JOVITA POVILIŪNAITĖ. PABĖGUSIO LAIKO NOVELĖS

 

Jovita Poviliūnaitė – jauna, talentinga rašytoja, debiutavusi mūsų svetinėje praėjusiais metais. Ji – VDU menų istorijos, kritikos ir medijų bakalauras, baigė  VDU literatūros kūrybos, kritikos ir komunikacijos magistrantūros studijas, prieš tai studijavo architektūrą, o pati meninės kūrybos pradžia – Kauno A. Martinaičio dailės mokykla, kurią baigė dar 2004-aisiais.  

Potraukį tapybai vėliau nustelbė dar vienas plačiai pasireiškęs potraukis meninei fotografijai. Jovita Poviliūnaitė personalinių fotografijos parodų autorė, kurias rengia jau dešimtmetį įvariose erdvėse. 

Tačiau tai ne viskas – J. Poviliūnaitės talentas ryškus ir publicistikoje, eseistikoje. Jos balsas, stilius, drąsiai reiškiamos paradoksalios, neįprastos mintys skamba šviežiai, originaliai. Randame jos straispnius, pamąstymus, esė “Nemune”, “Literatūroje ir mene”, svetainėje Bernardinai.lt ir kt. 

Akivaizdus jaunosios kūrėjos talento unikalumas – ji kuria ir mažosios prozos kūrinius, noveles, vadinčiau jas subtiliomis impresijomis.Praėjusiais metais ji tapo prozos kūrinių konkurso „Ričardo Gavelio skaitymai“ antros vietos laureate už novelę „Sūpynės, benamis ir tarakonai“.

Šiuo metu Jovita Poviliūnaitė rašo savo pirmąjį novelių romaną, tad keletą kūrinių iš “Pabėgusio laiko novelių” ir skelbiame.

Be abejo, tai talentingai, su išmone ir fantazija sukurtos novelės, kupinos paslapties, liūdesio, mistinių nuojautų. Autorė, be abejo, dar tobulins savo kūrinį, tačiau jau dabar jis traukia savo vaizduote, subtilia stilistika, impresionistine nuotaikų ir vaizdų kaita.

Dvi novelės – “Apleisto dvaro alsavimas” ir “Sulaukiau” – lyg palaipsniui atgyjantys impresionistiniai paveikslai.

Gediminas Jankus

 

JOVITA POVILIŪNAITĖ

 

PABĖGUSIO LAIKO NOVELĖS

Apleisto dvaro alsavimas

Pavargau nuo miesto žmonių šurmulio, daugiabučių laiptinių su lojančiais šunimis ir
nesisveikinančiais kaimynais. Pavargau nuo išskirtinai įkyraus aiškinimo kaip reikia gyventi. O iš kitos pusės – visiško abejingumo. Pabėgti. Nors trumpam. Susidėjau kuprinę ir tekant saulei įsėdau į ankstyvą traukinį. Pro akis lėkė rudeniškas peizažas – leidau žvilgsniui klydinėti, nieko nemąstydama. Išlipau jau sau žinomoje stotelėje prie atokaus miško. Tikėjausi surasti išsibarsčiusią save, atgauti dvasios ramybę. Pabūti su gamta, pasikalbėti su medžiais, pasiklausyti lapkričio tylaus šnabždėjimo.

Jau badėsi rudeniškas lapkričio šaltukas – šąlančias rankas paslėpiau kišenėse, iki akių
užsimuturiavau vilnonį šaliką. Ketinau taip su kuprine paklajoti iki vakaro, stebėdama
besikeičiančias savo būsenas. Jau senokai praktikavau gamtos terapiją. Pradžioje atsiklausiau miško, ar jis mane priims, nusiteikiau pagarbiai, stengiausi netrikdyti jo buvimo. Apsikabinau medį ir kurį laiką taip pastovėjau. Jaučiau, kad manęs laukia kažkas ypatingo.

Gal ir nedrąsu vienai merginai klajoti miškais, o ir temsta anksti, bet žinojau, jog miškuose nereikia bijoti nei žvėrių, nei žmonių. Nieko pikto jie nelinki. Tokiu metu gali sutikti nebent vienišą fotografą, gaudantį neužmigusią lapę ar barsuką. Pati fotografuoti nemėgau,
stengiausi įsidėmėti įspūdžius ir vėliau juos užrašydavau. Širdies plakimas aprimo, pasimiršo miesto gyvenimas, buvau čia ir dabar. Miško tyloje, sudėjusi rankas maldai.

Pradėjo dulksnoti įkyrus lietus ir nuo drėgmės darėsi vis žvarbiau, net nebejaučiau kojų
pirštų. Jau ketinau sukti atgalios, nutarusi, jog šiandienai klajonių užteks (dar spėsiu į popietinį traukinį), kai mane sudomino kažkokie griuvėsiai.

Klaidžiodama mišku, maniau suradusi senovinius griuvėsius (ten buvo aiškiai matyti
kažkokio pastato pamatai), bet maloniai nustebau už beržų alėjos išvydusi tolėliau išsidėsčiusius tik vos vos apgriuvusius pastatus. Regis, atklydau į apleistą, sulaukėjusių parko medžių paslėptą, bet architektūriškai įdomų dvarą. Smalsaudama nuėjau jo link, stebėjausi, nes čia esu vaikščiojusi ne kartą, bet jokio dvaro nepastebėjau…

Pastatai buvo išsidėstę plačioje teritorijoje. Šalia pagrindinių rūmų snaudė trys
nykstantys, į žemę smengantys tvartai; sapnavo neprižiūrimas parkas; atsiduso žalėsiais įmirkęs tvenkinys; už kalnelio tyliai niūniavo senos pamirštos kapinaitės.

Aprėpiau akimis ir, pirmiausia, smalsumo vedama, žengiau link pagrindinių rūmų. Šie
žvelgė į mane savo tuščiomis akiduobėmis. Išdaužyti langai įsileido nuožmų rudeninį vėją, kuris kalbino čia pasilikusias, kadaise gyvenusių žmonių vėles. Šalti dvaro rūmų pirštai apkabino medžių griaučius. Be lapų medžiai (daugiausia čia augo beržai), liko bejėgiai. Rūmai nuožmiai, be pasigailėjimo spaudė jų margus kamienus prie savojo fasado.

Įėjusi pro išlaužtas duris, pamačiau kaip nesiliaujantis lietaus purkšnojimas virto lašais ir
erzinančiai kapsėjo pro kiaurą stogą, liejosi į balutes pirmame aukšte. Jaučiau kaip popietės tyloje dvaras užmiega. Giliai kvėpavo požeminių rūsių plaučiais, susitapatindamas su mano pačios alsavimu.

Pirmame aukšte buvo išlikę ornamentuoti kokliai, grindys nuzulintos, purvinos, prinešta
lapų. Ir gausybė šiukšlių.

Tyrinėdama dvarą supratau, jog jis buvo pamėgtas benamių, kurie, atradę užuovėją,
nepagarbiai prinešė šiukšlių, pridaužė butelių. Tai jie laužė autentiškus laiptų turėklus, iš kurių susikūrę laužą, šildėsi savo sugrubusias rankas purvinomis panagėmis. Matėsi laužo liekanos. Paskui miegojo susisukę į prasmirdusius skarmalus. Tų skarmalų primėtytos visos pakampės…

Vienas benamis išlindo iš slėptuvės ir atidžiai mane nužiūrinėjo. Aš neišsigandau. Jis,
apžėlęs niekados neskutama barzda, apsirengęs spalvą praradusiu švarku, buvo tarsi
neatskiriama dvaro dėlionės dalis. Būtinas, neišvengiamas, vis dėlto, nepavojingas, elementas. Galėjau jo paklausti, kaip vadinasi dvaras, bet, ko gero, jis taipogi šito nežino… Supratęs, jog iš čia nevysiu, benamis sulindo atgal į savo migį.

Susidūriau ir su dvaro kerštu. Dvaras, regis, nemėgo prašalaičių – smalsiai lipant į antrą
aukštą, pakišo sulūžusią laiptų pakopą. Smarkiai nikstelėjau koją. Gąsdino girgždančiomis
grindimis, tarsi kažkas aplink įnirtingai vaikščiotų, o gal net bėgiotų, nors nieko matomo aplink nebuvo. O kas keisčiausia – ėmė ir sustojo rankinis laikrodis, nuo ryšio atsijungė išmanusis telefonas, jau nekalbant apie dingusį internetą.

Išėjusi laukan, įvertinau dvaro architektūrinį išskirtinumą. Kadaise studijavusi
architektūrą, nutariau, jog rūmų būta didingų, klasicizmo stiliaus: išlikęs porteris su toskaninio erkerio interpretacijos kolonomis, pastatą juosė profiliuotas karnizas. Šiandien viskas jau buvo aptrupėję, pastatą glemžėsi samanos, mūrą ardė plyšiuose dygstantys medžių kamienai.

Laikas čia, dvare, įgavo naują prasmę. Buvo svarbiau ne laikas, o nuojauta ir intuicija. Pajaučiau, jog dvaras prašo mane išeiti ir nebegrįžti.

Dvaras, regis, mėgo vienatvę.. Tarsi ligotas senolis, kuriam skauda trupančius pamatus,
nuo drėgmės surakina kolonų sąnarius, o nuo lietaus ima kosėti durys. Dvaro rūmai giliai įkvėpė ir, girgždindami laiptus, iškvėpė.

Aš išėjau. Kai sugrįžau čia kitais metais, jokio dvaro nebuvo…

 

Sulaukiau

 

Algis žinojo (o gal labiau jautė), jog jis šiame pasaulyje ne vienas, jis turi sesę. Seserį
dvynę, kurios niekada nematė, bet žinojo, jog greitai sutiks. Žinojo ir tai, kad ji atvažiuos pas jį antgamtiniu traukiniu. Čia, į pasaulio užmirštą kaimą. Tokį visišką visišką užkampį.

Nors Algio namas stovėjo prie pat gelžkelio ir, pravažiuojant traukiniui, drebėdavo namo
pamatai, virpėdavo langai, bet čia niekados niekas neišlipdavo. Algis neseniai sulaukė
pilnametystės ir gyvenimas prie gelžkelio jo netrikdė. Nors jo tėvai paliko šią žmonių užmirštą vietą, name gyveno ne vienas. Dar buvo rainas katinas be vardo (gal sesuo sugalvos jam vardą?).

Stoties pastato nebuvo, tik nedidelė apgriuvusi stoginė. Čia sėdėdamas Algis stebėdavo
pravažiuojančius traukinius. Galvodavo apie kažkur skubančius, išvykstančius ar parvykstančius žmones. Pats niekados nekeliavo traukiniu, bet svajojo, jog vieną dieną nuvažiuos juo prie jūros.
Mintis buvo abstrakti – neaišku, ar čia važiuojantys traukiniai pasiekia jūrą. Jūrą Algis matė vienoje žurnalo fotografijoje. Jis mėgo kelionių žurnalus, jų nusipirkdavo miestelyje (tik dėl jo pardavėja juos ir užsakydavo). Kai važiuodavo dviračiu pirkti maisto, būtinai pasiimdavo ir jo laukiantį žurnalą.

Algis neturėjo nei laikrodžio, nei kalendoriaus, nebuvo čia telefonų ir kompiuterių. Tik
besikeičiančios žurnalo datos jam bylojo apie slenkantį laiką. O dienos laikas čia buvo
skaičiuojamas pravažiuojančiais traukiniais. Ryte, vietoj žadintuvo, pažadindavo pirmojo
bildesys. Sutemus nuvažiuodavo paskutinis ir tai reiškė, jog laikas eiti miegoti. Vienas
pravažiuodavo naktį, tuomet Algis apsiversdavo ant kito šono, suniurzgėdavo bevardis katinas.

Algis buvo šios vietos sargybinis. Jei kas panorėtų įlipti, turėtų parduoti bilietėlį, o jei
išliptų, mandagiai pasiūlyti nakvynę kaimelio viešbutyje. Bet faktas buvo tas, jog niekas čia neįlipdavo ir niekas neišlipdavo… Traukiniai tiesiog lėkė pro šalį.

Algis, sėdėdamas pastogėje, daug mąstydavo, bet jam pabandžius apibrėžti, kas yra
laikas, bandant jį įsivaizduoti, tekdavo graudžiai nusivilti. Jis buvo įpratęs laiką pajusti. Bet kai nėra laikrodžio – ar tai, kas vienam yra už valandos, ir kitam būtų už valandos? Kadangi buvo vienas, vadovavosi savo vidiniu laikrodžiu ir nesuko sau galvos. Algiui atrodė, kad to laiko išvis nereikia. Daug protingiau susikoncentruoti į šią akimirką. Juk laiko nei pagausi, nei aprašysi. Jei jau pakliuvai į šį užmirštą kaimą, tai būk čia ir dabar.

Algis bandė nujausti kada sesuo atvažiuos. Vieną rytą, išgirdęs veriantį bevardžio katino
kniaukimą, suprato: traukinys atvyko. „Sulaukiau“. Pakniopstom išlėkė pro duris, vos neišsitiesė visu ūgiu paslydęs ant šlapios žolės. Gaudydamas kvapą, prilėkė prie traukinio. Ir stabtelėjo. Traukinys jau nyko ir tirpo, tarsi per lėtai valgomi ledai. O ant suolelio po stogine sėdėjo labai graži mergaitė baltu paltuku, taip nepanaši į jį patį, jog Algis net sudvejojo… Ant jos kelių jau įsitaisė bevardis Algio katinas. Tik dabar Algis suprato, koks jis pats apskretęs: nutįsęs pilkas paltas, nudrengta kepurė, iš po kurios kyšojo netvarkingos plaukų sruogos, nuo pečiaus kūrimo suodinos rankos. „Tai nesvarbu“ – išgirdo mergaitės mintį.

Algis atsisėdo šalia ir paglostė katiną. Mergaitė nusišypsojo. Dabar abu stebės
pravažiuojančius traukinius. Ir jau neberūpėjo nei kur tą dailią mergaitę apgyvendins, nei kaip ji pakels nuolatinį traukinių bildėjimą ir faktą, jog čia neegzistuoja laikas. „Juk ji – mano sesuo. Mano sesuo“, kartojo Algis tarsi burtažodį. „O katiną pavadinsim Diureriu“, išgirdo josios mintį. Nors Algis ir nežinojo ką tas žodis reiškia, skambėjo visai neblogai. O dar geriau buvo tai, jog jie moka skaityti vienas kito mintis.