VYTAUTAS STULPINAS. VIENAS EILĖRAŠTIS
– Atskleisk knygą. – Kokią, – klausi. – Apie ką?
– Atversk knygą apie dvejetą tokių, kur pavogė mėnulį,
ir tyliai paskaityk: „Paskolinta šviesa mėnulis…“
– Iš kur ši frazė? – Ją sugalvojau, kai panūdau
eilėraštį pradėti. Tos knygos nebėra lentynoj.
Pro švelnų liūdesį ją atmenu, regiu.
Ir etažerę, veidrodį – kaip vakar.
Iš proto kraustosi žolynai. Su knyga
slepiuos pašėlusiuos kviečiuos.
Vidudienio kaitra.
Skaitau, verčiu lapus.
Ne žemė, o dangaus pašvaistė.
Tiek mėlyno
dar niekad nemačiau –
o žydra, žalia!
Alkūnės nugulėtos,
išaugti drabužiai, ant kūno –
įvairiausi įspaudimai. Peršti odą.
Ir šlama tuopos palei kelią,
kurių viršūnėse stiebiaus į aukštį,
lanksčius kamienus glaudžiai apkabinęs.
Šniokščia tuopos –
jos siūbteli visa laja.
Verčiuos ant nugaros,
po galva pasidėjęs knygą,
ir studijuoju didelę galybę.
Kiek pralėkė, pradingo metų –
daug kas pasimiršę.
Tiktai ne toji vasaros knyga.
– Gal autorių prisimeni?
– Atrodo, Makušinskis.
Knyga slaptingu pavadinimu:
„Kur pavogė mėnulį – tuodu“.
Stiprėja, girdis mormorando:
„Paskolinta šviesa mienulis gyvas.“
Iškylant reginiui, darais imlus –
aukštai sūpuoklėse berniūkštis.
Keistai tamsinga vakaro šviesa.
Jisai išsiligavęs smarkiai –
lyg kiltų ten, kur įmanu
Guliverį sutikt ir pašnekėti
tarsi liliputui, kaip saugot
miesto kaimelius ir krautuves,
iškilusias ratu, ir knygų kioską.
Bet virvės įtemptos. Inercija.
Pasklidęs atsilieka aidas, –
ir maga žvelgt į atrastą žemyną,
kur pamažu plačiai nušvito
išnykusios erdvės
vaiskus ultramarinas.

Sūpuoklių tradicija sodyboje… Vienas keičia kitos… Tėvų vienkiemis. Dygulio gatvė. Dygulio kalno pašlaitė. Vytauto Stulpino nuotrauka