JOVITA POVILIŪNAITĖ. AKIMIRKŲ ATSPINDŽIAI. NOVELĖS

Rašytoja, fotografė, eseistė Jovita Poviliūnaitė

 

Daugybe įvairiausių talentų ir pomėgių apdovanota jauna, nūnai mūsų svetainėje savo kūrybos pavyzdžiais debiutuojanti Jovita Poviliūnaitė, tikrai stebina ir kelia pagarbą. Jos imlumas, naujovių ir pažinumo siekis, jau padarytų darbų, veiklų sąrašas išties įspūdingas. 

Jovita – VDU menų istorijos, kritikos ir medijų bakalauras, šiais metais ji sėkmingai baigė  VDU literatūros kūrybos, kritikos ir komunikacijos magistrantūros studijas, prieš tai studijavo architektūrą, o pati meninės kūrybos pradžia – Kauno A. Martinaičio dailės mokykla, kurią baigė dar 2004 metais.  

Potraukį tapybai vėliau nustelbė dar vienas plačiai pasireiškęs potraukis meninei fotografijai. Jovita Poviliūnaitė daugybės personalinių fotografijos parodų autorė, kurias rengia jau dešimtmetį įvariose erdvėse – bibliotekose, muziejuose, galerijose. Teminės meninės fotografijos parodos sulaukia didelio susidomėjimo ir atgarsio. Stilistika ir temų įvairovė byloja neeilinį autorės talentą – “Parko istorijos”, “Knygų įpročiai”, “Meditaciniai etiudai” – tai tik maža dalelė jos surengtų foto parodų.

Tačiau tai ne viskas – J. Poviliūnaitės talentas ryškus ir publicistikoje, eseistikoje. Jos balsas, stilius, drąsiai reiškiamos paradoksalios, neįprastos mintys ir idėjos skamba šviežiai, originaliai. Dažnai randame jos straispnius, pamąstymus, esė “Nemune”, “Literatūroje ir mene”, svetainėse Bernardinai.lt ir kt. 

Tačiau ne tik tuo baigiasi jaunosios kūrėjos talento unikalumas – ji kuria ir mažosios prozos kūrinius, noveles, vadinčiau jas subtiliomis impresijomis. Susipažinęs su autorės rankraščiais, skaičiau juos ne vieną kartą ir vis labiau stiprėjo įspūdis, kad tai – nūnai mūsų prozoje itin retas impresionistinis kalbėjimas, akimirkos įspūdžio pagava, nevengiant romantizuoto pakylėjimo. Jos novelių lyrinis subjketas itin jautrus, imlus aplinkai, nuotaikos ir įspūdžių fiksavimas – itin individualizuotas.

Todėl ir drįsau pavadinti šias J. Poviliūnaitės noveles “Akimrkų atspindžiais”. Juk būtent akimirkos įspūdis daugelyje siužetų perteikiamas fragmentiškai, lyg tarpusavyje nesusijusiomis scenelėmis ir vaizdais. Kiek daug subtilių nuojautų, dėmesio, regis, paprastiems, nereikšmingiems dalykams ir įvykiams!

Jaunoji rašytoja kalba užuominomis, jai labai svarbi perteikiama nuotaika, kuri kaitaliojasi, kaip šviesotamsos efektai. Itin įsimintinas skvarbus jos žvilgsnis lyg ir nereikšmingiems, greitai išnykstantiems reiškiniams, nuotaikai ir nuojautai. Man patinka šis impresionistinis stilius, nūnai ne tik gerokai primirštas – tiesiog kai kuriems prozininkams nūnai svarbu postmoderniai šokiruoti, priblokšti, pliaukšti apie bet ką, be to, subtilybė, vaizduotė ir stilistika daugeliui yra neįkandami ir nesuvokiami dalykai.

Visų pirma reikia mylėti artimą, jausti jo širdies nerimą, džiaugsmą, jautriai, neveidmainingai  prisiminti išėjusius. Kalbėti apie Atmintį. Visa tai galima rasti autorės  literatūriniuose tekstuose.    

Jovitos Poviliūnaitės įvairiapusis talentas, čia labai glaustai aptartas, manau tikrai vertas dėmesio, ypatingai skelbiami jos “Akimirkų atspindžiai. Novelės”.

Gediminas JANKUS

 

JOVITA POVILIŪNAITĖ

 

AKIMIRKŲ ATSPINDŽIAI. NOVELĖS

 

Baimės etiudas

 

Tarsi būčiau pažadinta iš kraupaus košmaro, netikėdama, jog pabudau. Sapnas tęsiasi. Tik skirtumas tas – jog aš nemiegu. Aš sapnuoju košmarus atmerktomis akimis. Tai nutinka (galbūt, tiksliau, ištinka) netikėčiausiais momentais: ryte geriant kavą, važiuojant autobusu į paskaitas, valantis dantis. Tas ir blogiausia, jog nežinai, kada Ji ateis. Ir kada – išeis… Ji – tai Baimė.

Vieni bijo vorų, kiti – tamsos, o ko aš bijau? Bijau bijau… Ko aš bijau?

–  Yra jausmas, bet nėra priežasties – sako mano psichologė, traškindama tušinuką.

Tarsi aš pati nesuprasčiau! 

– Ji tokia didelė, o aš tokia maža, – pasakoju psichologei. Jau pusmetis, kai su ja kalbuosi apie savo baimę. Bet…

Pagerėjo? Nė velnio… Tik pinigai išmesti…

Be psichologės niekas to nežino. Kad mane užvaldžiusi Ji. Aš norėčiau apie tai papasakoti mamai, draugei, bet negaliu. Nežinau nuo ko pradėti. Jei net pati nesuvokiu, kas tai, tai kaipgi apibūdinti tai kitiems? Tai neapibūdintina ir net nepažinu.

Pradedu priprasti. Aš įsigudrinau atsekti, kada ji mažais žingsneliais atsėlina. Tyliai tyliai. Nepagalvotum, jog Baimė. O tada staiga (visada krūpteliu, nors ir žinau) šmurkšteli man į vidų, įgaudama mano pavidalą.

Manęs nebelieka. Lieka tik ji.

Psichologė linkčioja galvą.

–  Tai panikos atakos. Ir jas įmanoma sustabdyti.

Netikiu.

Netikiu.

–   Gal arbatos?

 Arbatos puodelis. Šaukštelis. Gabalėlis cukraus. Ir?

 Yra ji. Nebelieka manęs.

 Panika? Ne, ne,  panika – tai ne tas pats kaip Baimė.

–  Pabandyk atsipalaiduoti, – sako psichologė, – įkvėpk, iškvėpk.

Aš kvėpuoju. Įkvepiu gyvenimą, iškvepiu baimę. Įkvepiu ramybę, iškvepiu baimę.

–  O dabar pamiršk. Tu per daug įsigilinusi.

Važiuoju troleibusu. Pradedu nervingai kvėpuoti. Ji ateina. Bandau kvėpuoti. Bet tik gaudau orą. Bandau pamiršti, bet negaliu apie nieką daugiau galvoti. Aš apalpsiu. Aš mirsiu. Visi į mane žiūri. Iššoku artimiausioj stotelėj. Žmonių nėra. Sėdžiu ant suolelio. Temsta. Išsikrapštau xanaxo tabletėlę, įsimetu į burną ir laikau po liežuviu – taip greičiau suveikia.

Po truputį grįžtu į savo kūną. Bet žinau, kad tai įvyks ir vėl, ir vėl. Išeities nėra.

– Sveika, mano baime. Kokia tavo mėgstamiausia spalva? 

Imu paletę, naujas dažų tūbeles. Drobę nusipirkau jau paruoštą. Nemoku tų visų grunto ir želatinos ypatybių ir paslapčių. Apskritai, aš nemoku tapyti. Aš pirmą kartą laikau rankoje teptuką.

Po poros dienų darbo nutariu, jog paveikslas baigtas. Nusuku jį į sieną. Nenoriu žiūrėti. Neprisiverčiu net žvilgtelti.

Einu miegoti. Pavargusi, išsekusi.

Ryte pastebiu, jog paveikslo nebėra. Ir dar kažkas pasikeitė. Tik nenuvokiu, kas. Suprantu po kelių dienų – Baimė išėjo. Išėjo, net nepalikusi raštelio – paveikslo, savo portreto. Ir gerai, jog nepamenu kaip jis atrodė. Kartu dingo ir dažai, teptukai. Lyg nieko ir nebūta.

 

 Durys (ne)užrakintos

 

Pašoku iš lovos nuo muzikos griausmo (kad tai – muzika, suvokiu ne iš karto). Mano lova net dreba nuo kolonėlių skleidžiamo metalo. Pro muziką dar girdžiu butelių barškėjimą ir apgirtusių žmonių kvatojimą.

Trinkteli durys. Tada dar kartą – lauko durys. Pasižiūriu pro užuolaidos kampelį. Stovi ratuku ir siunčia suktinę. Paskui vėl trinkteli  durys – lauko, buto… Muzika dar pagarsinama. Repertuaras pasikeičia – lietuviški šlageriai. Nemylėjau tavęs… Meilės laivas….

Žvilgteliu į laikrodį. Pusė dviejų. Pradeda daužytis širdis. Atsikeliu ir apimta nerimo blaškausi po butą. Svarstau, ar kviesti policiją. Kaip tyčia nakvoju viena.. 

Muzika sudrebina kiekvieną mano kaulelį. Ne muzika, triukšmas. Nuo geros muzikos dar geriau miegotųsi.

Ar girdi kiti kaimynai? O kaip negirdės! Namas dreba nuo muzikos ir balsų…

Nieko nebus.  Skambinu 112.

–  Taip. Norėčiau.

–  Triukšmas.

–  Taip. Adresas toks…

–  Ne, nenoriu prisistatyti.

–  Gerai, lauksim.

Sėdžiu pasirėmusi ant radiatoriaus ir laukiu. Dešimt minučių. Penkiolika. Suprantu, kad mano iškvietimas nėra mirtinas, bet vis tiek…ilgokai…

Pagaliau į kiemą įsuka policijos automobilis. Jaunuolio durų skambutis, matyt, neveikia. Policininkai stipriai daužo į duris. Už jų pasipila srautas keiksmažodžių. Vis dėlto, laužiamų durų išsigąsta ir atrakina. Kas vyksta bute, nežinau. Girdisi pokalbio nuotrupos. Tiksliau, keiksmažodžiai. Du tvirti policininkai  išeina už dvidešimt minučių.

Ką gi, nusiraminu – galiu eiti tęsti savo sapnų. Bet… Vos vos užsnūstu ir viskas vėl kartojasi. Skambinu dar kartą 112. Iš piktumo. Žinau, kad už antrą iškvietimą gaus baudą. Šįkart, matyt,  durys neužrakintos. Stebiu pro durų akutę, kaip suguža policininkai.

Ar nebijau keršto? O ką man daryti? Tylėti ir kentėti? Na jau ne. Nesulauksit!

Įsisuku į antklodę. Kažkas beldžia į mano duris. Spaudžia skambutį. Paklibina rankeną. Durys neužrakintos… Jie įeina. Jų daug. Nėra kuo kvėpuoti…

Suskamba. Pašoku iš lovos. Žadintuvas. Pusė septynių. Laikas į darbą.

Sapnavau?

Su jauduliu patikrinu. Mano durys užrakintos. Užrakintos. Kambariuose nieko be manęs nėra. Nėra.  Atsikvepiu. Atsikvepiu. Galiu ruoštis į darbą.

Išeidama sąmoningai užrakinu duris. Žvilgsniu nužiūriu kaimyno. Miega, matyt, sau. Visą naktį siautę. Lauko duris trenkiu su visa jėga, gal bent krūptelės per miegus.                                                                                                                                                                                                      

 Botai su rožinėm gėlytėm

 

Mama Aistei leisdavo šturmuoti balas tik su botais. Nuo jos sukelto nedidelio cunamio išsilakstydavo visi besimaudantys žvirbliai. Aistė laukdavo lietaus ir su pasimėgavimu stovėdavo net siaučiant audrai, atsukusi veidą lietaus šuorams. Ji nebijojo nei griaustinio, nei žaibo. Kai kiti vaikai bėgdavo slėptis, ji kvatodavo visu savo liesu kūneliu, aplink siaučiant gamtos chaosui.

Paaugusi išbėgdavo į lietų su bloknotėliu ir pieštuku rankoje – nupiešti lietų. Kaip nupiešti lietų? Perprasti lietų gali tik vaikai, bepročiai ir filosofai. O kartais būna visi trys viename…

Aistė svajojo tapti dailininke. Jau būdama šešerių mėgino suprasti ir užfiksuoti pasaulį. Bendravo mažai. Draugų neturėjo. Jos geriausias draugas buvo senelis. Jie susėsdavo kur nors kieme ir kalbėdavosi. Pačiomis keisčiausiomis temomis:

– Iš kur lietus žino, kad jam reikia lyti?

Kiti suaugėliai į tokį klausimą neatsakydavo, tik nusijuokdavo, neva, naivus vaiko klausimas. O senelis jai atsakė:

– Jam praneša.

– Kas, seneli?

– Jo pusbrolis Vėjas.

Sakysit, gal negerai taip „apgaudinėti“ vaiką. Bet Aistė turėjo pačią nuostabiausią vaikystę. Ji tikėjo fėjom ir bildukais. Tikėjo, kad obely gyvena nykštukai, o ant aukšto įsitaisęs pats Aitvaras.

Visa tai buvo labai graži pasaka, kurios globojama Aistė užaugo. Ir visai nebuvo skaudu, kai sužinojo, jog tai – išsigalvojimai. Ji tiesiog išaugo senelio pasakas, kaip išaugamas Kalėdų senelis.

Senelis ją išmokė mylėti lietų. Senelis padovanojo botus su rožinėm gėlytėm. Ir mama nebepyko nei ant senelio, kad jis jai vaiką sugadins, nei ant Aistės, kad jos batai amžinai permirkę ir purvini.

Senelis išmokė juoktis, kai Aistei  gera.

Verkti, kai norisi.

Jis išmokė Aistę plaukti.

Ir išmokė – žvejoti.

Jo kepami blynai buvo skanesni nei mamos.

Ir jis net mokėjo supinti kasas!

Ir kai jo nebeliko… Tiesiog nebeliko…. Jai pranešė mama. Pasisodino ant sofos:

–  Į sodybą daugiau nebevažiuosim.

–  Kodėl?

–  Senelio nebėra.

–  Ar jis persikraustys pas mus į miestą?

–  Ne. Aiste. Jo nebėra. Jis mirė.

–  Nemeluok! Kodėl tu man meluoji?

–  Tai tiesa. Verk, jei norisi.

–  Nesinori, – Aistė supyko ir trenkė savo kambario durimis. Nevažiavo net į laidotuves. Ji pyko. Labiausiai – ant senelio, kuris sumanė štai taip ją palikti.

Naktį, atsigulus, aiškiai išgirdo senelio juoką, sklindantį iš virtuvės. Bet kai nubėgo ir įjungė šviesą, jo nebebuvo. Tik pro atvirą langą užuolaidą purtė vėjas. Atsisukusi ant kėdės pamatė padėtus savo vaikiškus botus. Tuos, su rožinėm gėlytėm.                                                          

                                               

 Kada baigiasi šventė

 

Užgavėnės. Kaukės. Persirengėliai.  Siautulys. Šokiai. Viltis, kad žiema išeis, užleisdama savo jaukią vietą taip laukiamam pavasariui. Morė liepsnoja, visiems garsiai plojant. Pakvimpa mieliniais blynais. O kur dar įvairios užduotys, kanapinio ir lašininio amžina kova…

Ir… Rytas po Užgavėnių. Pilna šiukšlių, nuodėgulių nuo laužų, pamestų kaukių, pirštinių. Mėtosi prakąstas blynas. Veronika vaikšto su šiukšlių maišu, rinkdama tą visą paliktą šlamštą. Ji Užgavėnių nekenčia… Gal dėlto, jog jos mylima etnografinė sodyba po šventės pavirsta sąvartynu. Ir ko jinai neranda! Kartais pasitaiko ir telefonų, ir piniginių su keliom šimtinėm. Veronika jas sąžiningai atiduoda administracijai – gal atsiras savininkai – atsigavę, išsiblaivę. Tvarkosi Veronika pykdama, siusdama ant viso pasaulio.

Tai tarsi teatro scena, pasibaigus vaidinimui. Vienas kitas numestas daiktas, išstumdytos dekoracijos. Priplėkęs nuo žiūrovų gausos kvapas. Šventė baigėsi. Tik esminis momentas – kažkam visa tai reikia sutvarkyti! Tai paskutinis etapas, apie kurį šėliotojai nesusimąsto. Juk žiūrovai nepasilieka, kai ateina į sceną valytoja ir tiesiog plauna grindis. Čia yra pabaiga. Ne tada kai ją palieka aktoriai. Ne plojimai.

Taip ir vaikšto Veronika po sodybą, šiukšles rinkdama, mintydama tai šį, tai tą.

Veronika nėra nieko daugiau dirbus. Čia apsigyveno išėjusi iš vaikų namų. Ir buvo atsakinga už tvarką, švarą. Virtuvėje gaudavo pavalgyti, palėpėje – šiltą lovą. Ir dar vienas kitas euras nubyrėdavo. Sodyba įsikūrusi prie ežero. Tik pramogoms laiko beveik nelikdavo. Pagelbėti virtuvėje, sutvarkyti miegamuosius. Plauti, skalbti, tvarkyti.

Velnio kaukė nuo sniego žvelgė į ją tuščiomis akiduobėmis… Mėtėsi raganų skaros ir šluotos. Iš dangaus krito tankus sniego šydas, paskandindamas šventės likučius. Kažkur dar šoko raganos, sukosi velniai. Veronika pajuto kaukę ir ant savo veido. Kažkas sugriebė ją už rankos ir nusitempė šokti. Kažkuriame pasaulyje šventė tebesitęsia…

                                                         

 Svetimi

                                                                                                               

Žmonės sensta ne vienodai. Vieni vertina brandą, kiti – skaičiuoja raukšles. O treti – atsideda anūkams. Mąsčiau apie senatvę eidama iš spektaklio „Kai mes būsime jauni“. Lauke pasitiko nykus lietus. O širdyje diegė: mes visi pasensime. Mes visi mirsime.  Norėjau spektaklį aptarti su mama, bet ji buvo nugrimzdusi savo apmąstymuose. Spektaklis palietė. Nepaisant to, kad vietomis kvatojomės ir net plojom, visi, ypač vyresni žiūrovai, pajautė spektaklio siunčiamą žinutę – mes visi mirsim. Ar dėl to reikia liūdėti? Spektaklio autoriai tvirtina, jog ne!

Scenografija – šarvojimo salė. Čia prisimenu lietuvišką paradoksą: visa giminė  susirenka tik per laidotuves. Dievagojasi, jog dabar tai bendraus, susiskambins, bet… Rutina. Kurios negali iš žmogaus išplėšti net jėga. O gal baimė? Pasirodyti, jog pasenai, jog priaugai ne vieną kilogramą… Jog daug kas pasikeitė. Ir mes patys pasikeitėme.  Kad jaučiamės svetimi. 

 Pasimirė močiutės sesuo. Šarvojimo salė. Bet niekas neverkia. „Gražų amželį nugyveno“, ištaria kažkas, visi palinkčioja galvomis. Įdomiausia dalis kambarėlyje prie šarvojimo salės. Čia – sumuštiniai, arbata, kava ir, žinoma, kažkas stipresnio. Bet kalba nesimezga:

–  Tai kaip gyveni?

–  Po truputį. Tu?

–  Tas pats.

Tyla. Lyg ir norisi kažką svarbaus pasakyti, bet nėra žodžių, net minčių nėra. Kažkas prarasta, su visam prarasta…

Visi atkunta, įsidrąsina prie gedulingų pietų stalo. Čia jau galima ir pakalbėti, ir taurelę pakelti. Keista, jog apie mirusiąją nekalbama. Lyg visi norėtų sugrįžti į gyvenimą, nes jiems nepatogu, nemalonu galvoti. Galvoti, kieno laidotuvės sekančios.

O aš sėdžiu ir mąstau apie tetą Stasę.

O aš sėdžiu ir galvoju, jog žmonės sensta, o paskui – miršta. Traukinys keliauja tik į vieną pusę. Ir mes visi įkalinti skirtinguose vagonuose. Lyg į tremtį. Lygiai taip – į mirtį. Paskutinė stotelė laukia.

Mirštame vieni. Čia jau niekas negali padėti. Prieš mirtį esame vieni ir vieni kitiems svetimi.

 

 Surasti ežiuką rūke

 

Po gatvės apšvietimo žibintais baugiai  žvilga šlapias asfaltas, vietomis sušalęs į ledą. Absoliuti tyla. Girdžiu tik savo žingsnius ir širdies plakimą.  Žvilgteliu į laikrodį ir, rizikuodama paslysti, paskubinu žingsnį. Vos vos spėju į ketvirtu numeriu pažymėtą savo ankstyvų rytų bendražygį. Šaltis verčia pirštinėtas rankas susikišti į palto kišenes, o šąlančią nosį – po šaliku. Vėjas švilpia pro nesandarius langus ir įsisuka gūsiais atsidarius durims. Langai apšąlę, todėl stebiu kitus keleivius. Dauguma matyti. Kasdien keliaujame tuo pačiu maršrutu.

Išlipu. Pasuku už kampo, greitai pereinu neapšviestą kiemą, palipu slidžiais laipteliais ir iš rankinės išsikrapštau raktus. Išjungiu signalizaciją. Įjungiu šviesas vestibiulyje. Pakylu į antrą aukštą. Atrakinu dar vienas duris. Mažytėje virtuvėlėje nusirengiu paltą ir šiltą megztinį, užsirišu prijuostę, nusiaunu aulinius batus, nutraukiu šlapias kojines ir įsispiriu į sportinius batelius.

Pradedu nuo ketvirto aukšto laiptų. Šluota nuvalau keturias pakopas, tada išplaunu skudurą, ir vėl keturias pakopas. Dirbu mechaniškai, nieko negalvodama. Skubu išplauti laiptus ir vestibiulį iki pasirodys pirmieji ofisų darbuotojai. Tuomet pereisiu prie antro aukšto koridoriaus, posėdžių salės, tualetų ir viršininkų kabineto. Pabaigoje vėl greitai perbėgsiu laiptus.

Ir taip kasdien.

Po valandos darbo ima įkyriai mausti nugarą. Pasidarau trumpą pertraukėlę, išgeriu likusią atšalusią kavą, suvalgau atsineštą jogurtą. Ir vėl prie darbo.

–  Labas rytas, Guste!

Atsitiesiu. Aldona. Aldona pradeda darbą pusė aštuonių, nes jos valomas ofisas atsidaro dešimtą, o ir valymo ten gerokai mažiau. Aldona jau pensininkė, bet dirbdama prisiduria dar keletą eurų. Nors nedidelio ūgio, apkūni, bet apsukri moteris. Man lengviau eiti į darbą, kai žinau, jog ten bus ji.

Pasikalbėjusi su Aldona, einu tvarkyti tualetų. Net pati stebiuosi, jog tai nekelia jokių dviprasmiškų minčių ar šleikštulio. Tiesiog vieną po kito atlieku veiksmus, kol viskas blizga, kvepia, yra užtektinai popierinių servetėlių, muilo ir oro gaiviklio.

– Kodėl laiptai šlapi???? Nori, kad nugriūčiau???

– Atleiskite, tuoj nudžius….

Išsigąstu, tankiai plaka širdis, nors puikiai žinau, kad tiesiog pasipainiojau ne vietoje ir ne laiku. Dažnai tampu kitų žmonių blogos nuotaikos taikiniu. Atrodo, kad valytoja ir egzistuoja tam, kad ją aprėktum.

 Mechaniškai dirbdama, aš kartais svajoju. Kai sustoju ant laiptų atsipūsti, žiūriu pro žemę siekiantį langą į krintančias snaiges. Aš norėčiau kažkuo būti. Norėčiau numesti visas tas šluotas ir…

–  Guste!

Mano viršininkė. Vėl pereina per širdį baimė.

– Fojė pilna trupinių! Ir žmonės skundėsi, jog popierius tualete pasibaigė! O tu čia pro langą žiopsai?

– Tuoj sutvarkysiu….

– Guste, greičiau! Kiek čia painiosies su ta šluota! Tiesa, salėje dar kėdes nusiurbk.

Kai išeinu, jau ryškiai šviečia saulė. Dirbu tik puse etato, taigi likusi diena – mano. Mėgstu vaikščioti po Laisvės alėją ir apžiūrinėti vitrinas. Ten tiek gražių daiktų. Užeiti į vidų nedrįstu. Jau iš mano senamadiško palto ir apskurusios kuprinės aišku, jog visiems tiems gražiems daiktams aš neturiu pinigų. Bet yra viena vieta, kur užsuku kasdien. Tai knygynas. Aš tiesiog vartau knygas. Labiausiai mėgstu pasakas. Gal dėl to, kad man jas vaikystėje skaitydavo mama.

Mamos aš neturiu. Nebeturiu. Taip pat tėčio ir vyresnėlio brolio. Visi jie žuvo… kai į automobilį trenkėsi girtas vairuotojas. Tai buvo seniai. Aš nežinau ar jis sulaukė bausmės. Buvau per maža. Mane, našlaitę, priglaudė mamos sesuo. Ji pati turėjo keturis vaikus ir išlaikyti mane, penktą, buvo sunku. Ne tik finansiškai, bet jai buvo sunku sukurti man naują pasaulį, kuriame jausčiausi saugi. Jau paaugusi aš nuolat jaučiau, jog esu čia visiškai nereikalinga. Po paskutinio egzamino mokykloje, grįžusi neradau nieko namie ir tai buvo tinkama proga tiesiog susidėti daiktus ir išeiti. Palikau raštelį, kad manęs neieškotų, kad aš niekur nepradingau, tik pradedu savarankišką gyvenimą. Užrakinau duris, o raktą palikau po kilimėliu.

Aš neketinu  likti valytoja visą gyvenimą. Tai tik tarpinė stotelė. Vieta ir laikas susivokti. Baigusi mokyklą, galėjau stoti į universitetą, pažymių būtų užtekę, gal net ir į nemokamą vietą. Bet aš… Jau mokykloje manęs niekas nemėgo, maniau, jog universitete bus dar blogiau. O ir save kažkaip išlaikyti turėjau, jei jau nusprendžiau gyventi savarankiškai…

Iki Kalėdų dar visas mėnuo, bet parduotuvių vitrinos jau išsipustė. Visas miestas šurmuliuoja švenčių nuotaikomis. Kasdien vis daugiau prisninga. Dabar darbe pasilieku iki popiečio. Nieko nematau, tik kaip kiekvienas įėjęs trepsi purtydamas sniegą ir kaip viskas bąla nuo ant batų atneštų druskų. Pastabos dėl vaizdo, kuris primena poremontinį, nesiliauja. Aš lakstau laiptais aukštyn žemyn bandydama išginti tą visas grindis padengiantį druskos ir sniego mišinį. 

Vakarais mano ankštame nuomojamame kambarėlyje šalta ir nejauku. Šildymo sistema veikia prastai, o pro langus ne tik pučia vėjas, bet ir prisninga. Kamšau juos laikraščiais, pamokyta buto šeimininkės. XXI amžius, o aš gyvenu be plastikinių langų, interneto, net mobulus telefonas čia prastai gaudo ryšį, nes kambarys pusrūsyje. Pro apsnigtą langą matau praeinančių žmonių kojas. Vakarus leidžiu apsiklosčiusi lovoje su iš bibliotekos parsineštomis knygomis. Įpratau eiti anksti miegoti, kad ryte būčiau nors kiek žvalesnė.

Net nedrąsu tai ištarti, bet man pirmą kartą „atsitiko“ Kalėdos.

Šį penktadienį mano kuprinėje parkeliauja „Ežiukas rūke“. Pirma mano nuosava knyga savarankiškame gyvenime. Aš dar negaliu patikėti tuo, kas įvyko. Negaliu suvokti šio man tekusio stebuklo.  Šią knygą knygyne  aš pavartydavau beveik kasdien, paskaitinėdavau ištraukas. Bet ji man buvo per brangi… Taigi giliai atsidususi padėdavau ją į lentyną. Kai užsukau šiandien po darbo, pardavėja nusišypsojo kaip kasdien, pasisveikino ir ištiesė man maišelį.

– Jums. Kalėdinė dovana. Mačiau kaip vartote, neškitės namo – dabar ji jūsų.

Norėjau padėkoti, sušukti „ačiū“, bet iš mano akių pasipylė ašaros. Negalėjau sustoti verkusi. Pardavėja mane nusivedė į savo kambarėlį, prieš mane pastatė puodelį karštos arbatos. Nieko nekalbėjom. Aš verkiau, ji tyliai mane palaikė. Išeidama į kuprinę su visu maišeliu įsidėjau knygą ir spontaniškai apkabinau savo geradarę.

Po tėvų mirties aš nesu nieko gavusi dovanų be progos. Net ir per gimtadienį ar Kalėdas teta padovanodavo megztinį, saldainių, o čia – knyga. Ir nebetkokia, o „Ežiukas rūke“!

Visą savaitgalį praleidau lovoje su knyga. Pasakojimas buvo nuostabus. Aš tai šypsojausi, tai braukiau ašarą. „Buvo taip gražu, kad jis laikas nuo laiko krūptelėdavo: ar nesapnuoja viso to?“  Kai sekmadienio vakare užverčiau knygą, tvirtai žinojau, jog į darbą nebegrįšiu. Dar nenumaniau nei iš ko, nei kaip gyvensiu, bet tai buvo tvirtas pasiryžimas. 

Dirbdama valytoja išmokau net ne vieną gyvenimišką pamoką. Išmokau nuolankumo ir atsakomybės. Supratau, jog noriu daugiau nei valyti laiptus. „Iš debesų pasirodė  mėnulis ir šypsodamasis plaukė per dangų“. Šįvakar jis šypsojosi man. Visa kita vyko lyg sapne. Gyvenimas ėmė stebuklingai keistis.

 

Dirbu tame pačiame pastate, čia įsikūrusioje leidykloje. Tik grindis jau valo kita mergina. Mano pareigos – leidyklos administratorė. Sėdžiu prie kompiuterio, atsiliepinėju į skambučius. Bendrauju su leidėjais, rašytojais, dizaineriais. Tačiau aš nepamiršau, kuo buvau. Aš lygiai taip pat bendrauju su direktoriumi, kaip ir su aptarnaujančiu personalu. Nebesu žemiausia grandis, bet aš ir neskirstau žmonių pagal jų užimamas pareigas. Svarbu kaip tu dirbi tą darbą, ar darai geriausia, ką gali? Ar gali kažko pasimokyti?

Dabar aš pasitikiu pasauliu. Ir pasitikiu savimi. Jeigu jums įdomu, kas man nutiko, tegaliu pasakyti, jog man padėjo geri žmonės, kai aš buvau atvira tą pagalbą priimti. Ir prisimenu kaip pradėjau dirbti valytoja, kaip keldavausi anksti ir eidavau į dar miegantį miestą su savo bendražygiais. Kaip jie laikosi? Gal jau susirado kitas veiklas, kitus darbus?

O svarbiausia: ar jie dabar laimingi? Ar jie surado savo „ežiuką rūke“? „Pamiršę žuvis, jie kiaurą naktį gaudė žvaigždes ir primėtė jų pilną dangų“ rašo pasakos autorius.

 

 Kvietimas balandžių arbatėlės 

 

„Susitinkame parke, sningant. Balandžių arbatėlės. Aš vaišinu“. Žinutė. Numeris nežinomas. Pirmas impulsas – ištrinti ir pamiršti. Gal koks maniakas? Bet tokia poetiška žinutė… Tai gal poetas – maniakas? Eilėraščiais prisivilioja, o paskui… Nusipurtau.

Ir taip užtikrintai… „susitinkame…“, „vaišinu…“

Pažiūriu pro langą. Nors ką tik švietė, kad ir neryški saulė, dabar sninga! Sutapimas? Gal aš tik nueisiu ir iš tolo pažiūrėsiu, o paskui pabėgsiu. Taip smalsu, kas gi ta balandžių arbatėlė…  Kvietimas tai lyg į svečius. Gal  reikia sausainių prie arbatėlės? Kaip tik vakar iškepiau. Imbierinių. Labai tiktų sningant. O ką apsirengti? Ar reikia pasipuošti? Striukę ar paltą? Batus sportinius ar ilgaaulius? Aš nervinuosi, juk pirmą kartą einu balandžių arbatėlės, kad ir kas tai bebūtų. Nusprendžiu, kad jausiuosi jaukiau neišsipuošusi, tad, įsitikinusi, jog vis dar sninga, apsivelku striukę, apsiaunu žieminius batus ir iškeliauju.

Sninga vis stipriau. Iki parko netoli. Žingsniuoju pustant. Priėjusi iki savo numatytos vietos, iš kurios žadėjau stebėti, susinervinu: per sniego kąsnius, nešiojamus vėjo, visiškai nieko nematyti! Einu arčiau tvenkinio. Nei žmonių, nei balandžių… Gal kas man pokštą iškrėtė? Dabar jaukiai namie skaityčiau knygą. Kaip tik pradėjau Murakamio „Prisukamo paukščio kronikas“. Stora knyga, ir tai yra gerai. Reiškia, kad ja galėsiu mėgautis pakankamai ilgai. Prieš tai skaičiau Hemingvėjaus „Senį ir jūrą“. Tikrai nepakartojama, bet perskaičiau vienu prisėdimu, net nusivyliau, jog taip greitai baigėsi…

Ir ko aš čia ieškau? Sniego pusnys darosi vis sunkiau pereinamos. Prisimenu  vaikystę, kai nuo kalniuko leisdavausi su rogutėmis. Jis ten, dar nepriėjus tvenkinio. Ir tas kalniukas dabar vos vos matėsi per sniego gausybę. Nustebau, koks jis mažas. Juk vaikystėje atrodė tikrai rimtas kalnas! Čia pat užšalęs tvenkinys.  Kiek kartų reikėjo kristi, kiek nubrozdintų kelių! Pačiūžos šiandien tūno kažkur užkištos rūsy… 

 O ana ten, po tomis eglėmis, sniego senius statydavom ir sniego mūšį žaisdavom. Kur dabar visi tie vaikai, dabar jau užaugę, turbūt neatpažįstamai pasikeitę? Išsibarstę, nors atrodė, kad būsime  draugais amžinai…

Nubraukiu nuo suolelio purų sniegą ir atsisėdusi tiesiog žiūriu kaip sninga. Mano striukė aplipusi tarsi vištų plunksnom. Nusiėmusi išpurtau kepurę ir vėl užsimaukšlinu ant galvos. Darosi šalta. Jau nieko nebelaukiu. Ir tą arbatėlę pamiršau. Po truputį temsta, sninga vis mažiau. Tačiau netrukus įsijungia parko šviesos. Vienas žibintas sušvinta  tiesiai virš suolelio. Dabar jaučiuosi lyg aktorė scenoje. Tuoj tuoj prabilsiu eilėmis.

Visi man sako, kad aš greitai sveikinimus ar šiaip reikalingą tekstą sudėstau. Galiu ir eilėraštį sukurti. Bet jie manęs netraukia. Man labiau patinka proza. Man patinka kurti istorijas. Patinka kurti personažus ir jų likimus. Rašytojas yra demiurgas, kuriantis gyvenimus. Tu sukuri personažus, su kuriais paskui gali elgtis kaip tik panorėjęs. Tik prie vieno dalyko nepriprantu – jog mano tekstus skaito kiti. Aš suprantu, kad ir turėčiau rašyti kitiems. Ne sau. Aš dažnai rašau žmonėms iš praeities. Tiems, kuriuos praradau ar su kuriais išskyrė mirtis. O sunkiausia – matyti savo tekstą išspausdintą, kai jau nebegali nieko pakeisti…

Viskas balta. Ir nei žmogaus, nei paukščio. Tarsi pats Dievas papuošė žemę. Ir aš pati, apkibusi snaigėmis, beveik neišsiskiriu iš peizažo. Tyla. Neatsimenu ar kada esu patyrusi tokią tylą. Tyla tokia, kad gali pagalvoti, jog apkurtai…

 Iš tylos, iš pūgos pasirodo žmogaus siluetas. Šiaip išsigąsčiau, bet dabar ramiai laukiu, kol prieis. Ryškėjant kontūrams, ima smarkiau plakti širdis. Ne, negali būti… Aš turbūt sapne. Ir ta pūga, ir tyla… Močiutė. Mano mirusi močiutė… Kartu su ja sparnais plakdami man prie kojų tupia balti balandžiai. Tik kojos ir snapeliai keistai raudoni balto sniego patale. Atpažįstu močiutę iš eisenos. Šiek tiek grubios, šlubuojančios. Tik ji be lazdos, kurios paskutiniais metais nepaleisdavo.

Prisėda šalimais ant suolelio. Ištiesia man karštos arbatos puodelį. Aš prisimenu atsineštus sausainius. Vos juos ištraukus iš kuprinės, vėl suplasnoja balandžiai, drąsiai tupia ant mano rankų. Laužau sausainius ir barstau ne tokiems drąsiems.

Žodžiai pradingsta. Visą laiką pasitikėdama žodžiais, kaip būsima rašytoja, dabar suprantu, kad yra ir kitų bendravimo būdų. Su močiute kalbamės sniegu, kalbamės geriama arbata. Net balandžiais. Ne sąvokos, o vaizdai, simboliai mums padeda susikalbėti.

Močiutė mirė prieš gerą pusmetį. Dar galėjo pagyventi, bet mirtis ją nusinešė naktį ramiai miegant. Išgyvenau skaudžiai. Močiutė buvo mano tekstų skaitytoja. Su ja kalbėdavomės apie knygas. Ji palaikė mano troškimą tapti rašytoja. Didžiavosi, kai įstojau į universitetą. Jai galėdavau patikėti savo sielos paslaptis.

Labai jos ilgėjausi. Ir šią akimirką taip gera sėdėti drauge ant suolelio parke, sningant, apšviestoms žibinto.

 Pamažu suprantu, jog močiutei gera ten, kur ji yra. Kad neturėčiau jos gailėti arba pati verkti netekus. „Mes taip galėsime susitikti tol, kol snigs. Paskui aš iškeliausiu“. Tai buvo man perduotos močiutės mintys. 

Kiekvieną kartą, kai sninga, aš minčių vaizdais kalbuosi su močiute, gerdama balandžių arbatėlę. Į telefoną daugiau keistų žinučių neateina.

Praėjus keliems metams, prisiminusi tą keistą susitikimą parke sningant, jau nebesuprantu buvo tai, ar susapnavau? O gal laki vaizduotė sukūrė? Šiaip ar taip liko prisiminimas, baltas, šviesus. Ko gero, pati močiutė norėjo, kad taip ją prisiminčiau. Ne paskutines dienas leidžiančią ligoninėje, o išnyrančią iš pūgos su balandžiais ir karštos arbatos puodeliu.

Gal balandžių arbatėlės? Su sausainiais? Imbieriniais?