VYTAUTAS STULPINAS. RYTUI JAU VĖLU. NAUJI EILĖRAŠČIAI

Šarūno Jonkaus nuotrauka

 

VYTAUTAS STULPINAS

RYTUI JAU VĖLU. NAUJI EILĖRAŠČIAI

 

POKALBIS

 

Sutinku:

taip nebūna.

Ir vis tik:

šiapus žiūrėjo, anapus rabėjo,

kantriai ir ištvermingai tylėjo –

bruknės sušalo ant uogienojų.

Dabar aklai žvilgčioja,

tiesia rankas lyg pliauskas,

negali nustygti.

Vietomis drykso murinas sniegas,

raibos upelės plukdo

pavasario ribulius, šiaudus.

Vietomis – baugiai bėganti prietema.

Tarsi namiškis pažįstamas gandras

maklinėja kanapių vaga.

Atsisuka. Sustoja. Paslepia koją.

Tiesiai žiūri. Stebis. Ir lyg sako:

– Išblyškęs bėdinas dainiau,

gal pajuokaukim. Girdėjau,

darais nuobodus.

 

SKANDINAVIŠKOS POPIETĖS MUZIKA

 

Atsigręžk.

Atsigręžk į save.

Ir smuiko raktu atrakink

skandinavišką popietę,

saulei išnirus staiga

pro tamsius

augalotus klevus.

Baltutėliai klavišai,

klavišai, klavišai

išsiskirsto kas sau,

o pakilusios rankos nuo jų,

lyg iškeltos ekstazėj,

saugo aukštą

barokinį skliautą.

Patekėjus garsams,

kaip sušalusios pateka rankos

jaukiam kambary,

grįžus sūnui –

senam palaidūnui,

ima spiestis bebalsės figūros.

Pieštos, drožtos, rantytos,

matytos ir nematytos.

Susižvalgo skvero skulptūros,

pasistiebę kalbas suolai.

Drauge su naujais siluetais

atgyja šiaurės peizažai:

lygūs lygūs laukai,

išsklaidyti šilai

ir šaltinių vešli tamsuma

su dienos atšvaitais.

Įsisiautėja vėjas, plėšia lapus.

Aidi muzika, skliautai.

Atsigręžk. Paklausyk.

Gal tai A. Baranauskas

pravirkdė Seinų

fisharmoniją?

 

MEDININKO KALVOS

 

Laiko nedaug, lygiai

kaip vėliau. Nuošaliai atoku.

Mėnuo kelio bitkrėslių lanka

su pranokstančiais papročius

žodžiais, kurie krenta

tarp mūsų ir krenta.

Išsitiesi ant žemės už trobesių,

kadaise juose apsistojęs.

Žolė – šiapus praeities.

Pakilai nuo stalo,

nuo rašomosios lovos,

gulinėjai ligos patale.

Sveikauk, stipruok.

Artimas tėviškės medžiams,

pažįstamas ežero galui,

kur vieną dieną gimei,

valandai pravirus tarp debesų

žvaigždėm grįstame skliaute.

Niekas kaip niekad

galiausiai neras

žemiškų saulėje žodžių,

jie krenta tarp mudviejų,

meile. Laiko nedaug,

lygiai kaip vėliau.

Kopiam įsitvėrę

kopėčių skersinio.

 

VISAM  LAIKUI

 

Skaisčiai,

atrodo, palis.

Jaunikliai katinai

galynėsis ant avilio.

Pro jazminus nuskubės ežys.

Dvi dienas, vieną naktį

jazminų žiedai byrės

visam laikui.

Vaizduotė lyg užtakis,

šviečiantis prietemoj,

panardins į tykią utopiją.

Ir išnirsi po laiko

iš mažo būgnelio

melodijos.

 

RYTUI JAU VĖLU

 

Stverk tai,

kuo rašoma, ir skrebenk.

Rytui jau vėlu, štai kupolas,

kresnas polimatas, –

kiek nežinomo virš galvos.

Bet ne – kas kita, tas tiesa,

nežiūrint plika akimi.

Kitą kartą stalas su valgiu –

tylus tylutėlis. Pastangos

be ketinimų taip pat prabėga,

kaip ir Dievų laikas.

Tas tiesa, bet ne –

kas kita. Apačia,

apačia – leisk klausyt

nors puse ausies,

dar nepradėjus

istorijos nuleista bure,

išmestu inkaru. Salėje

šalto vandens. Kas kita,

bet ne, bemaž tiesa –

kitapus romių vandenų.

Stverk tai,

kuo rašoma, ir skrebenk.

Net iš Trojos,

iš jos pačios, neliko nieko,

išskyrus poezijos gegnes

ir grebėstus. Tebūnie

maloniausia valanda.

Mažordome iškados,

juk dūlini ne į kalvę,

kipšas ir atnešė tave.

Nuo to laiko,

kai sodai ir lauki –

ninkystė tapo užmoju,

o grogas grogu,

esi ne iš tų,

kuriems, tas tiesa,

rūpėtų ši dūzgė.

 

LAISVASIS SĄSIAURIS

 

Kad nelabai.

Nelabai yra ką žinot.

Pritūpus prie prikaistuvio,

daug nesvarstant.

Vakar vakare,

ryt rytą – lengva.

Užsiglaudi už žodžių,

anksti išsisklaidžius žarai, –

laikas elegantei

ir džentelmenui.

Laisvą mėnesį nutiks

kaip nutiks.

 

ATVIRLAIŠKIS

 

Būčiau tavęs nepažinus.

Nesispyriok esąs sėslus,

panašus į žemę, kuria klibinkščiuoji

lyg medinčius, paklusęs nematomai

miško aikštei, kur gyvenai

sužinojęs – taisyklės iš pirmo

žingsnio galvojamos kitiems.

Staigios kaip niekad liūtys

negalėjo kitokios būti.

Kol drebulės blykčios

šviesiąja lapų puse,

nieko keisto neturintis vėjas

sūkuriuos popietės dulksną.

Atremk kopėčias prie obels

po kiaura paskliautės laja.

Kaip tiksi kaltė nuo pakopų,

lyg laikrodis su pasvarais:

slepi ar numanai?

Lig savo dienų pabaigos

minėsi tą paprastą kaltę

ir lyginsi su mėnesiena.

Būsiu po valandos.

Anksčiau dilgės nedygo.

Dėl nežinomų dalykų

būdavo lengva.

Lengva po valandos,

kuri pasinerdavo šalia.

 

KAD TAVE KUR

 

Kad tave kur,

brėkšta lėtai ir blausiai.

Virš rašomosios lovos

skraidžioja lapai

nuo didelių medžų:

kiekvienas lapas žino,

kas taip pat

kai ką žino.

Su vakaru akims,

su visa pagunda –

tos rangytos knygų alėjos,

kur valia pasiklyst.

Troba kartu su tavim.

Jūs esat muzikos

skrynios vienas kitam.

Lempos meta į kiemą

langų paveikslus.