VYTAUTAS STULPINAS. SENBUVIS. VIENAS EILĖRAŠTIS

 

VYTAUTAS STULPINAS

 

SENBUVIS

 

Net kviečiamas

aplenki iškilmes,

nevarstai paradinio lango,

šventinių durų.

Neskubini svečių iš Zalcburgo.

Pėsčiuoji stačiai besileidžiančia

plono melsvumo gatve.

Savo noru sustoji. Ir stoviniuoji.

Vėliausiai vėlus sukrunti,

tampi guvesnis: „Kai spaudžia

laikas, daros rupu.“ Koja už kojos,

žingsnis po žingsnio buvai

išnešiotas kometos metais.

Gimei darganotu laiku, rūškaną

dieną, valandai trupinį prairus.

Vienos tarybos nariai,

kurie įbedę akis rodė,

kad esi niekas, buvo lygiai tokie

pat, tik neįmanė ar nenorėjo to

suvokt ir dėjos esą svarbybės.

Ar pažadus kas supaisys? –

jie krenta kaip kritę

laisvuoju sau kritimu.

Vakaro prietema

šviesuoja skirtingose vietose

už vakarienės stalo.

Sukiokis kur gedauji –

skirtingose vietose vienu

metu, tą patį mirksnį,

negali tavęs būt.

Tavo laikas, keistuoli,

pasiveja tuos, kurie kelyje.

Laisvasis kritimas

pagal Galileo Galilėjų –

be sniego, lelijos, be parapetų.

Kupčiai, rakandai, sukčiai,

rakibolai ir maininykai

protarpiais malonūs,

kol nesipriešini jiems.

Pats pažadus tesi, paisai,

mazgoji grakščiai

sugrubusias rankas, –

anyžių aliejus tešlos patale

savotiškai kvapus.

Skardingas šis kraštas,

daubėti šio krašto laukai.

Turbūt kažkada,

per kreivę šiokių metų,

ir sužinojai –

taisyklės stenamos kitiems.

Galėtum galbūt apsimest,

kad lygumų krašto upė

nepriguli smakui.

Pakeli ranką – ji leidžias,

plaštaka pridengia akis.

Štai ką kruopštu apsakyt.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *