VYTAUTAS STULPINAS. NAUJAUSI EILĖRAŠČIAI

Poetas Vytautas Stulpinas. Benedikto Januševičiaus nuotrauka

 

Stebina ir džiugina mūsų kolegos, garsiojo poeto Vytauto Stulpino kūrybingumas ir darbštumas. Jis nuolat kūrybiniame vyksme, polėkyje, dabar per trumpą laikotarpį poetas parašė visą pluoštą naujų eilėraščių. Juose dar ryškiau atsiskleidžia poeto vidinis pasaulis, aprėpiantis ne tik gimtąją Žemaitiją, bet giliai ir prasmingai šnekantis apie mūsų visų egzistenciją, būtį, kasdienius potyrius perkeliantis į visuotinumo lygmenį. 

Reta ir įdomu tai, kad Vytautas Stulpinas sugeba lyg ir kasdieniškai, paprastai kalbėti apie labai svarbius ir kertinius žmogaus būties prasmės klausimus, regis, jo žvilgsnis ir širdies nerimas pasiekia kitas, aukštesnes sferas, taip peraugdamas į kosmologines temas ir vizijas. Iš tiesų jis – slėpinių poetas, savo kūryba primenantis kai kuriuos Oskaro Milašiaus, Vytauto Mačernio atvėrimus.

Manau, kad jau galima kalbėti apie ženklią, reikšmingą poeto kūrybinę aukštumą ir laukti naujos poezijos knygos.  

Gediminas Jankus

 

VYTAUTAS STULPINAS

 

NAKTIGONĖ

 

Nė akimirkos, nė vienos.

Žiūrėkit, kaip krinta šviesa.

Laiko slėptuvės pokštai:

gyvenimą praminė juoku,

šmaikštus sakinys – devizas.

Girdi ir klausykis:

ironija – silpnojo šarmas,

metafora – grynas skandalas,

semantinis ir prasminis.

Pratrūkot naktigonės juoku,

prapliupot kvatotis,

pasąmonė krečia išdaigas?

Man patinka, kaip krinta šviesa.

Ant veido, laiškų, šešėlių.

Turiu tėvo žodį, kartėlio,

šmotą pelėsinio sūrio.

Lūkuriuoju,

sunėriau rankas.

 

GRAKŠČIA RAŠYSENA

 

Mažai kas, retai kada

į kupsčius iš pakūgių krauna šieną.

Gaisruoja sausra, svilina saulė,

stoja bekraštė laukų tyluma.

Nors kirbėjo kas kita, buvo perniek.

Rašydamas kreida, lenktyniautum su laiku.

Sumanymai po jų, pilies kuorų.

Po Marburgo. Didžiuma žmogaus –

jo mąstymas, mintys, savaitgalis

begalės dulkėse.

Metas į begalumą

su trobesio žiburiu.

Palinksti prie pilko,

blyškaus lango ir

imi tyliai švilpaut.

 

PLAŠTAKAI

 

Daina vieną sykį nutrūks,

pasigirs mormorando ir nutils.

Trankeis, kreivavai, rūpėjo.

Sustosi, stovėsi nepasėdi –

prie pat sarafano, galionų.

Malonaus amžiaus.

Tave išgalvoju

tam, tiktai tam,

kad tu

sugalvotum niekutį

kūno pasaitams,

jie linkę maust.

Toji diena netoli –

be gyvenimo

nieks nepadės.

 

ATVIRLAIŠKIS

 

Būčiau tavęs nepažinus.

Tiesa, nesispyriok esąs sėslus,

seniai panašus į žemę, kuria klibinkščiuoji

lyg medinčius, paklusęs nematomai

tyrlaukio salai. Įlankai, kur gyvenai

sužinojęs – taisyklės iš pirmo

žingsnio galvojamos kitiems.

Staigios kaip niekad liūtys

negalėjo kitokios būti.

Kol drebulės blykčios

šviesiąja lapų puse,

nieko keisto neturintis vėjas

sūkuriuos popietės dulksną.

Atremk kopėčias prie obels

po kiaura paskliautės laja.

Kaip tiksi kaltė nuo pakopų,

lyg laikrodis su pasvarais:

slepi ar numanai?

Lig savo dienų pabaigos

minėsi tą dyviną kaltę

ir lyginsi su mėnesiena.

Būsiu po valandos.

Anksčiau dilgės nedygo.

Dėl nežinomų dalykų

būdavo lengva.

Lengva po valandos,

kuri pasinerdavo šalia.

 

KEKĖS

 

Su meile,

veidu be falšo

linkiu to, kas arti.

Tarpelio tarp pirštų.

Skaitai postilę pažinčiai plėsti,

protingai juokauji, esi maloni,

ar ne tiesa? Ką tik šlamėjau

per tamsą. Buvo kampuotų veidų.

Kairė su dešine. Medžiai švinta

pavėsiui, kupetai vaikų.

Baisu ir rūpi,

myli ir bodis

diena nakties.

 

MORENOS

 

Pasiklausius dienos

raitytai pakrantei,

naktis yra prieštaringa.

Šikšnosparniai kybo

žemyn galva. Laikas

toks panašus į akivarą.

Ką veikė Dievas Tėvas,

kol nieko nevyko,

prieš tverdamas šitą visovę?

Kad laiko tada nebuvo.

Kaip Svirskis kaime – užtrukai.

Su įnagiais, reljefais, išskirtim.

Dėlioji ajerus kasdienei duonai.

Runduliuke virsnoja šiupinys.

Kol išlaikai valtelę,

rišamą prie kuolo,

esi guvus rašeiva.

Tavo morenos

dėkingos tau.

 

PRIEGLOBSTIS

 

Dar abu. Abudu sode.

Lakoniškai tviska ant stalo žvakės:

viena trumpa, trapios dagties.

Be vėjo nuo upės. Tylėjo, tylėjo

ir tarsi sukruto gebenių siena –

sutemos kaip tik. Aplinkui medžius,

vešlių aromatų guotą laikina buvo

nuo seno. Laikinumas įsikuria greitai

ir visur. Pusiau gulomis skiemenuoji

žodžius, priblokštas jų prasmės.

Kol išgali – kelkis.

Kelkis į vasaros namus.

Ant pagoniškos slankų žemės.

Kaneliūros įrėžtos

į stalo kojas.

Kur sustoji –

ten vėjas

nuo upės.

 

MADRIGALAS VAGANTO SIELAI

 

Lova, ji glaudė

rudens naktimis,

netrukus bus išvežta.

Sliūkini į priebėgos galą,

kur kabo paveikslas „Melancholija“,

nutapytas myliai kelio.

Ką lieptas kadaise daryt –

paklustum iš pusės žodžio.

Tavo meistarnė, pašiūrės, kiemas,

kur triūsdavai lauke sulig šviesa.

Kojos neklauso. Visai neklauso.

Nesistenk. Nusigaluosi.

Tiesiog neklauso.

Atrodo ir regis,

kad tu išvykęs,

kad užklupo

miego paralyžius,

kad niekada čionai

tavęs nebuvo.

Kad gyvenime

nė nebuvai.

 

SANTŪRIAI ŠYPSENAI

 

Tau rūpestis ir be manęs.

Eisiu galantiškai kaip ėjęs –

kur miesto pradžia, atvanga,

ten dygūs laukai. Kiek

trokštančių žinoti,

kas bus, bet nežino

ir kleketuoja kaip gandrai.

Tu negali viena groti altu,

gultis sode ant žolės

ir atsikvėpti. Teks ropštis

man pačiam: kai ką

sukrapštyt vakarienei,

plėšti vidinį ajero lapą

iš kero, gležną ir šviesų

dėt ant danties.

Būti mitriam vijurkui:

saulei pakibus virš plikės

lyg bičių spiečiui,

sprukti tuojau po liepa.

Judint stiklinėj šaukštelį,

tačiau taip, kad jis

vos skimbčiotų.

Groti altu apie kelią

šalia upės,

kone lygiagretų jai.

Viskas bus kaip niekad.

Žiemą mažai šalčių.

Vaikai tikriausiai nežvarbs,

bėgdami į mokyklą.

 

LAUKO SKULPTŪROS

 

Klausia, kiek

mamai metų.

Tavo malda, tavo,

kad ją kalbėtum.

Kliuksi klavišai, kapsi garsai.

Išeini pro klevus, po kuriais užaugai,

pasitikt artimųjų už upės.

Prieisi melodiją ar ne?

Galva ta pati,

bitkrėslės, vėdrynai,

nuokalnių kriaušės,

tie patys šešėliai apie akis.

Pasitaiko šimtkojų,

jiems neišrasi baidyklių.

Kiek skulptūrų

pažeme bėgančio laiko.

Galėtų pasnigti,

jau galėtų pasnigt.

Jei nerasi už vėjo

ko kiauro, užkopk

į medžioklių bokštelį,

apirusį prie miško.

Klausia, kiek

motinai metų.

Mamai motulei.

Tavo malda, tavo,

kad ją, vaikeli,

kalbėtum.

Tamsoje

išsigąstam

vėjuoto krūmo,

netgi menko.

Bet nėra,

nežinai antrumo,

priėjęs melodiją

be paliovos.

 

DAR NETEKO RAŠYTI EILĖRAŠČIO

 

Mano knyga

sudegė tavo mansardos lange,

tavo laiškai – išskrido.

Dar neteko rašyti eilėraščio

antrašte „Priešais“,

bet laiškuose pažintos moterys

gyvena jame be manęs,

vaikštinėja vaiskiais aromatais

į pasimatymus.

Pabundu vidunaktį

tarp bibliotekos degėsių

kaip saulėlydis.

Pasiutėle

ir smarkuole,

kambarys antrame

aukšte, ten suplukę

mudviejų žingsniai.

Mūsų,

kokie buvom,

pasiilgsta tik provėžos

sauso keliuko

pakeliui

į nukeltą sodybą.

 

MŪSŲ KIEKVIENO VĖJAS

 

Tol, kol esam,

nežinom nė vienas,

kiek truks šis laikas –

mūsų kiekvieno vėjas.

Augalotas kalvas vasaros dieną

juosia sklandi toluma.

Vidudienio oras virš aukštumos

plevena ir tarsi suvirpa

nežemiška šviesa.

Tam ir sapnuoja tyrlaukius žmonės,

kad neištiktų areštas namie.

Tamsoje paslapčiauja daug tankmės,

kur vien juoduma, o visovė,

erdvi iš vidaus, beribėje

tvyro pati sau. Žiūrovai,

nors vežk juos karučiais,

ir kiti kosmogonai 

įgudę kelias į viršų,

turi stebėjimo bokštų,

bet užsikorę į juos,

nervingai kilsnoja kelius.

Atvirtę ilgam, neilgam,

sapalioja tą patį, ką vakar –

ir tą, ir kitą,

kas palanku vienam.

 

DABAR

 

Viskas, kas praeis,

nutinka ir žiemą.

Dygulio gatvės vėjas,

peršokęs savo kalną, draskos kieme.

Mamai nuo seno nelengva

pakęsti vėtrą, viesulus apie namus.

Mane, vakarijų stalių, noktiurnų dailidę,

vėjas tolydžio traukia. Kuo smarkesnis – pats tas.

Vėtros paežeriais kas kartą nuožmesnės –

rūstauja aršios ir ilgos iš šiaurės vakarų:

priešokiais gūsiai į langus virpina rūtę,

graibsto kuri laisvesnė ir gaudėja ten,

už durų, išvien su tyla kambariuos.

Didžiausi pagirio vėjai, pralėkę miškingas kalvas,

nebūna nuolankūs. Priešingas ramumai krantas –

kaipmat nykus. Tamsingas melodijai

namas, apsuptas liepų,

stovės kaip stovėjęs ir tylės.

 

PRIE TO, KĄ DARAI

 

Vietovė padrika,

apylinkės gedauja švenčių.

Tarp sutiktųjų šiepias

burna,

norinti sucipti.

Smuklė dienos, nakties.

Šiuos sakinius suvoki kaip savo,

lyg būtum radęs prieglobstį:

tvirtai sudėti akrobatai,

žonglieriai, klounai

raišuoja pusėtinais laiptais,

bėgančiom pakopom

ir pasitraukia extra muros –

čionai ir toliau.

Žiūrėtojų akys

skersuoja neaišku kur.

Neva atsiplėši

nuo viso, ką meni, –

erdvė kupina kietųjų kūnų.

Prie to, ką darai,

galvoji apie lynus,

ar jau kimba.

Smuklė dienos, nakties,

tau atsidūrus skersai laiko.

Ramuma lyg bruknės –

pas tave pačios

neateis.

 

SULAIKYDAMAS TARIAMĄ ŽODĮ

 

Pasakok vieną istoriją,

vis tą pačią, vieną istoriją po kitos,

kaip nurėžė medžius prie langų,

kaip švysčioja saulėje dulkės.

Buvus nebuvus užklupo žiema,

troškimas glaustytis apie pečių –

u ti ti, ugnele, u ti ti.

Pavogė didelę – prieš pražystant –

mamos dovanotą muškatą.

Taigi čia, laiptinės šviesoj.

Ji augo vazone iš molio

ir kasdien malonėjo.

Purėta, lapota, viena.

Sako, kad nugvelbtos

tamsžalės gėlės

būna kaip niekad

gajos.

 

 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *