VYTAUTAS STULPINAS. GRAKŠČIA RAŠYSENA. NAUJI EILĖRAŠČIAI
VYTAUTAS STULPINAS. GRAKŠČIA RAŠYSENA. NAUJI EILĖRAŠČIAI
IKI PASIMATYMO
Galybė peizažo,
pamušto ūko galybe.
Valtys ir ežero įlanka –
senos pažįstamos.
Einu kitur,
kas kartą kitur,
ne šiais nuolankiais šlaitais.
Mintys, prieš joms kylant,
susigeria į mėlynatvę
anapus laiko.
Amžiną atilsį žmonai mano.
Ji ten – kur tyla tylumoj.
Stiprėja šviesos atšvaitai
ir debesys, kovo debesys.
Pareisiu namo vėlai vakare –
į atšalusį kampą prie lango,
kad galėčiau matyti lange
kvapią muškatą.
JUODRAŠTIS
Buvai rupus,
slypėjai
užkritęs, pastiręs.
Nelauktai suradau,
palinkau prie tavęs –
priekabus,
nepažįstamas lyg pašalinis.
Švelnios šviesos kambarys,
santūrią melancholiją
skleidė ne knygos, o gėlė,
identiška paparčiui.
Pirmadienis buvo mano
diena tau. Tiktai tau.
Ką galvojau, kadais užrašiau
pakritęs ant lovos,
viso labo metu:
„Sakyti tiesą, rasti, ką tikėjais…“
Vien to buvo mažai.
Atskirtis, išskirtis –
abstrakčios plėšrūnės,
bemat genančios ten,
kur paprastai
nebėra nieko.
Kas kruta,
bene kruta todėl,
kad būtų kas kita.
LŪŠNA MIŠKE, GYVENIMAS PRIE MIŠKO
Sugrįžus į kūną šalčiui, –
saulė arti laidos.
Laužiu abraką duonos,
šnekinu senbernarą,
šnekučiuoju su varnėnu,
kurs laukia užtrukusios
pačios ir šneka galvotai.
Iš žemesnės nei gatvė vietos
pro pusrūsio langą,
ko gero, regėčiau
praeivių kojas.
Nieko ilgam,
išskyrus nostalgiją
būti, svajojamą slėnį.
Sodas ir iškyla medžių
šiapus griovio,
ypač spygliuočių,
lūšna miške,
gyvenimas prie miško –
mano užuovėjos,
mano buveinės sustoti
kelionėje. Ir persėst.
Sugrįžus į kūną šalčiui,
entropijai tarsi lūšnai.
Kai likdavom dviese
su ežeru, vienudu, –
rankose irklai,
murma pro šalį bangos.
SILKĖ SU GRIETINE
Pamirštu šį žodį – nors užmušk.
„Akivaras“. Kas kartą jis. Jis.
Dingsta, padeda, kliudo.
Ir taip kaskart – „Akivaras“.
Visa tiesa, kuri kasdienėja.
Apie. Apie tą patį.
Pamirštu šį žodį
prie plyno stalo.
VĖJUOTA
Taip, žinai, kur esi.
Taip, žinai, kas esąs.
Po liepomis kruta guvus šešėlis.
Kelių dūmų vietovė tapo gatve.
Medyje rikčioja čiabuvis povas,
laikrodis tiksi kaip laikas – į vieną pusę.
Atsisėdus ant laiptų priešais namą,
šiaurinis akmens šaltis – kaip buvęs.
Ant žemaitukų pro šalį
prajoja mergaitės iš klubo
taip, kad dulka keliuko smėlis.
Ant ežero kranto galybė
apnuoginto kūno. Šlapio, vėsaus,
bematant išbridusio iš vandens.
Saulė, pavėsiai, saulė –
ožiuojasi gluosnių jaunikliai.
Ar nebuvo kadais pagairės
skraidyt sklandytuvais,
išganytais lakios vaizduotės,
kurių prigužėdavo pilnas kiemas?
Tu skriedavai virš lygumos,
virš jauno mėšlungio ir šalavijų
su kaimo koplyčios giedoriais.
Lengvais, vakarotais sparnais.
Kol vieną pastozinę dieną
jie neapsunko.
NAKTIGONĖ
Nė akimirkos, nė vienos.
Žiūrėkit, kaip krinta šviesa.
Laiko slėptuvės pokštai:
gyvenimą praminė juoku,
šmaikštus sakinys – devizas.
Girdi ir klausykis:
ironija – silpnojo šarmas,
metafora – grynas skandalas,
semantinis ir prasminis.
Pratrūkot naktigonės juoku,
prapliupot kvatotis,
pasąmonė krečia išdaigas?
Man patinka, kaip krinta šviesa.
Ant veido, laiškų, šešėlių.
Turiu tėvo žodį, kartėlio,
šmotą pelėsinio sūrio.
Lūkuriuoju,
sunėriau rankas.
GRAKŠČIA RAŠYSENA
Mažai kas, retai kada
į kupsčius iš pakūgių krauna šieną.
Gaisruoja sausra, svilina saulė,
stoja bekraštė laukų tyluma.
Nors kirbėjo kas kita, buvo perniek.
Rašydamas kreida, lenktyniautum su laiku.
Sumanymai po jų, pilies kuorų.
Po Marburgo. Didžiuma žmogaus –
jo mąstymas, mintys, savaitgalis
begalės dulkėse.
Metas į begalumą
su trobesio žiburiu.
Palinksti prie pilko,
blyškaus lango ir
imi tyliai švilpaut.
Lietuvos rašytojų sąjungos veiklą „Gyvoji literatūra: kūryba, refleksijos, aktualijos“ iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba 
