LINA NAVICKAITĖ-GREIČIUVIENĖ. ROMANO PAAUGLIAMS “KETVERTAS SU PAUKŠČIU” FRAGMENTAS

Kolegės Linos Navickaitės-Greičiuvienės, prozininkės, eseistės ir poetės proza paaugliams patraukia savo polėkiu, fantazija, originalia pasakos ir magijos samplaika. Tradicinė gėrio ir blogio priešprieša perteikiama originaliai, rašytoja vengia klišių, suranda netikėtų savo fantastinių personažų charakteristikų. Ir svarbiausia – geba regzti įdomų, nuotaikingą siužetą. Autorė pateikė intriguojančią ištrauką iš spaudai rengiamo romano paaugliams “Ketvertas su paukščiu: naujoji ir senoji salų istorija”. Pagavūs herojų nuotykiai, be abejo, sudomins ne tik paauglius, o visus, mėgstančius stebuklinį pasaulį, netikėtumą ir išmonę.

Gediminas Jankus

 

Lina Navickaitė-Greičiuvienė  

Iš spaudai rengiamo romano paaugliams „Ketvertas su paukščiu: naujoji ir senoji salų istorija“ 

Keturi bendražygiai ir papūga Čika, keliaudami per blogio užvaldytą Tikrojo Sapno salą ir patirdami galybę pavojų, slapta atvyksta į Pasapnių miestą. Čia jie susitinka su Ryšininku, vienu iš negausaus būrelio pavergėjams vis dar besipriešinančių pogrindininkų, ir sužino daug svarbių dalykų tiek apie šį tamsų ir grėsmingą kraštą, tiek apie tolesnę savo kelionę. 

 

Politikos labirintai ir kiti galvosūkiai

Palikę kampe kuprines, ketvertas keliautojų susispietė greta Ryšininko apie stalą. Ir Čika nusprendė, kad pats metas kepurnėtis iš slėptuvės.

– Labą dieną! – nuskambėjo įprasta frazė. Paukštelis purptelėjo Kristupui ant peties.

– O, ji šneka! – nei labai nustebo, nei juo labiau nudžiugo vyriškis. – Nieko gero. Tiesą sakant, blogai. Neatsargu, baisiai neatsargu. Nežinia, ko, kada ir kam gali pritaukšti maža ir kvaila papūga.

Čika, aišku, įsižeidė iki širdies gelmių ir nė nemanė šito slėpti.

– Ji nieko neišplepės, – patikino Goda, o draugai jai pritarė.

– Tegu jau, tegu, – nusileido Ryšininkas ir kreipėsi į paukštelį: – Bet vis tiek, pačiauška, kuo dažniau laikysi snapą sučiauptą, tuo visiems bus tik geriau.

Papūga manė priešingai, tačiau iš principo demonstravo santūrumą ir išdidžiai tylėjo.

– Turim aptarti, kaip jums toliau keliauti, kad nesučiuptų komisarai, kad neatsidurtumėt šmėžių pinklėse ar net pačiuose Labirintuose, – dalykiškai pradėjo tariamasis meistras.

– Še tau, kas dieną po naujieną! – šūktelėjo Agnė. – Labirintuose?! Apie tokį dalyką dar negirdėjom.

– Jei norit, tai tebūnie Kreivieji Patamsių Takeliai, bet pas mus jau senų seniausiai niekas jų taip nevadina.

Šis komentaras, deja, aiškumo nepridėjo.

– O kur jie yra, tie Takeliai ar Labirintai? – vėl klausė mergaitė.

– Labirintai? Labirintai, vaike, yra visur. Galimas daiktas – ir čia.

Klausytojai visi kaip vienas loštelėjo į kėdžių atkaltes, o Ryšininkas, patenkintas padarytu įspūdžiu, tęsė:

– Negaliu garantuoti, kad tai tiesa, tačiau kai kas tvirtina, jog Kreivieji Patamsių Takeliai prasideda mūsų smegeninių vingiuose. O paskui jau prašom: ir visame kame aplinkui, bet kur tiksliai – niekas nežino. Mat čia ir visas „smagumas“, kad gali tupėti Labirintuose ir dar ilgą laiką to net nenutuokti. Pakentėkit, tuoj paaiškinsiu. Turime būti labai atidūs smulkmenoms. Jeigu kas nors ima įkyriai kartotis – blogai. Tarkim, jei dvi musės kelis kartus tą pačią valandą blaškosi tame pačiame lango kampe, panašu, jog įkliuvo ne tik jos, bet ir tu. Sukiesi, brolyti, vietoje kaip užstrigusi plokštelė.`

Goda neramiai pasimuistė kėdėje.

– Ir ką tada daryti?

– Hm. Geras klausimas. Jei atvirai, retam pasiseka ištrūkti iš Labirintų – tik per stebuklą, tik labai nuovokiam ir greitai susizgribusiam. Žmogus taip apmulkinamas, taip paklaidinamas, kad pats savo kojomis eina gilyn ir tolyn į pražūtį. Paskui tai jau tarsi koks užburtas ratas: spardykis nesispardęs, jis sukasi, sukasi, sukasi, – Ryšininkas išraiškingai gestikuliavo rankomis, – vis greičiau, greičiau…

– Ir?.. – Goda pasitaisė ant nosies akinius.

– Ir viskas, pasakėlės pabaiga. Tada jau tas kąsnelis patenka į Slibino Nasrus.

– Bet mums angelas užtikrino, kad Slibinas dingęs, – paprieštaravo Ugnius.

– Kas tiesa, tai tiesa, – sutiko žmogus. – Apie Slibiną jau daugybę metų nėra žinių. Tiktai pogrindyje netyla įvairiausi gandai. Neva jį kažkas matęs šen ar ten tai vienokiu, tai kitokiu pavidalu, tačiau, kaip ir patys suprantate, nieko tikro. Visi tie senieji salos užgrobimo įvykiai laikui bėgant buvo paversti legendomis, kol visai užsimiršo. Dabar apie Slibiną pas mus beveik niekas rimtai negalvoja ir nekalba.

– Tą patį ir Iš Tiesų sakė, – patvirtino Kristupas.

– Kas, kas?

– Iš Tiesų. Angelas. Pasiuntinys, – paaiškino Agnė.

Pogrindininkas kalbėjo toliau:

– Taigi – dabar čia viską valdo odkaukiai. Tie slapti Slibino vasalai, užsivilkę uniformas ir pasivadinę komisarais.

– Bjaurūs tipai, – nesusilaikė Kristupas.                    

– Ne tas žodis, vyruti. Čia jau grynos pragaro išperos, nors kadaise, žiloje senovėje, jų protėviai esą buvo žmonės. Sunku patikėti… Na, nežinau, nesiginčiju, bet… – Ryšininkas persisvėrė per stalą ir sušneko pritilusiu balsu, – bet vienas mūsiškių pasakojo, kaip jį užpuolusiam odkaukiui kirvuku nudaužė makaulę, tai žinot, kas iš jos išrėpliojo?.. Ogi – skarabėjus! Visu gražumu – mėšlavabalis! Girdit? – vyriškis užvertė akis į lubas: – Mėšlavabalis! – pakartojo. – Kiti dar porina apie tokiais atvejais iš nudaigotų komisarų kūnų iššliaužiančias gyvates arba skorpionus. Blogai. Patikėkit, blogai.

– Negi iš tikrųjų jau taip blogai ir beviltiška? – staiga su neįprastu įkarščiu pratrūko Ugnius. – Argi manot, kad tas Slibinas ir jo pakalikai niekieno netrukdomi praris visą salą?

– Ne, ne, jokiu būdu nebeviltiška, – patikino Ryšininkas. – Slibino viešpatavimas negali būti amžinas. Jau kadaise yra paskelbta slapta žinia apie Pergalę ir, tegu šiandien tai bemaž niekam nerūpi, aš ja tikiu. Visi pogrindininkai tiki. Reikia kaip nors ištverti šitą priespaudą, iš paskutiniųjų priešintis, kovoti, dar pakentėti… Ir vieną dieną sulauksime prošvaistės, – vyriškis persibraukė ranka per kaktą. Jo veidas žvakės šviesoje atrodė senesnis, nei pasirodė iš pradžių susitikus, tačiau jame atsispindėjo nepalaužiamas ryžtas ir atkaklumas. – Trys Užmirštosios niekada nenustojo mūsų globojusios, – tęsė, – nors šiandien niekam neleidžiama nė prasižioti apie jas. Ši sala joms priklauso, o ne tai Senajai Gyvatei ar Didiesiems Nasrams – kaip pavadinsi, taip tiks. Ir, žinoma, ne tam pajuokai sugalvotam Parlamentui, primarmėjusiam visokio plauko komisarų, parsidavėlių, plėšikų ir mulkintojų.

– Parlamentui?.. – suglumusi pakartojo Agnė. Sveiku protu suderinti Slibiną ir Parlamentą jai atrodė neįmanoma.

– Taip! Šitų niekšų buveinė yra sostinėje, Užbūrėnuose. Ten irgi zuja ta pati komisarų padermė, tik aukštesnio rango. Jie apkrovė mus įsakymais, įstatymais, potvarkiais, mokesčiais, duoklėmis. Odkaukių įvesta tvarka laikui bėgant įsitvirtino nepajudinamai, o jų tikslas – visus pražudyti Labirintuose. Visą salą – Slibino Nasruose. Kitaip tariant, pasotinti nepasotinamą… Pikčiausia, kad komisarų valdžia siekia žmones įtikinti, jog nėra nei Slibino, nei jų priveistų šešėlinių padarų, nei atvirai ar slapčia pražudančių Kreivųjų Takelių, pagaliau – nėra ir negali būti jokio blogio. Tai tik priešų iš kaimyninės salos ir vietinių maištautojų pramanas, liguisti svaičiojimai arba begėdiškos intrigos. Čia mes visi, pamanykite, gyvename kuo normaliausiai, o pasistengę galėsime ir dar geriau. Liūdna, bet didžioji dauguma šituo įtikėjusi. Labirintai skverbiasi visur, į savo gerklę įsiurbia net kiekvieną galvoje užsilikusią sveiką, laisvą mintį. Neliko nieko patikimo – kur pasisuksi, vien melas, klasta, neteisybė, priespauda ir naikinimas, o mes įsikibę į savo grandines ir vargą lyg skęstantieji į šiaudą. Ir taip karta po kartos… Mūsų sunkiai uždirbtas geras kaskart nemačiomis prapuola: kas neatimama įstatymu, tą patys grobiame ir vagiame vieni iš kitų. Už skriaudas niekas neatsako, todėl širdys vis labiau apkarsta ir užkietėja, todėl gobšumo apsėsti ir plėšikai, ir skurdžiai. Tačiau žmonės nesusipranta. Retas prieš galutinai pražūdamas susigaudo visą savo sumautą gyvenimą bergždžiai sukęsis Labirintų karuselėje. Tikrasis tironas lieka nematomas, apie jį šiukštu neprasitariama. Taigi baisiai blogai, kad ir ką sakytume, baisiai blogai… – galiausiai vėl savo maniera užbaigė vyriškis.

– Jei jau taip, ar išvis įmanoma išsigelbėti nuo tų Kreivųjų Takelių? – nusiminusi paklausė Goda.

– Mes, kuopelė kovotojų, priešinamės ir atsilaikome. Vis dar. Yra devyni pogrindyje išleisti tomai apie Labirintus, kaip juos atpažinti ir apsisaugoti. Jei pasiliktumėt, duočiau juos perskaityti, bet dabar tai nesvarbu, nes Kreivieji Takeliai auką į aklavietę paprastai įstumia pamažu, per gana ilgą laiką. O, tikra teisybė, iš pradžių narvas būna erdvus: kolei atsitrenki kakta į pinučius, gali ir nepastebėti arba net užmiršti, kad jame tupi!

Čika pasišiaušė. Nors į pokalbį ji ir nesikišo, Ryšininko visą laiką klausėsi net snapą pražiojusi, o pastarieji jo žodžiai paukšteliui įstrigo ilgam.

– Jau turime išsamų traktatą ir apie šešėlinę padermę, – toliau dėstė vyras, tarsi gerai pasikaustęs laikytų egzaminą. – Juodakraujai šmėžiai, kaip žinia, yra pirmieji Labirintų pranašai. Ten, kur jie šlaistosi, ilgai užsibūti negalima. Ši veislė užgula protus ir širdis, iškraipo aplinką, sukelia haliucinacijas. Sergėkitės! Keliaudami galit susidurti su miražais, neįprastais vaizdiniais, kurie tarsi kaukės pridengia tikrovę ir spendžia spąstus. Tai alkani šešėliai, be paliovos išžiotos gaudyklės… Šitie praryja greitai. Iš tikrųjų juodakraujų atmainos nesugaudomos. Labirintai, Labirintai, visur tyko Labirintai! Nenoriu nė vieno gąsdinti, tačiau mirtiniausias pavojus, kaip įspėja traktato autoriai, glūdi dykumoje. Atsiminkite, kad dar yra ir tokie šešėliai-skylės, juodieji akivarai. Jie žiojėja netikėčiausiose vietose. Atsargiai! Įkrisi ir pradingsi amžiams. Tai irgi Labirintų žabangai. Iš pažiūros – tarsi nelaimingas atsitikimas, žmogus įpuolė ir žuvo. Bet čia ne koks kanalizacijos šulinys. Niekas iš šios skylės dar nebuvo ištrauktas – nei gyvas, nei miręs. Štai kaip viskas vyksta. Iškrypę šešėliai virsta bekraujais ir juodakraujais šmėžiais, ir jų be paliovos veisiama dar įvairiausių rūšių.

– Norite pasakyti, – įtemptai mąstė Goda, – kad visi tie padarai vystosi iš kreivų atspindžių?

Pogrindininkas pasikasė pakaušį.

– Ko gero, taip. Bekraujai – dar visai primityvūs, nejudrūs, toli nešliaužia, tarytum kokie tamsos augalai tūno išsipleikę paūksmėse, paprastai tik gąsdindami ar skleisdami niūrumą, ir tokia terpė jiems ypač tinka. O juodakraujai – jau plėšrūnai, įgavę gyvoms būtybėms būdingų savybių: turi blankią sąmonę, geba šiek tiek mąstyti, savarankiškai ar iš dalies savarankiškai veikti. Vis dėlto manoma, kad jie priklauso nuo kito valios – tikriausiai komisarų ar jų parankinių. Kas žino, gal net ir nuo Didžiųjų Nasrų. Kad ir kaip ten būtų, mūsų tyrinėtojai griežtai atmeta mintį, jog tai gyvos būtybės, geriausiu atveju – pusgyvės. Deja, su laiku juodakraujai įgauna vis daugiau jėgos, nuožmumo ir tam tikro sumanumo, imkime kad ir šnipinėjančias dėmeles, ir tai mus pamažu stumia į tikrą pražūtį.

Agnė įsigalvojusi maigė pirštais staltiesės kamputį. Nors ir koks neįtikėtinas atrodė Ryšininko pasakojamas, juo abejoti nebuvo pagrindo: pačių keliautojų patirtis patvirtino vyriškio žodžius.

– Šiandien ir mes pirmą kartą susidūrėme su pusgyviais, – prislėgta tarė mergaitė.

– Ai, bet ir tie bekraujai menkas malonumas, – Ryšininkas karčiai vyptelėjo. – Jų daugėja, išvedama vis naujų rūšių. Sako, kai kurie jau gali užkrėsti ir ligomis, sujaukti protą. Bijome, jog kada nors tų šmėžių knibždėte knibždės, nebus nė kur kojos pastatyt, – vyro akys atrodė guvios, tačiau jose šmėkščiojo ir niekaip nepaslepiamas liūdesys. – Jei taip nutiks – neatsilaikys niekas. Ten, dykumoje, įsukta visa tų šmėklų veisimo pramonė, tarp mūsiškių šnibždamasi, kad sausros žemėje šlaistosi ištisos dar nematyto plauko tokių pašlemėkų ordos.

Keturi bendražygiai paniurę tylėjo. Iš Tiesų jiems pažymėto kelio atkarpa vedė ir per dykumą, todėl jautėsi taip, tarsi jau tikrai tik sukinėtųsi erdviame narve.

O susizgribęs pasakotojas pakreipė pokalbį kita linkme.

– Tačiau jums visa tai buvę nebuvę, juk esate tik prašalaičiai. Labai tikiuosi, kad sugebėsit prasmukti iš čia nepastebėti. To nuoširdžiausiai ir linkiu.

Ryšininkas dar kartą atidarė staliaus įrankių dėžę, iš slapto jos dugno ištraukė daug detalesnį už angelo įduotąjį salos žemėlapį ir išskleidė ant stalo priešais ketvertą.

– Į Užbūrėnus yra du keliai: Magiškasis greitkelis ir apleistasis senkelis, – parodė.

Riebiu brūkšniu nubrėžtas greitkelis vedė piečiau ir tiesiai į uostamiestį, o plonu siūleliu ir didžiausiu lankstu išdrikęs senkelis vingiavo labiau į šiaurę, o paskui išvis neaišku kur. Tas antrasis kelelis prasmego kaimukų, gyvenviečių, kalnų, kalvelių ir upelių sangrūdose. Tačiau Ryšininkas lyg tyčia baksnojo pirštu į šitą aplinkkelį.

– Jis jau beveik užžėlęs, bet dar kaip nors rasit, tik nenuvėplinkit į šalį. Tiesa, prieš pat dykumą teks kirsti ir Magiškąjį greitkelį, – vyras, palinkęs prie žemėlapio, pažymėjo vietą, kur geriausia tai padaryti, ir stumtelėjo jį ketvertui. – Slėpkite ir niekam nerodykite.

– Jei tas kelias toks apleistas, vadinasi, juo niekas nevažinėja ir nevaikščioja? – gūžtelėjo pečiais Agnė, lankstydama žemėlapį.

– Ne, jau nebe. Ypač kai atsirado naujasis. Visi baisiai pučiasi ir giriasi, kad nutiestas tas Magiškasis.

– O kodėl mes negalim keliauti greitkeliu? – nesuprato Ugnius.

Klausimas Ryšininką aiškiai suerzino.

– Ak, galit, galit, bernužėli. Į Užbūrėnus Magiškuoju greitkeliu netgi samdyta karieta galit nuvažiuoti, – vyriškio balse skambėjo kandi pašaipa.

– O ką?..

– Ogi tą, kad lengvos išeitys iš rimtos padėties – apgaulingos! Tokia taisyklė. Neapsižioplinkit! Magiškuoju greitkeliu gali sau važinėti, jeigu ir šiaip jau esi Labirintuose. Juk sakiau – narvas ilgai būna erdvus. Arba jei esi vienas iš jų – komisaras, šnipas ir taip toliau.

– Norit pasakyti, kad ėjusieji tuo… – sudirgusi Agnė vos nedrėbtelėjo šunkeliu, – tuo apleistuoju… sėkmingai pasiekė tikslą?

– Pasakojama, kad buvo sėkmingai pasiekusių. Tačiau labai seniai. Netgi sklinda gandai, kad kelionėje yra vilčių sulaukti pagalbos. Bet kas gi galėtų tai patvirtinti nekeliavęs?

Goda parėmė rankomis smakrą ir susimąstė.

– O jei vyksti Magiškuoju greitkeliu? Kas tada gali nutikti?

– Daug kas. Vieniems pakeliui susuka galvas kokie apžavai ar burtai, ar šmėžiai, kurių arčiau dykumos tiesiog vibžda, ir jie jau niekad neatgauna sveikos nuovokos, kiti išklysta iš kelio ir pradingsta arba paslaptingai žūva. Arba lieka suluošinti ir nieko apie tai nekalba. Yra aibės kraupių istorijų. Kai kurie, tiesa, sėkmingai pasiekia Užbūrėnus ir grįžta. Bet tik iš pirmo žvilgsnio. Bėda jau tūno juose.

– Tačiau žmonės vis tiek renkasi greitkelį? – toliau klausinėjo Goda.

Ryšininkas skėstelėjo rankomis.

– Tokie jau mes. Lengvabūdžiai, lengvatikiai.

– Tai tuo labiau jei visi juo keliauja… – tyliai sumurmėjo Agnė.

Vyriškis, matyt, nenugirdo. Atsistojęs nuo stalo užpūtė Milžinkalnių bičių vaško žvakę, suvyniojo ir vėl įbruko į plaktuko kotą, o šį įdėjo atgal įrankių dėžėn. Tada, dar joje pasirausęs, ištraukė piniginę. Iš specialaus pogrindžio fondo, suaukotų lėšų, – paaiškino ir padavė būreliui paskirtą sumą būtinoms kelionės išlaidoms.

– Rytoj penktą. Kulniuokit Miegapelių gatve, per Laumių skverą ir laukit Migdomųjų stotelėje. Privažiuosiu, – tarė.

Tada Ryšininkas atsisveikino, bet prieš išeidamas netikėtai stabtelėjo. Ir pridūrė gerokai šilčiau, beveik tėviškai:

– Pavalgykit. Ir gerai pailsėkit, nes kelionė į Užbūrėnus bus labai sunki.

 

Lietuvos rašytojų sąjungos veiklą „Gyvoji literatūra: kūryba, refleksijos, aktualijos“ finansuoja Lietuvos kultūros taryba