VYTAUTAS STULPINAS. KUMŠTINĖS PIRŠTINĖS MEZGIMAS. NAUJAUSI EILĖRAŠČIAI
Džiugina mūsų kolegos, garsiojo poeto Vytauto Stulpino kūrybingumas. Jis nuolatiniame kūrybiniame vyksme, baigiantis metams, per trumpą laikotarpį parašė pluoštą naujų eilėraščių. Pavadinau juos visus, kaip kokį ciklą, “Kumštinės pirštinės mezgimas” (yra toks eilėraštis, man įsiminė, kaip ciklo programinis), juose dar ryškiau atsiskleidžia poeto vidinis pasaulis, jis prasmingai kalba apie mūsų egzistenciją, būtį, kasdienius potyrius perkeldamas į visuotinumo lygmenį. Ne kartą esu pabrėžęs, kad V. Stulpinas – slėpinių poetas, jo kosmologinės temos ir vizijos primena Vytauto Mačernio atvėrimus.
Gediminas Jankus
Kiek peizažo,
pamušto rūkana, laukia vėjo.
Stebuklinga šviesa keistai
vinguriuojančio kelio.
Valtys prie kranto – senos pažįstamos.
Vaikas būdamas troškai čia pasilikt.
Eini kitur, kas sykį kitur
nuolankia ir kuprota pakrante.
Mintys, joms kylant,
susigeria į laiką.
Dunkso debesys upės
žiotyse – jie buvo,
buvo skirti vienas kitam,
jie būdavo dviese.
Ši istorija turi bastėją,
ji vyksta šįryt.
Praveri gyvenimus
lyg akmenorius,
išvydęs bastėjoj
muškatą.
LYG NIEKUR NIEKO
Še tau kad nori –
taip išeina. Šis vienkiemis
būtų sodyba lig savo dienų
galo. Tą pačią akimirką
apmaudas ir komedija.
Iškeliaujam toli, labai toli.
Gaila, kad taip –
amžinatvė užgožia dangų,
dausojimo per akis.
Kuri šiandien diena?
Sekmadienis? Po dešimtos?
Mesk kokį leipų juoką,
papaistymą iš skrabinės,
grublėtas stuobry Izaokai,
markgrafe iš Selanro.
SLĖNIO PALYDĖJIMAS
Gali galvoti ką tinkamas:
dedi, atidedi – pasigendi.
Nieks neprilygs žemės palaimai
ir jos eminencijai laikui.
DIDUOMENĖ
„Tamsią naktį
išėjai iš tylių namų“ –
susikrimtęs Peteris Handkė.
Priešpiet prakiuro lijundra,
vakarą perėmė šlapdriba,
nakties likučius kaimyniniuos
soduos sukaustė pliki ledokšniai.
Su neramiu apsipranta
miegu ir storžieviai,
skaitydami vieno
žudiko istoriją.
Vytautas Stulpinas. Eilėraščių rinktinė “Rėžiai”. Meninis knygos įrišimas – Leonora Kuisienė
KUMŠTINĖS PIRŠTINĖS MEZGIMAS
Iš lėto, vogčia, tylomis –
lygiai taip snyguriuoja
į protarpius tarp baliustrų.
Archajiškai vėsu,
lyg tas snyguriavimas
būtų į kambario vidų.
Rašai sakinius, ilgus sakinius,
jų nieks neišgrobstys.
Jei žodžiai balsu,
jei trūkčioji girdimą tylą,
regi santūrų nelygumą.
Šviesa priešais kambarius
nyra į veidrodį –
vyndario juokas,
juokautojai ir nuošalumas.
Vienatviška diena –
viešnia patylom, šiek tiek
dirbamos žemės tarp medžių,
pistacijų atspalvio smėlis.
Saulė gaisruoja po lygumą,
kone maloni prie vandens.
Tavo slaptavietė – prisėst,
prisėsti ant dyvino skardžio.
Lyg badmiriaujant
sudėjus alkūnes ant kelių.
Murmi
vienintelę salą
vienos salos ežere.
Vasario šviesoj,
rudens liepsnose.
Taip turėjo nutikti,
kad ją mylėjai
ir rudens liepsnose,
ir vasario šviesoj.
Gatvė į priekalnę – su Oskaru,
su Oskaro Goeldnerio vaistais,
išpėduotais vaistinės laiptais.
Su aikštingos provizorės plaukais –
iškiliausiu kuodu mieste.
Su medinėm grindim,
jos veriančiai girgždėjo
ir kėlė ermyderį
po kojom.
Eskulapo gyvatės vija,
erškėtuogių drobė ant sienos
dosnių aromatų.
Kad bent suspėtum,
kad užtektų tavęs,
kad atsiras – kas nešios
tą kumštinę.
Šit vaistai, daiktai,
akimoju purios pagalvės,
kur slankiojo
bėdinos plunksnos
nakčia po galynių
papaikusia galva.
Rašai sakinius, ilgus sakinius,
kurių nieks neišgrobstys.
MYLIA
Nuo kemso ant kemso.
Mąslesnę minutę
daug atkampaus krašto.
Lyg dailidžiauji –
skaldai pamūrai akmenis.
Skeliamas akmuo kvepia.
Nepamesk iš akių mylios.
Patraukęs šlaitu į daubą,
grįši iki vakaro.
ŠALAVIJAI
Vėjas košia
valtinę po epušėm.
Valčių lentos lygiai kamanės
sudūzgia ir nutyla.
Nori, liksim vieni –
bruknių pintinė ir aš,
besileidžiantis
valtininkas
nuo šlaito, bemaž
ežerinis iš mažens.
Saulė palieka įlanką,
bangas. Šalavijų
šlaitą po kojom.
Pasigirsta pagyvenęs
miesto gausmas.