VYTAUTAS STULPINAS. SENBUVIS. VIENAS EILĖRAŠTIS
VYTAUTAS STULPINAS
SENBUVIS
Net kviečiamas
aplenki iškilmes,
nevarstai paradinio lango,
šventinių durų.
Neskubini svečių iš Zalcburgo.
Pėsčiuoji stačiai besileidžiančia
plono melsvumo gatve.
Savo noru sustoji. Ir stoviniuoji.
Vėliausiai vėlus sukrunti,
tampi guvesnis: „Kai spaudžia
laikas, daros rupu.“ Koja už kojos,
žingsnis po žingsnio buvai
išnešiotas kometos metais.
Gimei darganotu laiku, rūškaną
dieną, valandai trupinį prairus.
Vienos tarybos nariai,
kurie įbedę akis rodė,
kad esi niekas, buvo lygiai tokie
pat, tik neįmanė ar nenorėjo to
suvokt ir dėjos esą svarbybės.
Ar pažadus kas supaisys? –
jie krenta kaip kritę
laisvuoju sau kritimu.
Vakaro prietema
šviesuoja skirtingose vietose
už vakarienės stalo.
Sukiokis kur gedauji –
skirtingose vietose vienu
metu, tą patį mirksnį,
negali tavęs būt.
Tavo laikas, keistuoli,
pasiveja tuos, kurie kelyje.
Laisvasis kritimas
pagal Galileo Galilėjų –
be sniego, lelijos, be parapetų.
Kupčiai, rakandai, sukčiai,
rakibolai ir maininykai
protarpiais malonūs,
kol nesipriešini jiems.
Pats pažadus tesi, paisai,
mazgoji grakščiai
sugrubusias rankas, –
anyžių aliejus tešlos patale
savotiškai kvapus.
Skardingas šis kraštas,
daubėti šio krašto laukai.
Turbūt kažkada,
per kreivę šiokių metų,
ir sužinojai –
taisyklės stenamos kitiems.
Galėtum galbūt apsimest,
kad lygumų krašto upė
nepriguli smakui.
Pakeli ranką – ji leidžias,
plaštaka pridengia akis.
Štai ką kruopštu apsakyt.