur kraštas
rūstus net medžių drevėse.
Ryt pomiškio diena.
Dvi valandos kelio
pušų giraite,
kur apylinkės matos
iš paukščio drevės.
JEI PRATAREI ŠIUOS ŽODŽIUS
Gebenių
gebenės,
po to vienatis.
Kad pirštai bėgiotų,
spurdėtų ir slystų klavišai, –
reikia būt. Būti visovės metu,
kaip po musmire šėlusiems vaikams:
ją apakino saulė, tave pasivijo šešėlis.
Taip būti neturi, bet koja
už kojos esi išnešiotas
tikrinio pasaulio.
Jei pratarei šiuos žodžius,
tai tyliai. Kaip stojęs
prie savo kapo.
DURININKAS
Kas vakarą mūša.
Mūša ir vėjas. Ne juokas
jūrai, sielvartui ir vargui.
Ir jiems nekas,
nelengva, kaip tokiems,
kada imi kalbėtis su savim.
Su šypsena
iš dvasios, iš visos.
Kibk, purkštauk,
priekaištauk, kamuok
ir klausk, ir reikalauk, –
ką nori, tą daryk,
nenuorama, pasiutėle,
smarkuole. Labiau
įsivaizduojama, nei regis, –
gali daryt, ką nori,
meile mano. Aš tavo, –
ir kitaip nebus,
nes būt kitaip
negali. Nuo duoto
žodžio sustambėjau,
apsunkau, aš vos
užmatomas buvau
padaužos vėjo
valdose.
EILĖRAŠTIS,
PALIKTAS BE PRIEŽIŪROS
Palinkėk sau kaimo, kiemo,
motiejukų garo, žvilgesio, laukų.
Saujos miško šieno protėvių veršeliui.
Kūno – vėlei, daugeliui vėlių.
Užuot tuščiai ieškojęs praeities,
verčiau kur nuošaliai, pavakary,
iškelk ant karčių statų stogą.
Tegul pabūna keletą dienų
stoginė perpučiama.
Perpučiama kiaurai.
Tegul pabūna.
Tegul subręsta tuštuma.
Jos reikia. Kartais.
Kaip tai gegutei lizdo.
Kaip kraikui vikšrio šieno.
Kai kada – žūtbūt.
