VYTAUTAS STULPINAS. NAUJI ŽIEMGALINIAI – ŽIEMOS PABAIGOS EILĖRAŠČIAI

 

VYTAUTAS STULPINAS

NAUJI ŽIEMGALINIAI – ŽIEMOS PABAIGOS EILĖRAŠČIAI

 

RANKRAŠTIS

 

Gaudei dangų,

medžiojai audras,

bet buvai

sėslus čionykštis.

Na ir kas, kad matei

slaptybių mokytojus

kaukių baliuje.

Tai, ką manei esant

vešliu miestu,

pasirodė besančios

tuščios kalvos,

o šviesa,

parodžiusi tau tave,

neapšvietė jokio skliauto

virš savęs.

Sunkus,

pasenęs ir sukrutęs

sėdies prie stalo,

prie vakardienos įrašo.

Tavo stalas – lovos galas,

į kurį atsilošęs remies,

ranka prilaikai

raudonmedžio lakštą.

Tu nerašei eilių,

eilėraščių knygų,

poezijos.

Rašei gyvenimą

lig gyvuonies.

Kas nutiko ten,

kur gyvenom,

nutiko mumyse,

kas baigės iš to,

ką matėm,

baigės mumyse.

Ko būta, jei tik matėm,

kol būta, buvo išplėšta

iš mūsų, kai dingo.

Nakties šviesa apgaulinga,

tik vėjas – vėjas ir vėjas.

Jam priešinas

lango stiklai.

 

DAR NETEKO RAŠYTI EILĖRAŠČIO

 

Mano knyga

sudegė tavo mansardos lange,

tavo laiškai – išskrido.

Dar neteko rašyti eilėraščio

antrašte „Priešais“,

bet laiškuose pažintos moterys

gyvena jame be manęs,

vaikštinėja vaiskiais aromatais

į pasimatymus.

Pabundu vidunaktį

tarp bibliotekos degėsių

kaip saulėlydis.

Pasiutėle

ir smarkuole,

kambarys antrame

aukšte, ten suplukę

mudviejų žingsniai.

Mūsų,

kokie buvom,

pasiilgsta tik provėžos

sauso keliuko

pakeliui

į nukeltą sodybą.

 

TAMSIAI MĖLYNI LAUKAI

 

Kaskart

atsiduri prie ežero.

Ten ir liksi ant visados –

tuoj už skardžio, arti šaltinio.

Tamsiai mėlyni ežero laukai

driekias į šiaurę.

Būti kitaip ir galvoti

tu niekaip kitaip negali,

net vargiai pakirdęs

iš sustingimo

po miego

paralyžiaus.

DUBLIS

Gatvė baigias žilais lapais,

už nugaros – kalvos.

Tveruose tvėrei tvoras,

gontais dengei vežiminės stogą.

Laukei kelionės į Skandinaviją.

Pasirodo, kad susizgribai, –

ten skandina avis. Pametei virtinę

grandžių. Metai kiti – nieks neatmins

apirusio bokštelio, slankų medžioklės.

Jis buvo suręstas pramankštai, galvai.

Tai atlygis už būtovę.

Lauke žvarbiau nei vakar.

Kai tau skauda, kvepi kitaip –

visam laikui, visam apkabinimui

iš tylos. Tą patį ūžia galamoksliai,

prielankios vietos. Žodis, žingsnis –

ilgai neužgaiši. Kai melodija nutils –

pabelsk. Tik tuomet.

 

PUSLAPIS

 

Valandos šypso kaip gyvos.

Klajokliška leistis apysakon

be tavęs, –

kas kartą vis vien drauge.

Tu skalsi, paslaptybe mano.

Ežeras žvelgia raistu,

lyg priekaištauja už tai,

kad palieku jį vieną.

Per tave, su tavim, be tavęs

nieks nekvaršina priešinio vėjo,

priešpriešos yrių, Dygulio

kalnui – galvos. Balsas –

vienur, nedalia – kitur.

Tas, kuris čia trepsėjo

ir skrituliavo,

tas, kuris čia gyveno,

pasitraukęs į atokumą,

pažino Lotynų kvartalą

netol Sorbonos.

Mielas puslapis tartum mansarda,

tartum vienkiemis, užgožtas medžių,

slapukauja vidur dienos.

 

RADINIAI

 

Kas būtum –

be paliovos,

be pliuškenančių  

bangų, be siauro keliuko,

likimiškai balto, vingraus,

be tolimo mėlio į krantą, –

kas kartą lankai

pasakytus žodžius,

paminklą poetui –

minoro novicijui ir priorui,

ošimą sodybos laukuos,

kur šlamančių eglių guote

pasislėpė kapas.

Vienatis, vienuma, vienatvė.

Užsnūdęs naktiniam sode,

trumpam numiršti.

Ant šlaito, nužerto saulės,

prie upės, tekančios sau,

nelengva suvokti beribę.

Sužeista dešinė

ir perrėžtas delnas –

menki radiniai.

Bet pirštais lieti lemputę

tamsiu gaubtu,

o ji –

nori – dega,

nori – gęsta.

 

RUOŽTAI

 

Į saulėtą pusę pasuks

kovas, parodys kulnis.

Niekada nežinia kur

rasi žodį lakonišką,

liekną, elegantiškai

skubantį žodį.

Pasakyt pasakai:

ir prieš mirtį,

ir po mirties.

Aplankyk

artimuosius

savo ruožtu.

Gyveni ir žinai,

ką parašęs.

 

LĖTUMO

 

Klausykis, ką dudeni,

kokias trupmenas brėži

ant sniego. Diena tirpte tirpsta.

Į kalną kylančios trasos turi lėtumo

ir ontologijos. Ir tau – preteksto būti,

dingsties kelionei. Būti ežere labiau nei kitur,

labiau nei saloje, mąstyti nueinančiais kloniais.

Vienatvės liežuvis sūrus, burnoje –

karamelė. Kartais veikiau tylėt.

Namas ir kreivos ganyklos ties kelio posūkiu

vos melsvuoja. Tuo keliu, jis sunykęs,

grįžta tai, dėl ko gyvenai,

dėl ko nenustojai trepsėjęs.

 

PRIE TO, KĄ DARAI

 

Vietovė padrika,

apylinkės gedauja švenčių.

Tarp sutiktųjų šiepias

burna,

norinti cyptelt.

Smuklė dienos, nakties.

Daugel suvoki šalia,

lyg radęs prieglobstį:

tvirtai sudėti akrobatai,

žonglieriai, klounai

bildina laiptus,

bėgančias pakopas.

Žiūrėtojų akys

skersuoja neaišku kur.

Būk atsiplėši nuo viso – 

erdvė kupina kietųjų kūnų.

Prie to, ką darai,

galvoji apie lynus.

Prie to, ką darai, –

smuklė dienos, nakties,

tau atsidūrus skersai laiko.

Rimtis lyg bruknės –

pas tave

pačios

neateis.

 

MEDINĖS VALTYS

 

Iš paupio eglių

vėjas išpurto varnas,

jos nuskrenda

dar juodesnės.

Viskas praeina,

viskas praeis.

Išsibarsto, rusena, gęsta.

Viskas prabėgs greičiau,

nei atrodė.

Tu turi prie savęs

tik savo kaulus.

Žiupsnis smėlio –

ir jie sudūlės.

Rankioji medgalius,

išmestus bangų.

Valtys bus galutinės,

jos supos ir supsis.

Kai kraustysies

į bekraštį skardį,

telydi tave

medinės valtys,

sutiktos ant kranto.

 

PROTARPIS

 

Rikiuoji eilutę

po eilutės.

Akaciją po blindės.

Tegu jos šnara, kokios bus.

Sniegenos sniegenom,

guoto lapuočiai – lapuočiais.

Ne vaizduotė apsti,

kad regi motulę,

pilančią skalsią

lazurką į vaną.

Lapą liniuoji,

liniuoji ir liniuok.

Be nuopuolio

striuko barsuko.