VYTAUTAS STULPINAS. VINGIORYKŠTĖS IR KITI NAUJI EILĖRAŠČIAI

Poetas Vytautas Stulpinas. Vytauto Šimkūno nuotrauka

 

VYTAUTAS STULPINAS

 

VINGIORYKŠTĖS IR KITI NAUJI EILĖRAŠČIAI

 

VINGIORYKŠTĖS

 

„Į tykų vienkiemį

prie ežero, namo,“ –

ringuoju dainą savo noru.

Tarytum romanserą

artimui prieš lietų.

Į šviesą šoka medžių

šakos: kita šviesa –

kitokie spinduliai.

Kaip aktorius nuo scenos

pažvelgiu į salę, į jos

apytamsius kraštus,

skausmingai sutrinku

aptikęs priešų,

vienų – malonei,

o kitų – kantrybei.

Ko nepaklausi –

nieks nepasakys,

kas tvyro daug

toliau už dangų.

„Į ramų vienkiemį

prie ežero, namo,“ –

tik tokią dainą

man dainuoti.

Į šviesą šokinėja lapai.

Kada reikės nebūt

dainuotoju prieš lietų,

padėkit man

vingiorykščių

ant kapo.

 

VAKARAS

 

Garsiai nutilo visi balsai.

Visko tyla su aitriu dūmu.

Į temstančią žemę žvelgi,

į kalvas. Vakaras kur

tik įstengdamas

ieško šviesos.

 

PANAŠIAI

 

Medžiuose miega paukščiai.

Miegamieji sparnuočių medžiai.

Daug duotum pažinęs laiką.

Keista ten, kur žmonės

kūnija tai, ko negali būt.

Atsiras, kas pastato kaliausę,

ir pastato tenai, kur ji stovės.

Užeiga dunkso kaip anksčiau,

tiktai neberasi tokios,

kokia ji – pirmam žingsniui.

Šešėliai kruta, debesys putoti,

akmens pilkumo ežero vanduo.

Kai spaudžia laikas, taip rupu.

Atitvaro gale, ant tilto kampo,

kikilis spitrija į plynę,

mažutis, mažyliukas.

Nors ir mąstai ką panorėjęs,

miegas neima, neina, ne,

kaip pašėlusiam.

Kol stypčiojai apie statinę

prie kaštono, tėvo

prirankiotą stiklo šukių,

nežinojai užgimęs kometos

metais. Jokia žvaigždė

neaplenkia žmonių,

jokio kirtiklio kotas.

 

RAMUMA

 

Sakai viena – galvoji ką kita,

sakai ką kita – mąstai tą patį.

Klasikinės ateljė ramuma

maloniai srovena tolyn.

Iš toli pasitinka

senbuvės guobos.

Saulė bangose – dėl dienos,

greit mėnulis – dėl nakties

ir bekraščio noktiurno.

Šalin šarlataną mėnulį!

Bitės liemenį,

minkštą ir ryškią

palaidinę, krintančią laisvai,

kaip prie kazokiškų batų,

stebi vieno forto sargyba,

o įgula slepia mįslę.

Pasidėtum po galva

Čarlzo Dikenso tomą

ir bemat užsnūstum.

Diena, išvaikiusi niekus,

lėtai sukas vakarop.

Pameni savo klavyrą

tolimo laiko griuvėsiuos?

Sakai viena – galvoji ką kita,

sakai ką kita – mąstai tą patį.

Lyg aptikęs ramybę

čionai paruoštam klavyrui.

 

JUOKDARYS

 

Jei trokšti tik miego,

nubrauk juokdario ašarą.

Tu nemoki akiračio. Nemoki

vabalų, kuriems reikia kaliausių.

Kraštovaizdis atmena aklą mokyklą.

Tu nieko nemoki po laiko.

Stiklinėje randi vandens,

durpyne – pajuodusį kelmą,

po dangumi mėlyną dieną

bus nugalabytų liepų.

Styrinsi miško keliuku,

visas augumas klimps į smėlį

kaip kuršių kaimas. Tas kelias

baltavo pro pirkios langą

ir lenkdavo vasaros dieną.

Prisėsk ant gyvačių akmens –

į pilką tylą. Į kokią ramybę

vedi? Nebuvo, nėra kur:

dangaus kapinyne – įširdę kūnai,

koplyčioje balta kaip karste,

ganytoją patį ganyk,

ramintojui lygiai

stinga ramumo.

Diena pasibaigė ryte,

vakaras dar nepradėtas.

 

NUŠČIUVUSIOS TYLENĖS VARDAS

 

Fosilijos slepia

jūržolių šliūžę.

Pagražok pirštu aidui:

negalėjo taip būt –

buvo, neturi taip būti – bus.

Troškinys pateiktas laiku,

sutiktas ir palydėtas.

Nekantru,

kaip vilioja keliaut.

Kaip labai – kad ir šiandien.

Prieky – upė, už jos – atolas.

Vieni apsistoja prie lagūnos,

kiti – ten pat prie lagūnos

dėl draugijos, treti todėl,

kad matos iš tolo –

vieta patraukli,

išbandyta.

Vakare pastatai buveinę,

o rytą, švintant, ją nugriauni:

sulankstai brezentą,

ištrauklioji pagalius.

Taip subyra viskas –

kuo dedies.

Nuščiuvusios tylenės

vardas – Palapinė.

 

EILĖRAŠTIS,

PALIKTAS BE PRIEŽIŪROS

 

Palinkėk sau kaimo, kiemo,

motiejukų garo, žvilgesio, laukų.

Saujos miško šieno protėvių veršeliui.

Kūno – vėlei, daugeliui vėlių.

Užuot tuščiai ieškojęs praeities,

verčiau kur nuošaliai, pavakariais,

iškelk ant karčių statų stogą.

Tegul pabūna keletą dienų

stoginė perpučiama.

Perpučiama kiaurai.

Tegul pabūna.

Tegul subręsta tuštuma.

Jos reikia. Kartais.

Kaip tai gegutei lizdo.

Kaip kraikui vikšrių šieno.

Kai kada – žūtbūt.

 

TEKSTAS

 

Artimas,

menkas atrodyti, būti.

Rašytas iš lėto, lyg klaustų,

ar tumba ligonių palatoj

nebus svaigesnė už visą

visų laikų filosofiją.

Niūrok neniūrojęs prie jūros –

tebus ji Juodoji, –

šypsenos džiaugsmas

yra liūdėt.

Žmogus nekalba

iš sakyklos, saugo

nuošalią stotį,

nes bokštas ant bokšto,

kipšas ant kipšo, gneisas,

raudonas granitas,

rėkiančios spalvos.

Žmogui stigo šerkšno,

purėto sniego, jam ezoterija –

oro virpėjimas saulėje

virš įkaitusio kalno.

Uždelstų sakinių turi? –

klausia jisai.

 

REGĖJIMAS

 

Sugrįžti ir glaudi

įpusėtą – kaip gęstanti pypkė –

drobę. Prie užtvankos tarsi tilto.

Vargu ar kas eina šiomis dienomis

pasivaikščioti šičia ir sėdasi pasėdėti,

atsirėmęs į medžio kamblį.

Kad galiausiai –

nieko daugiau – užsnūstų.

Ar įveiksi mėnulišką šviesą

ir paupio žolę, stovinčią stačią,

slenktenėm apaugusią tvorą

aplink orkestrinę? Langai upės

pusėn, o gal jie išeina kitur.

Kiekvienas mūsų kažkiek čigonas,

besiilgintis meilės, liuosybės,

aistros. Pietinė skliauto žvaigždė

spokso pro liepas. Kaip

kvailai trinksi būgnas,

lyg būtų seniausiai

skylėtas.

 

ISTORIJA

 

Sagos sudėtos

į mažą, mažutį

spalvotų vielų krepšį,

nupintą keliaujančio siuvėjo.

Viso buvimo sagos turi rankeną.

Ieškau vienos užvalkčiui.

Jei rasiu, tuoj ją įsiūsiu,

kad būtų kaip buvę,

kaip reikia.

Atsiremsiu į melsvą pagalvę,

į lovos galą, pasiimsiu

raudonmedžio lakštą,

kitaip tariant, rojų –

ant jo paprastai rašau, –

ir baigsiu pradėtą istoriją

iš anksto.