VYTAUTAS STULPINAS. GRAKŠČIA RAŠYSENA. NAUJI EILĖRAŠČIAI

 

VYTAUTAS STULPINAS. GRAKŠČIA RAŠYSENA. NAUJI EILĖRAŠČIAI

 

IKI PASIMATYMO

 

Galybė peizažo,

pamušto ūko galybe.

Valtys ir ežero įlanka –

senos pažįstamos.

Einu kitur,

kas kartą kitur,

ne šiais nuolankiais šlaitais.

Mintys, prieš joms kylant,

susigeria į mėlynatvę

anapus laiko.

Amžiną atilsį žmonai mano.

Ji ten – kur tyla tylumoj.

Stiprėja šviesos atšvaitai

ir debesys, kovo debesys.

Pareisiu namo vėlai vakare –

į atšalusį kampą prie lango,

kad galėčiau matyti lange

kvapią muškatą.

 

JUODRAŠTIS

 

Buvai rupus,

slypėjai

užkritęs, pastiręs.

Nelauktai suradau,

palinkau prie tavęs –

priekabus,

nepažįstamas lyg pašalinis.

Švelnios šviesos kambarys,

santūrią melancholiją

skleidė ne knygos, o gėlė,

identiška paparčiui.

Pirmadienis buvo mano

diena tau. Tiktai tau.

Ką galvojau, kadais užrašiau

pakritęs ant lovos,

viso labo metu:

„Sakyti tiesą, rasti, ką tikėjais…“

Vien to buvo mažai.

Atskirtis, išskirtis –

abstrakčios plėšrūnės,

bemat genančios ten,

kur paprastai

nebėra nieko.

Kas kruta,

bene kruta todėl,

kad būtų kas kita.

 

LŪŠNA MIŠKE, GYVENIMAS PRIE MIŠKO

 

Sugrįžus į kūną šalčiui, –

saulė arti laidos.

Laužiu abraką duonos,

šnekinu senbernarą,

šnekučiuoju su varnėnu,

kurs laukia užtrukusios

pačios ir šneka galvotai.

Iš žemesnės nei gatvė vietos

pro pusrūsio langą,

ko gero, regėčiau

praeivių kojas.

Nieko ilgam,

išskyrus nostalgiją

būti, svajojamą slėnį.

Sodas ir iškyla medžių

šiapus griovio,

ypač spygliuočių,

lūšna miške,

gyvenimas prie miško –

mano užuovėjos,

mano buveinės sustoti

kelionėje. Ir persėst.

Sugrįžus į kūną šalčiui,

entropijai tarsi lūšnai.

Kai likdavom dviese

su ežeru, vienudu, –

rankose irklai,

murma pro šalį bangos.

 

SILKĖ SU GRIETINE

 

Pamirštu šį žodį – nors užmušk.

„Akivaras“. Kas kartą jis. Jis.

Dingsta, padeda, kliudo.

Ir taip kaskart – „Akivaras“.

Visa tiesa, kuri kasdienėja.

Apie. Apie tą patį.

Pamirštu šį žodį

prie plyno stalo.

 

VĖJUOTA

 

Taip, žinai, kur esi.

Taip, žinai, kas esąs.

Po liepomis kruta guvus šešėlis.

Kelių dūmų vietovė tapo gatve.

Medyje rikčioja čiabuvis povas,

laikrodis tiksi kaip laikas – į vieną pusę.

Atsisėdus ant laiptų priešais namą,

šiaurinis akmens šaltis – kaip buvęs.

Ant žemaitukų pro šalį

prajoja mergaitės iš klubo

taip, kad dulka keliuko smėlis.

Ant ežero kranto galybė

apnuoginto kūno. Šlapio, vėsaus,

bematant išbridusio iš vandens.

Saulė, pavėsiai, saulė –

ožiuojasi gluosnių jaunikliai.

Ar nebuvo kadais pagairės

skraidyt sklandytuvais,

išganytais lakios vaizduotės,

kurių prigužėdavo pilnas kiemas?

Tu skriedavai virš lygumos,

virš jauno mėšlungio ir šalavijų

su kaimo koplyčios giedoriais.

Lengvais, vakarotais sparnais.

Kol vieną pastozinę dieną

jie neapsunko.

 

NAKTIGONĖ

 

Nė akimirkos, nė vienos.

Žiūrėkit, kaip krinta šviesa.

Laiko slėptuvės pokštai:

gyvenimą praminė juoku,

šmaikštus sakinys – devizas.

Girdi ir klausykis:

ironija – silpnojo šarmas,

metafora – grynas skandalas,

semantinis ir prasminis.

Pratrūkot naktigonės juoku,

prapliupot kvatotis,

pasąmonė krečia išdaigas?

Man patinka, kaip krinta šviesa.

Ant veido, laiškų, šešėlių.

Turiu tėvo žodį, kartėlio,

šmotą pelėsinio sūrio.

Lūkuriuoju,

sunėriau rankas.

 

GRAKŠČIA RAŠYSENA

 

Mažai kas, retai kada

į kupsčius iš pakūgių krauna šieną.

Gaisruoja sausra, svilina saulė,

stoja bekraštė laukų tyluma.

Nors kirbėjo kas kita, buvo perniek.

Rašydamas kreida, lenktyniautum su laiku.

Sumanymai po jų, pilies kuorų.

Po Marburgo. Didžiuma žmogaus –

jo mąstymas, mintys, savaitgalis

begalės dulkėse.

Metas į begalumą

su trobesio žiburiu.

Palinksti prie pilko,

blyškaus lango ir

imi tyliai švilpaut.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *