VYTAUTAS STULPINAS. ŽIEMOVIDŽIO EILĖRAŠČIAI
VYTAUTAS STULPINAS
ŽIEMOVIDŽIO EILĖRAŠČIAI
SVETUR
… daug naktų nemiegojai,
išėjai į laukus, kur siūbuoja javai.
Dukart dvi –
tokios padrikos dienos.
Antrą sykį per dvi savaites.
Dukart dvi – kada nors.
Su drobe šieno spalvos.
Tu mane palydėjai,
nugalėt palinkėjai pavojus.
Pažinojai ne vieną
labai užvažiuojamą kalną.
Dukart du – ir licėjus!
Dailės ir
troškimų visu kūnu
kerčia. Nuo seno.
Dovanų šalikėlį
kelionei ir laimei davei.
Vasarą, šviesiai
vėjuotą ir skrybėlėtą,
aliejinė drobė – svetur.
Visam, visam.
Visam laikui.
VARGDIENIAI
Perpetės
ne tau, petnešų
niekad nenešiojai
ir neslankiojai
per paradines duris.
Galvoji ką kita,
maža ko nedarai:
eini į archajišką mokyklą,
tarpdury ilgai nestovi
lyg šiaudų sode.
Nelaužyk galvos,
jei turi bėdų
ar ko netekai –
eik pas vargšus.
Vargdieniai padės –
jie vieni.
ŠLAMESIO ANGELE
Stalas
kaip buvo aptemęs,
taip ir tebėra – lauke,
tarp vaismedžių,
taip ir liko be krėslo,
išsivaikščiojo
spynos ir sunėrimai.
Nutūpęs ant stalo
kikilis plečia sparnus,
tiesia ir atkiša koją.
Rūsčios kaukės kyla lyg ąsos
iš pražuvusio laiko duobių.
Šlamesio angele,
grok tylomis,
ką nors –
kad sodo aukštybėje
vėl suspindėtų žvaigždė:
lygios pakrantės,
sala netoli žemyno,
kur laukia laivai
ir vasarnamiai.
Pagrok ką šviesaus,
neaprėpiamo,
lengvo,
lengvesnio nei vakar,
kai medžiuose blaškės
grėsminga kančia,
ir leisk man pritarti.
Šit sustojau ir stoviu
prie šlamesio varstomų vartų
lyg klojimo nebuvėlis
visą lietingą vasarą.
GELEŽINKELIO STOTIES
durys atsidaro iš šiaurės ir pietų,
knygą drobiniais viršais sklaidei
ne vieną, molį laižei mažas.
Nešulys atremtas į kelius,
prisėdai laukiamojo suole.
Keliausi su jauna diena,
lyg paveldėjęs
vėją į vidų.
Netoliese durpynai, upė,
žinomi pauperiai iš andainykščių,
kuomet dar klajodavo gailiai ir viržiai.
Dingo molis nuo kuknės sienos,
molio daubos mėnulio slėniuos.
Tai būta karščio,
užkūrus ugnį,
tai skanumo!
Vakare kuknė pravėsus,
mažilėlio liežuvis šiurkštus.
Virš trūkžolių kiemo
nušvisdavo vasara
rudenio dieną
ir viešpataudavo
kaime.
Su ja,
prašvitu bobų,
pleveno
vorų ataudai.
SMILTYNAIS
Miško keliuko
smiltynais,
kur mokeis
vaikystėje
šokti į tolį,
trišuolio žingsnių,
eini iš lėto, meškerės,
duonmaišis ant pečių.
Vėjas pučia per miško
retmes, vabalai ropinėja,
rujoja. Gyniokis vėjo,
kylančių smilčių,
skraidžių mašalų,
vabaliukų, –
jie užleis tau
tiltelį ir lieptą
pro tris medžius.
LABAI SILPNAS EILĖRAŠTIS
Vėjas tiesiai į veidą
drauge su saule. Ką tik
prazvimbė bičių spiečius.
Lyg kažin kas. Ačiū tau,
pietini vėjau, dėkui įkarščiui
ir sveikatai. Ir apstybėm
viršum galvos. Būna
gilūs rėmai drobei.
Toks vaiskus oras,
plaukiant plaustu.
Į pasaulį,
kuris –
galvoje.
AKIS Į AKĮ
Pamažu, pamažu
iš nuotrupų ritas figūros.
Buvo laikai, ir tokie jau tolimi.
Nepalyginsi ežero su upe,
nors abu – mėlyni mėlyni.
Prisibaudei giesmei
lyg eilei sijonų,
laisvų nuo juose
krutančių kojų.
Jei nesi nusitvėręs
mėlio ir stoja sakiniai –
tai barbenk,
kad nepravirktum burna.
Barbenk neklaustas,
ko čia atsikėlei,
į švarų, turtingą kaimą.
Barbenk pirštais, šaške,
belstuku. Pravers skrabalai,
kad nesėkmei taptų sunku.
SENBUVIS
Net kviečiamas
aplenki iškilmes,
nevarstai paradinio lango,
šventinių durų.
Neskubini svečių iš Zalcburgo.
Pėsčiuoji stačiai besileidžiančia
plyno melsvumo gatve.
Savo noru sustoji. Ir stoviniuoji.
Vėliausiai vėlus sukrunti,
tampi guvesnis: „Kai spaudžia
laikas, daros rupu.“ Koja už kojos,
žingsnis po žingsnio buvai
išnešiotas kometos metais.
Gimei nelemtu laiku, rūškaną
dieną, valandai trupinį prairus.
Vienos tarybos nariai,
kurie įbedę akis rodė,
kad esi niekas, buvo lygiai tokie
pat, tik neįmanė ar nenorėjo to
suvokt ir dėjos esą svarbybės.
Ar pažadus kas supaisys? –
jie krenta kaip kritę
laisvuoju sau kritimu.
Vakaro prietema
švyti skirtingose vietose
už vakarienės stalo.
Būk, sukiokis kur gedauji –
skirtingose vietose vienu
metu, tą patį mirksnį,
negali tavęs būt.
Tavo laikas pasiveja
tuos, kurie kelyje.
Laisvasis kritimas
pagal Galileo Galilėjų –
be sniego, lelijos, be parapetų.
Kupčiai, rakandai, sukčiai,
rakibolai ir maininykai
protarpiais malonūs,
kol nesipriešini jiems.
Pats pažadus tesi, paisai,
mazgoji grakščiai
sugrubusias rankas, –
anyžių aliejus tešlos patale
pasiutusiai kvapus.
Skardingas šis kraštas,
daubėti šio krašto laukai.
Turbūt kažkada,
per kreivę šiokių metų,
ir sužinojai –
taisyklės stenamos kitiems.
Galėtum galbūt apsimest,
kad lygumų krašto upė
nepriguli smakui.
Pakeli ranką – ji leidžias,
plaštaka pridengia akis.
Štai ką
kruopštu apsakyt.
PLONU METU
Būti – užsibuvai
plonu metu – ant kalno
prie mokyklos. Ši užuolanka –
visas sakinys. Partolsta
vežėčios, prikrautos su kaupu,
pastumdomi karučiai, užduotys raštu.
Mažiausią daiktelį reikia gabenti.
Kartais skliautas ir debesys
kybo arti ir primena uždangą.
Lyg kas klausinėtų
savo malonumui – kur brauki?
Ramu nebent medžiuos
arba netoliese jų,
sūpuojamų gilaus
kaip akivaras kalno.
GAVĖNIA
Namelį apglėbė klevas,
plačių šakų ąžuolai ir gavėnia.
Čia rasdavai savo kanapą,
pusėtiną miegą, šičia
rašydavai sunkias knygas.
Kol irkluoji eglinę valtį
ir juosvas ne vienas debesis –
visata, palietimai, žodžiai
atrodo bemaž nuogi.
Prisėdi ant prieblandos
ruožo ir svaidai
mažutę plūdę
tarp nendrių.
GLĖBYS
Kas nutiko,
kad trupinį glostai iš lėto,
tarytum tylus prie svečių?
Koks diemedžio šerkšnas?
Glėbys šauniai
užjaučia, murma šnibždom,
pyst – ir ištinka.
SNIEGAS
Įverk į adatą sniego,
žiema – ne tavo genties.
Būk sklandus lyg siuvėjas.
Tau švelni painiava
ir mėlynę dygsniuojantis vėjas.
Duona be raugo nebus
pažadėta duona. Burnoje
likęs ajero skonis. Nuojauta
gundo, kad išvažiuosi už miesto
ir atsiduosi senovei.
SMĖLIO LAIKRODIS
Nesi atsiskyręs:
laikas įstengia
garuot lyg dvasia,
pranykti tyloj
lyg garsas.
Taip lekia mintis,
gaubiama visybės,
tyko melodijos,
pačios tyliausios,
taip mezgas
siaubūnė mirtis, –
žmogus sprunka,
veja ją šalin, bėga
ir pasitinka,
lyg žinotų,
kuo ji įdaryta.
Kas uždelsta
ar pranyko,
bus buvę:
sakų gabalėlis
medaus spalvos,
atspindėjęs pusiadienio
šviesą tamsus akivaras,
skubūs debesys už kluono,
skardingai plytėjusios kalvos,
sena būsimybė
už kalvų.
Smėlio laikrodis
švelniai stropus.
Trečia vertus,
stropus iki galo.
