VYTAUTAS STULPINAS. NAUJAUSI EILĖRAŠČIAI
Poetas Vytautas Stulpinas. Benedikto Januševičiaus nuotrauka
Stebina ir džiugina mūsų kolegos, garsiojo poeto Vytauto Stulpino kūrybingumas ir darbštumas. Jis nuolat kūrybiniame vyksme, polėkyje, dabar per trumpą laikotarpį poetas parašė visą pluoštą naujų eilėraščių. Juose dar ryškiau atsiskleidžia poeto vidinis pasaulis, aprėpiantis ne tik gimtąją Žemaitiją, bet giliai ir prasmingai šnekantis apie mūsų visų egzistenciją, būtį, kasdienius potyrius perkeliantis į visuotinumo lygmenį.
Reta ir įdomu tai, kad Vytautas Stulpinas sugeba lyg ir kasdieniškai, paprastai kalbėti apie labai svarbius ir kertinius žmogaus būties prasmės klausimus, regis, jo žvilgsnis ir širdies nerimas pasiekia kitas, aukštesnes sferas, taip peraugdamas į kosmologines temas ir vizijas. Iš tiesų jis – slėpinių poetas, savo kūryba primenantis kai kuriuos Oskaro Milašiaus, Vytauto Mačernio atvėrimus.
Manau, kad jau galima kalbėti apie ženklią, reikšmingą poeto kūrybinę aukštumą ir laukti naujos poezijos knygos.
Gediminas Jankus
VYTAUTAS STULPINAS
NAKTIGONĖ
Nė akimirkos, nė vienos.
Žiūrėkit, kaip krinta šviesa.
Laiko slėptuvės pokštai:
gyvenimą praminė juoku,
šmaikštus sakinys – devizas.
Girdi ir klausykis:
ironija – silpnojo šarmas,
metafora – grynas skandalas,
semantinis ir prasminis.
Pratrūkot naktigonės juoku,
prapliupot kvatotis,
pasąmonė krečia išdaigas?
Man patinka, kaip krinta šviesa.
Ant veido, laiškų, šešėlių.
Turiu tėvo žodį, kartėlio,
šmotą pelėsinio sūrio.
Lūkuriuoju,
sunėriau rankas.
GRAKŠČIA RAŠYSENA
Mažai kas, retai kada
į kupsčius iš pakūgių krauna šieną.
Gaisruoja sausra, svilina saulė,
stoja bekraštė laukų tyluma.
Nors kirbėjo kas kita, buvo perniek.
Rašydamas kreida, lenktyniautum su laiku.
Sumanymai po jų, pilies kuorų.
Po Marburgo. Didžiuma žmogaus –
jo mąstymas, mintys, savaitgalis
begalės dulkėse.
Metas į begalumą
su trobesio žiburiu.
Palinksti prie pilko,
blyškaus lango ir
imi tyliai švilpaut.
PLAŠTAKAI
Daina vieną sykį nutrūks,
pasigirs mormorando ir nutils.
Trankeis, kreivavai, rūpėjo.
Sustosi, stovėsi nepasėdi –
prie pat sarafano, galionų.
Malonaus amžiaus.
Tave išgalvoju
tam, tiktai tam,
kad tu
sugalvotum niekutį
kūno pasaitams,
jie linkę maust.
Toji diena netoli –
be gyvenimo
nieks nepadės.
ATVIRLAIŠKIS
Būčiau tavęs nepažinus.
Tiesa, nesispyriok esąs sėslus,
seniai panašus į žemę, kuria klibinkščiuoji
lyg medinčius, paklusęs nematomai
tyrlaukio salai. Įlankai, kur gyvenai
sužinojęs – taisyklės iš pirmo
žingsnio galvojamos kitiems.
Staigios kaip niekad liūtys
negalėjo kitokios būti.
Kol drebulės blykčios
šviesiąja lapų puse,
nieko keisto neturintis vėjas
sūkuriuos popietės dulksną.
Atremk kopėčias prie obels
po kiaura paskliautės laja.
Kaip tiksi kaltė nuo pakopų,
lyg laikrodis su pasvarais:
slepi ar numanai?
Lig savo dienų pabaigos
minėsi tą dyviną kaltę
ir lyginsi su mėnesiena.
Būsiu po valandos.
Anksčiau dilgės nedygo.
Dėl nežinomų dalykų
būdavo lengva.
Lengva po valandos,
kuri pasinerdavo šalia.
KEKĖS
Su meile,
veidu be falšo
linkiu to, kas arti.
Tarpelio tarp pirštų.
Skaitai postilę pažinčiai plėsti,
protingai juokauji, esi maloni,
ar ne tiesa? Ką tik šlamėjau
per tamsą. Buvo kampuotų veidų.
Kairė su dešine. Medžiai švinta
pavėsiui, kupetai vaikų.
Baisu ir rūpi,
myli ir bodis
diena nakties.
MORENOS
Pasiklausius dienos
raitytai pakrantei,
naktis yra prieštaringa.
Šikšnosparniai kybo
žemyn galva. Laikas
toks panašus į akivarą.
Ką veikė Dievas Tėvas,
kol nieko nevyko,
prieš tverdamas šitą visovę?
Kad laiko tada nebuvo.
Kaip Svirskis kaime – užtrukai.
Su įnagiais, reljefais, išskirtim.
Dėlioji ajerus kasdienei duonai.
Runduliuke virsnoja šiupinys.
Kol išlaikai valtelę,
rišamą prie kuolo,
esi guvus rašeiva.
Tavo morenos
dėkingos tau.
PRIEGLOBSTIS
Dar abu. Abudu sode.
Lakoniškai tviska ant stalo žvakės:
viena trumpa, trapios dagties.
Be vėjo nuo upės. Tylėjo, tylėjo
ir tarsi sukruto gebenių siena –
sutemos kaip tik. Aplinkui medžius,
vešlių aromatų guotą laikina buvo
nuo seno. Laikinumas įsikuria greitai
ir visur. Pusiau gulomis skiemenuoji
žodžius, priblokštas jų prasmės.
Kol išgali – kelkis.
Kelkis į vasaros namus.
Ant pagoniškos slankų žemės.
Kaneliūros įrėžtos
į stalo kojas.
Kur sustoji –
ten vėjas
nuo upės.
MADRIGALAS VAGANTO SIELAI
Lova, ji glaudė
rudens naktimis,
netrukus bus išvežta.
Sliūkini į priebėgos galą,
kur kabo paveikslas „Melancholija“,
nutapytas myliai kelio.
Ką lieptas kadaise daryt –
paklustum iš pusės žodžio.
Tavo meistarnė, pašiūrės, kiemas,
kur triūsdavai lauke sulig šviesa.
Kojos neklauso. Visai neklauso.
Nesistenk. Nusigaluosi.
Tiesiog neklauso.
Atrodo ir regis,
kad tu išvykęs,
kad užklupo
miego paralyžius,
kad niekada čionai
tavęs nebuvo.
Kad gyvenime
nė nebuvai.
SANTŪRIAI ŠYPSENAI
Tau rūpestis ir be manęs.
Eisiu galantiškai kaip ėjęs –
kur miesto pradžia, atvanga,
ten dygūs laukai. Kiek
trokštančių žinoti,
kas bus, bet nežino
ir kleketuoja kaip gandrai.
Tu negali viena groti altu,
gultis sode ant žolės
ir atsikvėpti. Teks ropštis
man pačiam: kai ką
sukrapštyt vakarienei,
plėšti vidinį ajero lapą
iš kero, gležną ir šviesų
dėt ant danties.
Būti mitriam vijurkui:
saulei pakibus virš plikės
lyg bičių spiečiui,
sprukti tuojau po liepa.
Judint stiklinėj šaukštelį,
tačiau taip, kad jis
vos skimbčiotų.
Groti altu apie kelią
šalia upės,
kone lygiagretų jai.
Viskas bus kaip niekad.
Žiemą mažai šalčių.
Vaikai tikriausiai nežvarbs,
bėgdami į mokyklą.
LAUKO SKULPTŪROS
Klausia, kiek
mamai metų.
Tavo malda, tavo,
kad ją kalbėtum.
Kliuksi klavišai, kapsi garsai.
Išeini pro klevus, po kuriais užaugai,
pasitikt artimųjų už upės.
Prieisi melodiją ar ne?
Galva ta pati,
bitkrėslės, vėdrynai,
nuokalnių kriaušės,
tie patys šešėliai apie akis.
Pasitaiko šimtkojų,
jiems neišrasi baidyklių.
Kiek skulptūrų
pažeme bėgančio laiko.
Galėtų pasnigti,
jau galėtų pasnigt.
Jei nerasi už vėjo
ko kiauro, užkopk
į medžioklių bokštelį,
apirusį prie miško.
Klausia, kiek
motinai metų.
Mamai motulei.
Tavo malda, tavo,
kad ją, vaikeli,
kalbėtum.
Tamsoje
išsigąstam
vėjuoto krūmo,
netgi menko.
Bet nėra,
nežinai antrumo,
priėjęs melodiją
be paliovos.
DAR NETEKO RAŠYTI EILĖRAŠČIO
Mano knyga
sudegė tavo mansardos lange,
tavo laiškai – išskrido.
Dar neteko rašyti eilėraščio
antrašte „Priešais“,
bet laiškuose pažintos moterys
gyvena jame be manęs,
vaikštinėja vaiskiais aromatais
į pasimatymus.
Pabundu vidunaktį
tarp bibliotekos degėsių
kaip saulėlydis.
Pasiutėle
ir smarkuole,
kambarys antrame
aukšte, ten suplukę
mudviejų žingsniai.
Mūsų,
kokie buvom,
pasiilgsta tik provėžos
sauso keliuko
pakeliui
į nukeltą sodybą.
MŪSŲ KIEKVIENO VĖJAS
Tol, kol esam,
nežinom nė vienas,
kiek truks šis laikas –
mūsų kiekvieno vėjas.
Augalotas kalvas vasaros dieną
juosia sklandi toluma.
Vidudienio oras virš aukštumos
plevena ir tarsi suvirpa
nežemiška šviesa.
Tam ir sapnuoja tyrlaukius žmonės,
kad neištiktų areštas namie.
Tamsoje paslapčiauja daug tankmės,
kur vien juoduma, o visovė,
erdvi iš vidaus, beribėje
tvyro pati sau. Žiūrovai,
nors vežk juos karučiais,
ir kiti kosmogonai
įgudę kelias į viršų,
turi stebėjimo bokštų,
bet užsikorę į juos,
nervingai kilsnoja kelius.
Atvirtę ilgam, neilgam,
sapalioja tą patį, ką vakar –
ir tą, ir kitą,
kas palanku vienam.
DABAR
Viskas, kas praeis,
nutinka ir žiemą.
Dygulio gatvės vėjas,
peršokęs savo kalną, draskos kieme.
Mamai nuo seno nelengva
pakęsti vėtrą, viesulus apie namus.
Mane, vakarijų stalių, noktiurnų dailidę,
vėjas tolydžio traukia. Kuo smarkesnis – pats tas.
Vėtros paežeriais kas kartą nuožmesnės –
rūstauja aršios ir ilgos iš šiaurės vakarų:
priešokiais gūsiai į langus virpina rūtę,
graibsto kuri laisvesnė ir gaudėja ten,
už durų, išvien su tyla kambariuos.
Didžiausi pagirio vėjai, pralėkę miškingas kalvas,
nebūna nuolankūs. Priešingas ramumai krantas –
kaipmat nykus. Tamsingas melodijai
namas, apsuptas liepų,
stovės kaip stovėjęs ir tylės.
PRIE TO, KĄ DARAI
Vietovė padrika,
apylinkės gedauja švenčių.
Tarp sutiktųjų šiepias
burna,
norinti sucipti.
Smuklė dienos, nakties.
Šiuos sakinius suvoki kaip savo,
lyg būtum radęs prieglobstį:
tvirtai sudėti akrobatai,
žonglieriai, klounai
raišuoja pusėtinais laiptais,
bėgančiom pakopom
ir pasitraukia extra muros –
čionai ir toliau.
Žiūrėtojų akys
skersuoja neaišku kur.
Neva atsiplėši
nuo viso, ką meni, –
erdvė kupina kietųjų kūnų.
Prie to, ką darai,
galvoji apie lynus,
ar jau kimba.
Smuklė dienos, nakties,
tau atsidūrus skersai laiko.
Ramuma lyg bruknės –
pas tave pačios
neateis.
SULAIKYDAMAS TARIAMĄ ŽODĮ
Pasakok vieną istoriją,
vis tą pačią, vieną istoriją po kitos,
kaip nurėžė medžius prie langų,
kaip švysčioja saulėje dulkės.
Buvus nebuvus užklupo žiema,
troškimas glaustytis apie pečių –
u ti ti, ugnele, u ti ti.
Pavogė didelę – prieš pražystant –
mamos dovanotą muškatą.
Taigi čia, laiptinės šviesoj.
Ji augo vazone iš molio
ir kasdien malonėjo.
Purėta, lapota, viena.
Sako, kad nugvelbtos
tamsžalės gėlės
būna kaip niekad
gajos.