JOVITA POVILIŪNAITĖ. ITALIJOS ESKIZAI

Rašytoja, dailininkė Jovita Poviliūnaitė Montekasino vienuolyne

 

JOVITA POVILIŪNAITĖ

 

ITALIJOS ESKIZAI                                            

 

Ant kalno viršūnės užkibęs debesis

 

Ankstų rytą, dar neprašvitus,  paliekame Lietuvą. Laukia kelionė romantišku pavadinimu „Visi keliai veda į Romą“. Tačiau labiausiai laukiu ne miestų šurmulio, o gamtos: kalnų, vandens, augmenijos, jaukių bažnytėlių ir mažų viešbutukų.

Ne kartą iš  savojo autobuso tenka persėsti į vietinį, pritaikytą siauriems kalnų keliukams. Autobusiukas lekia Italijos kalnų serpantinais. Tiek tas, kuris veža į Vezuvijų, taip pat link Anakaprio. O dar kartą –  kyla į Orvietos miestuką.

Kylant  vis aukščiau, ant vieno kalno matyti užstrigęs lengvas baltas debesėlis. Kontrastas kalnų didybei. Užtenka vieną kartą pamatyti, patirti, kad klaustum amžinai, iš kur tas grožis…

Užmatau kaip prieš užvesdamas variklį, vairuotojas persižegnoja. Atrodo, tą darbą dirba nebe pirma diena, bet, matyt, rizika išlieka. Prasilenkia su kitais automobiliais ir autobusais tiesog meistriškai.  

Sėdžiu toje autobusiuko pusėje, kur matyti visas slėnyje likęs gražumas. Tik status kalnas visai šalia kelio verčia tankiau plakti širdį.

Tas pirmas dienas kalnų apsupty stebina viskas. Kalnų didingumas, maži namukai su miniatiūrinėmis bažnytėlėmis. Gidės istorijos.

Tačiau taip keliaujant po Italiją, vaizdai ir mintys nebesutelpa galvoje. Jau vis rečiau pakeliu fotoaparatą. Vis rečiau kuo nors nusistebiu. Taip, gražu. Bet visko per daug.

Tiesa, Vezuvijaus ugnikalnio kalno neįveikiu. Pasilieku pakelėje ant akmens. Kuris man padovanoja iš po akmens išlindusį driežiuką. Padovanoja vienatvę didingo kalno fone.

O mano sieloje išlieka tas baltas debesėlis, lyg lengvas dūmelis, kviečiantis sugrįžti, laukiantis, žadantis, besiviliantis. 

 

Žydras Anakaprio dangus

 

Po kelionės į Romą, Kaprio sala ir Anakapris nustebina ramybe. Turistų nedaug, gal dėl to, jog atplaukėme į Kaprio salą anksti ryte. Miego trūkumas išsilaksto, aikčiojant nuo atsiveriančių vaizdų.

Plaukiame aplink salą laiveliu. Visai prie pat uolų. Vanduo žalsvos spalvos. Kalne išsidėstę mažučiai nameliai. Susipina žmogaus ir gamtos veikla. Koralų grota, Baltoji grota, Žalioji grota, Natūralioji arka, primenanti sustingusį dramblį… Čia glaudžiasi  ir rašytojo K. Malapartės vila.

Stebina siauros Kaprio ir Anakaprio gatvelės ir Augusto sode žydinčų augalų kvapai. Žmonės tylūs, ramūs. Niekur neskuba. Net turistai nutyla, susimąsto, virsta tikrais keliauninkais.

O kaipgi be ypatingo gėrimo –  Limoncello! Galva saloje svaigsta nuo citrinų, jos visur ir viskas gardinama jomis.

Sąžiningai perkame tą iš citrinų gaminamą gėrimą. Sąžiningai pasigrožime vaizdu nuo terasos. Ir leidžiamės atgal, kur prieš posūkius vairuotojas signalizuoja, perspėdamas kitus vairuotojus.

Kaprio sala man padovanojo citrininę saulę ir rusvą nuogų rankų idegį.  

 

Nuo triukšmingojo Neapolio iki Montekasino abatijos tylos ir kvepalų

 

Neapolis, įsikūręs Vezuvijaus ugnikalnio papėdėje, garsėja savo netvarka. Išties, pasitiko chaosas gatvėse, kur, regis, negalioja nei kelio ženklai, nei šviesaforai. Visi skuba lekia ten kur jiems reikia ir kaip reikia. Niekada negali atspėti kada ir kur automobilis ar motociklas (kurių itin daug) pajudės. Išvažiuodama iš Neapolio, padėkoju Dievui, jog niekas manęs nesuvažinėjo. O ir avarijų matyti neteko. Vietinių gyventojų tokia  eismo tvarka nei kiek nestebina.

Kuo toliau, tuo labiau nemėgstu gido vedamų ekskursijų. Kai bėgi, tik žiūrėdamas į grindinį, jog tik neišsisuktum kojos. O iš gidės – faktai, faktai. Kai kas sudomina, bet didžiąją informacijos dalį tiesiog pamirštu. O jei atvirai, praleidžiu pro ausis. Vos tik stabtelėjam, dairausi vaizdų.

Italija – kontrastų šalis, taigi po Neapolio neturėčiau stebėtis Montekasino vienuolyno tyla. Čia ir vaistų, kvepalų parduotuvė. Nesusilaikome – perkame – kvapai nuostabūs.

Užsukame į bažnytėlę, kur negalima nei fotografuoti, nei garsiau kalbėti.Tik kelionėje tų bažnyčių tiek, kad daugumos ypatumai paskęsta pasąmonės jūroje. Gal kada ir išplauks į sąmonės vandenis.

Nuo terasos vaizdas į kalnus. Kiemelyje jaukus fontanas. Pati pasijaučiu tarsi vienuolė. Siela nurimsta. Deja, žiūriu į lakrodį ir suprantu, kad reikia grįžti atgal į autobusą…

O gal pasislėpti kamputyje ir dingti be žinios?

 

Nuostabioji Venecija

 

Miestas ant vandens. Atplaukiame ryte, bet čia jau gausybė turistų. Gidė rusakalbė, taigi nieko nesuprantu. Abi su mama atsiskiriame nuo grupės ir einame patirti Veneciją. Užeiname į prabangų restoraną (kiek kainavo kava nuslėpsiu). Padavėjas, vilkintis baltais marškiniais, klausia iš kur mes. „A, Lituania!” Prašo pamokyti kalbos ir tuoj sako „laba diena“, „ačiū“, „viso gero“.

Susėdę į gondolą, leidžiamės siaurais vandens kanalais. Irkluojantis italas tobulai laiko pusiausvyrą. O mes net ir sėdėdamos įsitveriame gondolos krašto.

Dar –  šv. Morkaus aikštė ir katedra. Deja, nuliūstame, kad įėjimo bilietai tik internetu, o šiandienai jų jau apskritai nebėra. Ką gi… Surandame kelias kitas bažnytėles. Kad ir Saint Giovani, kur uždegame žvakelę, dėkodamos Dievui už galimybę būti čia.

Vaikštome jaukiais skersgatviais su mažytėmis parduotuvėlėmis. Mano didysis pirkinys – kaligrafiijos rinkinys su plunksna iš Murano stiklo. Kainuoja nepigiai. Bet labai pradžiugina.

Išplaukiame atgal laiveliu, pavadintu Baracuda. Gidė įjungia muziką, visi šoka, o aš sėdžiu, žvelgiu atgal ir ašaros ritasi skruostais. Ne skausmo ašaros. Patyriau gydančią Veneciją. Ne kitaip.

 

Venecijos dailininkai

 

Pakrantėje rikiuojasi dailininkų molbertai. Dailininkai susikaupę piešia Venecijos pakrantę, gondolas, bažnyčių bokštus. Prieinu prie vieno ir sakau „bellissimo“. Sakau, kad aš irgi dailininkė, iš Lietuvos.

Vieni piešia pastelėmis, kiti lieja akvareles, bet man patinka tušu skrebenami peizažai. Kainos nuo penkiolikos iki poros šimtų už paveikslą. Bet ar labai turistai perka? Ar įvertina? Kiek žvalgiausi, niekas daugiau nepriėjo. Bet ar gali būti prasmingesnis Venecijos prisiminimas?

Šalimais dailininkų, pakrantėje, glaudžiasi daugybė suvenyrų kioskelių, kuriuose viskas kartojasi: skrybelės, šalikai, marškinėliai ir, žinoma, kaukės. Vertingesnius daiktus gali įsigyti Morkaus aikštės parduotuvėse. Kai kurios tokios prabangios, jog net baisu užeiti.

Neperku net mažiausio eskizėlio. Su lūdesiu.  Mama sako, pati gali nusipaišyti. Gal ir galiu… Bet niekada nebūsiu dailininkė iš Venecijos… 

 

Viešbučių ypatumai

 

Įžengus į kambarį pasitinka tamsa. Užtrauktos medinės langinės, kurias vos ne vos atplėšiame. Atidarome langą grynam orui, bet padvelkia aliejuje kepamu maistu. Kambarys mažytis, bet lovos keturios (nors mes tik dviese). Užsikimšusi kriauklė, subyra vonios durų rankena. Taip pasitinka Italija. Gerai, jog čia tik vieną naktį. Užtai gauname ir pusryčius, ir vakarienę.

Kiti viešbučiai pasitinka jaukesne atmosfera. Net baltomis staltiesėmis valgomajame! Kadangi kiekviena naktis vis kitame viešbutyje, po savaitės viskas susimaišo. Lieka bendras įspūdis su keistomis rozetėmis ir  skambančiais varpais. Kažkuriame dar ir katinas miaukė.                     

 

Skaniausi pasaulyje ledai, margaritos pica ir pasta

 

Kadangi viešbučiuose gauname ir pusryčius, ir vakarienę, pietų mums su mama  kaip ir nereikia. Mūsų pietūs – ledai. Niekur neteko ragauti skanesnių ledų nei Italijoje. Valgome sėdėdamos ant laiptų Asyžiuje. Valgome vaikščiodamos Florencijoje, Romoje, Orvietoje, prisėdusios kavinukėje Kapryje.

Neapolyje ragaujame Margaritą, o pasta – kiekvieną vakarą vietoj sriubos (nors tiesa ta, kad sriubos vieną vakarą gavome). Kai išalkęs suvalgai visą lėkštę makaronų, įveikti kepsnį ir dar desertą ne taip ir lengva. Vakarienė, kai pasiekiame viešbutį, ne anksčiau aštuntos. O kartais ir pusė dešimt. Pusryčiai tarp šešių ir septynių. Pusryčiams negaliu praryti anei kąsnio.  

Makaronų (pastos) nebenorėsiu ilgai. Ir niekur nerasiu tokių skanių ledų. Kokoso, braškių, šokolado, pistacijų, limono, laimo…. Skonis ir tekstūra ypatingi, nors neperprantu kodėl.

Kažkodėl norisi kokakolos, nors namie niekada jos negeriu, čia ji atstoja net valgį.

 

Aš buvau ten, kur popiežus

 

Kelionė autobusu sunki, galbūt galima pavadinti piligrimine, nes patiri kiekvieną kelionės kilometrą. O tikslas, aukščiausias šios  kelionės taškas – Vatikanas. Nuostabioji šv. Petro bazilika, į kurią įeinant rentgenu tikrinamos kuprinės. Siksto koplyčia, kur negalima fotografuoti. Vatikano muziejus. Čia ir Mikelandželo, Rafaelio, Berninio kūriniai, tiek kartų matyti knygose, dabar čia prieš mano akis.

Žmonės neturintys iš anksto bilietų į baziliką ir Vatikano muziejų, laukia po penkias valandas. Mūsų praėjimas užtrunka pusvalandį.

Taip, aš buvau ten, kur vaikšto popiežius.

 

Ištiškę musės ant priekinio autobuso lango

 

Nuvažiuota daugybė kilometrų. Kirsta ne viena šalis. Tyrinėta Italija nuo šiaurės iki pietų. O teliko tik tos musės ant autobuso lango.  

 

Sugrįžimas            

 

P.S. atleiskite, jei rasite vietovaizdžių pavadinimų klaidų, neteisingų, nepagrįstų faktų. Ne tai juk svarbiausia. Svarbiausia pamatyti ir pajausti. Ir norėti dar kartą sugrįžti.