VYTAUTAS STULPINAS. VIENAS EILĖRAŠTIS

2025-03-19 Palikti komentarą

Vytautas Stulpinas. J. Zvonkuvienės nuotrauka

VYTAUTAS STULPINAS. VIENAS EILĖRAŠTIS

KNYGA

– Atskleisk knygą. – Kokią, – klausi. – Apie ką?

– Atversk knygą apie dvejetą tokių, kur pavogė mėnulį,

ir tyliai paskaityk: „Paskolinta šviesa mėnulis…“

– Iš kur ši frazė? – Ją sugalvojau, kai panūdau

eilėraštį pradėti. Tos knygos nebėra lentynoj.

Pro švelnų liūdesį ją atmenu, regiu.

Ir etažerę, veidrodį – kaip vakar.

Iš proto kraustosi žolynai. Su knyga

slepiuos pašėlusiuos kviečiuos.

Vidudienio kaitra.

Skaitau, verčiu lapus.

Ne žemė, o dangaus pašvaistė.

Tiek mėlyno

dar niekad nemačiau –

o žydra, žalia!

Alkūnės nugulėtos,

išaugti drabužiai, ant kūno –

įvairiausi įspaudimai. Peršti odą.

Ir šlama tuopos palei kelią,

kurių viršūnėse stiebiaus į aukštį,

lanksčius kamienus glaudžiai apkabinęs.

Šniokščia tuopos –

jos siūbteli visa laja.

Verčiuos ant nugaros,

po galva pasidėjęs knygą,

ir studijuoju didelę galybę.

Kiek pralėkė, pradingo metų –

daug kas pasimiršę.

Tiktai ne toji vasaros knyga.

– Gal autorių prisimeni?

– Atrodo, Makušinskis.

Knyga slaptingu pavadinimu:

„Kur pavogė mėnulį – tuodu“.

Stiprėja, girdis mormorando:

„Paskolinta šviesa mienulis gyvas.“

Iškylant reginiui, darais imlus –

aukštai sūpuoklėse berniūkštis.

Keistai tamsinga vakaro šviesa.

Jisai išsiligavęs smarkiai –

lyg kiltų ten, kur įmanu

Guliverį sutikt ir pašnekėti

tarsi liliputui, kaip saugot

miesto kaimelius ir krautuves,

iškilusias ratu, ir knygų kioską.

Bet virvės įtemptos. Inercija.

Pasklidęs atsilieka aidas, –

ir maga žvelgt į atrastą žemyną,

kur pamažu plačiai nušvito

išnykusios erdvės

vaiskus ultramarinas.

Sūpuoklių tradicija sodyboje… Vienas keičia kitos… Tėvų vienkiemis. Dygulio gatvė. Dygulio kalno pašlaitė. Vytauto Stulpino nuotrauka

VYTAUTAS STULPINAS. VIENAS EILĖRAŠTIS

Susiję įrašai:

Parašykite komentarą Atšaukti atsakymą