VYTAUTAS STULPINAS. KUMŠTINĖS PIRŠTINĖS MEZGIMAS. NAUJAUSI EILĖRAŠČIAI

Poetas Vytautas Stulpinas. Mildos Kiaušaitės nuotrauka
 
 

Džiugina mūsų kolegos, garsiojo poeto Vytauto Stulpino kūrybingumas. Jis nuolatiniame kūrybiniame vyksme, baigiantis metams, per trumpą laikotarpį parašė pluoštą naujų eilėraščių. Pavadinau juos visus, kaip kokį ciklą, “Kumštinės pirštinės mezgimas” (yra toks eilėraštis, man įsiminė, kaip ciklo programinis), juose dar ryškiau atsiskleidžia poeto vidinis pasaulis, jis prasmingai kalba apie mūsų egzistenciją, būtį, kasdienius potyrius perkeldamas į visuotinumo lygmenį. Ne kartą esu pabrėžęs, kad V. Stulpinas – slėpinių poetas, jo kosmologinės temos ir vizijos primena Vytauto Mačernio atvėrimus.  

Gediminas Jankus

 
VYTAUTAS STULPINAS. KUMŠTINĖS PIRŠTINĖS MEZGIMAS. NAUJAUSI EILĖRAŠČIAI
 
KLONIO PALYDĖJIMAS
 
Arūnui Mėčiui atminti
 
Užsimiršta keisčiausi spėjimai
dienos šviesoje ir naktį,
kaip apmiršta žiedlapiuos vėjas.
Pavasarį sukrėtė tykios mirtys.
Ritini ramumą į klonį,
ničnieko neklausk –
niekas negali tau atsakyt.
Sielvartas klastingas
kaip kvepalai, jis neatlyžta.
Dievų numylėtiniai jauni.
Kokio kalambūro geidauji
sau, būtent sau, žūtie?
Kokį priešą sumanius
vienai tau –
nuniokotos žemės dieną?
Lauko darbininkei.
Dievų numylėtiniai miršta jauni.
 
ĮDUBIMAS
 
Lauko keliukas
būtinas per mišką.
Tik nutolęs nuo upės,
tampi jai artimesnis.
Gana laukujo suoliuko,
atsukto saulės pusėn.
Nuolankus įdubimas,
taip panašus į laiką,
yra tavo smuklė.
 
 
IKI PASIMATYMO
 

Kiek peizažo,

pamušto rūkana, laukia vėjo.

Stebuklinga šviesa keistai

vinguriuojančio kelio.

Valtys prie kranto – senos pažįstamos.

Vaikas būdamas troškai čia pasilikt.

Eini kitur, kas sykį kitur

nuolankia ir kuprota pakrante.

Mintys, joms kylant,

susigeria į laiką.

Dunkso debesys upės

žiotyse – jie buvo,

buvo skirti vienas kitam,

jie būdavo dviese.

Ši istorija turi bastėją,

ji vyksta šįryt.

Praveri gyvenimus

lyg akmenorius,

išvydęs bastėjoj

muškatą.

 

LYG NIEKUR NIEKO

 

Še tau kad nori –

taip išeina. Šis vienkiemis

būtų sodyba lig savo dienų

galo. Tą pačią akimirką

apmaudas ir komedija.

Iškeliaujam toli, labai toli.

Gaila, kad taip –

amžinatvė užgožia dangų,

dausojimo per akis.

Kuri šiandien diena?

Sekmadienis? Po dešimtos?

Mesk kokį leipų juoką,

papaistymą iš skrabinės,

grublėtas stuobry Izaokai,

markgrafe iš Selanro.

 

VESTIBIULIS
TOLIMAI PAŽĮSTAMAI
 
Trumpam – kas nors,
laikinai – ruduokių garnyras.
Prie statesnės pakrantės ilgėjantis žvilgsnis:
saulė leidos vėlai, paslaptingai vešli
ir jauna, buvo vasaros vaisių alkis.
Buvo pats artimiausias bičiulis –
Miegas, jis ketino pasprukti
su sikomorais, numylėtais abato
Oskaro Milašiaus. Vestibiulis
primena priešdėlį žodžio,
pradinę mokyklą, miglotą,
nelygų kraštą, kur prikrenta
žvirgždo ir sniego. Įeini
iš lauko ir nusipurtai.
 

SLĖNIO PALYDĖJIMAS

 

Gali galvoti ką tinkamas:

dedi, atidedi – pasigendi.

Nieks neprilygs žemės palaimai

ir jos eminencijai laikui.

 

DIDUOMENĖ

 

„Tamsią naktį

išėjai iš tylių namų“ –

susikrimtęs Peteris Handkė.

Priešpiet prakiuro lijundra,

vakarą perėmė šlapdriba,

nakties likučius kaimyniniuos

soduos sukaustė pliki ledokšniai.

Su neramiu apsipranta

miegu ir storžieviai,

skaitydami vieno

žudiko istoriją.

Vytautas Stulpinas. Eilėraščių rinktinė “Rėžiai”. Meninis knygos įrišimas – Leonora Kuisienė 

 

KUMŠTINĖS PIRŠTINĖS MEZGIMAS

 

Iš lėto, vogčia, tylomis –

lygiai taip snyguriuoja

į protarpius tarp baliustrų.

Archajiškai vėsu,

lyg tas snyguriavimas

būtų į kambario vidų.

Rašai sakinius, ilgus sakinius,

jų nieks neišgrobstys.

Jei žodžiai balsu,

jei trūkčioji girdimą tylą,

regi santūrų nelygumą.

Šviesa priešais kambarius

nyra į veidrodį –

vyndario juokas,

juokautojai ir nuošalumas.

Vienatviška diena –

viešnia patylom, šiek tiek

dirbamos žemės tarp medžių,

pistacijų atspalvio smėlis.

Saulė gaisruoja po lygumą,

kone maloni prie vandens.

Tavo slaptavietė – prisėst,

prisėsti ant dyvino skardžio.

Lyg badmiriaujant

sudėjus alkūnes ant kelių.

Murmi

vienintelę salą

vienos salos ežere.

Vasario šviesoj,

rudens liepsnose.

Taip turėjo nutikti,

kad ją mylėjai

ir rudens liepsnose,

ir vasario šviesoj.

Gatvė į priekalnę – su Oskaru,

su Oskaro Goeldnerio vaistais,

išpėduotais vaistinės laiptais.

Su aikštingos provizorės plaukais –

iškiliausiu kuodu mieste.

Su medinėm grindim,

jos veriančiai girgždėjo

ir kėlė ermyderį

po kojom.

Eskulapo gyvatės vija,

erškėtuogių drobė ant sienos

dosnių aromatų.

Kad bent suspėtum,

kad užtektų tavęs,

kad atsiras – kas nešios

tą kumštinę.

Šit vaistai, daiktai,

akimoju purios pagalvės,

kur slankiojo

bėdinos plunksnos

nakčia po galynių

papaikusia galva.

Rašai sakinius, ilgus sakinius,

kurių nieks neišgrobstys.

 

MYLIA

 

Nuo kemso ant kemso.

Mąslesnę minutę

daug atkampaus krašto.

Lyg dailidžiauji –

skaldai pamūrai akmenis.

Skeliamas akmuo kvepia.

Nepamesk iš akių mylios.

Patraukęs šlaitu į daubą,

grįši iki vakaro.

 

ŠALAVIJAI

 

Vėjas košia

valtinę po epušėm.

Valčių lentos lygiai kamanės

sudūzgia ir nutyla.

Nori, liksim vieni –

bruknių pintinė ir aš,

besileidžiantis

valtininkas

nuo šlaito, bemaž

ežerinis iš mažens.

Saulė palieka įlanką,

bangas. Šalavijų

šlaitą po kojom.

Pasigirsta pagyvenęs

miesto gausmas.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *