JOVITA POVILIŪNAITĖ. TRYS NOVELĖS IŠ BŪSIMOS KNYGOS

JOVITA POVILIŪNAITĖ. TRYS NOVELĖS IŠ BŪSIMOS KNYGOS

 

Apleistos kapinaitės

 

Kapinaites, nors ir žinojau jas kažkur netoliese esant, aptikau atsitiktinai. Kai kelis kartus
bandžiau tyčia ieškoti, nusivyliau nieko neradusi… O šįryt pasisekė.

Mėgau pavaikštinėti miškais ir jų proskynomis, šįsyk nuklydau gana toli. O išėjau, kaip
visada, pavargusi nuo žmonių: namie, darbe, parduotuvėje, gatvėje, troleibuse, poliklinikoje…

Kvėpiau į save gaivų miško orą. Daugiausia kvepėjo pušų sakais. Pušų viršūnės vakarų pusėje ošė – jei nežinotum, patikėtum, jog ten ošia tikrų tikriausia jūra. Liečiau grubius senų eglių kamienus, po kojomis lingavo minkštas samanų paklotas. Tarp eglės šakų nuliuoksėjo voverytė. Akimirkai sustojo ir įdėmiai mane stebėjo. Paskui nubėgo
savais keliais. Palydėjau žvilgsniu.

Žinojau, jog kapinaitės kažkur netoliese yra, bet kur tiksliai? Bevaikščiodama supratau,
jog einu ratais. Šioje laukymėje, išties, jau buvau. Po kurio laiko ir vėl – gi ta pati išlūžusi eglė…

O kam man prireikė kapinių? Ir būtent šitų? Juk jose niekas pažįstamas nepalaidotas…
Nustebsite, bet su mirusiaisiais sutariau geriau nei su gyvaisiais. Pasikalbėdavau su jais, savo bėdas išsakydavau – jie patys geriausi klausytojai. O bijoti mirusiųjų nereikia, jie nenuskriaus. Ir vėlės niekada nelinki nieko blogo, jų pagailėti reikia – juk, nors palaidotos, niekaip šio pasaulio palikti nesugeba. Dvaselės…

Žmonės kalba apie prisikėlusius iš mirusiųjų, apie giltines, ateinančias pasiimti žmogaus.
Bet, aš manau, jog tai – daugiau žmonių fantazija. Tikiu vėlėmis, tikiu reinkarnacija. O giltinė ir prisikėlusieji iš mirusiųjų lai pasilieka užgavėnėms ir vaikiškiems helovyno žaidimams…

Šį kartą nuklydau toliau nei įprastai, išėjau iš pažįstamos miško dalies. Pradžioje išvydau
kažkokio pastato griuvėsius. Pasislėpę už jų pasimatė pirmieji kryžiai. Eureka! Kapinaitės,
pasislėpusios už griuvėsių ir išvirtusių medžių, išties buvo apleistos. Išvartyti pūvantys kryžiai ir prūsiški krikštai, nusitrynę mirusiųjų vardai ir pavardės. Neįžiūrimos gimimo ir mirimo datos.

Ant kai kurių išvis nėra jokių įrašų. Viskas apaugę samanomis, apraizgyta vijokliais. Tačiau
apsidairius aplink – jaukus pušynėlis, už jo – tyliai čiurlenantis sraunus upelis. Nusileidusi prie jo nusiprausiau veidą, rankas, atsigėriau – vanduo buvo šaltas ir labai gardus. Gera mirusiesiems čia ilsėtis. Uždegiau atsineštą žvakutę ir pastačiau ant dar tvirtos, nesulūžusios kapinaičių tvoros – pasimeldžiau už visus čia palaidotus. Ir vėleles, kad jos ramybę surastų.

Įsiklausiau į tylą. Po kurio laiko ją pertraukė giesmė. Atsisėdau ant sutręšusio kelmo ir
klausiausi. Giesmė garsėjo. Iš kur sklido garsai? Pasižvalgiau, pavaikštinėjau, nuojautos vedama pridėjau ausį prie žemės – giesmė sklido iš po žemių! Net vibravo nuo garsų žemės paviršius, pradėjo judėti samanos!

Iš po žemių ir samanų ėmė dygti aguonos. Akyse augo ir iš pumpurų skleidėsi jų
raudoni žiedai, o koteliai – vijokliniai, raizgėsi aplink kryžius, medžius, supančiojo ir mano
kojas. Ėmiau juos draskyti, bet jie jau artėjo prie rankų, mėgino užkimšti kvėpavimo takus.

Draskiausi, bet vijokliai manęs nepaleido. „Negi mirsiu?“, dar spėjau išsigąsti, bet aguonos
surakino galvą ir aš praradau sąmonę.

Kai prabudau, vakaruose tarp medžių žėrėjo vakaro saulė. Aplink – vien aguonos. Tik
jau suglaudusios žiedus. Regis, miega? Švelniai išsivadavau iš jų spąstų. Ir pasileidau mišku namų pusėn. Atsigręžusi mačiau, kaip kapinaitės tarp medžių pavirto aguonų lauku. Raudonu, tarsi palietas kraujas.

Nevalingai nusipurčiau. Mane atsivijo požemių giesmė. Prisiekiau čia nebegrįžti. Ant
kojų ir rankų išryškėjusios raudonos dėmės ilgai priminė pamirštas aguonų kapines. O namus suradau ilgai paklaidžiojusi.

 

Slapti požemiai

 

Dvaselė Elzė gyveno seno sugriuvusio dvaro požemiuose, jo vinguriuojančiuose
labirintuose, kuriuose prašalaitis pasiklystų, o ji galėjo vaikščioti nors ir užsimerkusi – pažinojo kiekvieną posūkį, kiekvieną laiptelį ar pavojingą šulinį. Nors ji galėjo sklęsti oru, mėgo vaikščioti tarsi būtų gyva moteris. Tik panorėjusi, atsidurdavo kitoje vietoje ar kitame laike. Ten, kur dar buvo gyva. Į laikus, kai dar gyveno prašmatniuose rūmuose. Iš jų šiandien teliko tik griuvėsiai ir begaliniai požemių labirintai.

Ji mirė būdama devyniolikos – pasikorė šalimame miškelyje. Ją ketino ištekinti. Kaip dažnoje tų laikų istorijoje už išskaičiuoto jaunikio, kurio ji ne tik nemylėjo, bet ir į jį žiūrėti negalėjo. Nenorėdama tokio gyvenimo Elzė pasiėmė virvę ir išėjo į mišką. Jos negyvą kūnelį nukabino tėvas. Kaip jis graužėsi dėl savo ūmaus ir griežto sprendimo… Bet Elzė buvo mirusi. Tik ji neiškeliavo pas mirusiuosius. Jau daugybę metų gyvena
žemėje kaip jaunos moters dvasia.

Požemio nišose buvo įmūryti didikų, jos tėvų ir giminaičių, karstai. Šiame dvare
gyvenusių žmonių mirę kūnai. Karstai nebuvo uždengti ir, nors ir keista, kūnai atrodė lyg ką tik mirę. Atrodė, jog tuoj atsisės ir prabils. Prabangiai apsirengę, išraitytais ūsais, nublizgintais batais, tarsi pasiruošę pobūviui. Tik keli karstai buvo uždengti – tų, kurių kūnus suniokojo karo siaubas.

Vienas menkas karstelis buvo tuščias – jis priklausė Elzei. Kartais ji atsiguldavo į savąjį
karstą ir mąstydavo, jog yra mirusi, taip mirusi, kaip tie didikai. Deja, ji buvo mirusios moters dvasia. Galėjo pasiversti į pelę, bitę, paukštį, bet labiausiai mėgo efemeriškos merginos pavidalą.

Baltas veidas, baltas ilgas sijonas. Pagulėjusi karste, vis tiek iš jo atsikeldavo. Ji buvo šių
požemių sargybinis, saugantis dvaro paslaptis. Požemiuose buvo suslapstyti turtai: tiek auksas, tiek ir brangios, vienetinės knygos, auksiniai indai, prašmatnios suknelės, papuošalai. Bet jos širdutėje dar buvo išsaugoti ir nematerialūs prisiminimai: ji atminė laikus, kai mažytė lakstė parko takeliais, kaip visi švęsdavo Kūčias ir Kalėdas, atminė jų tradicijas.

Regis, Elzei lemta klajoti tarp dviejų pasaulių amžinai. Ji taip pavargo. Ji norėjo
iškeliauti ten, kur jos tėvai, broliai, seserys. Palikti karste savo kūną ir iškeliauti pas mirusius artimuosius. Bet ji turėjo misiją, jai buvo pavesta saugoti požemius. Kaip ji, tokia trapi, nedidelio ūgio, peršviečiama būtybė, galėjo ką nors saugoti? Mažas vaiduokliukas… Vaiduokliukas, galintis pasiversti bet kuo. Nuo pikto šuns iki kibaus vijoklio.

Iš požemių Elzė dažniausiai išlįsdavo naktimis paklajoti, paskrajoti po parką. Išlįsdavo
kartais ir dieną. Nors šviesos bijojo, mėgo sniegą. Akinančiame baltume akinančiai balta
mergina supdavosi ant dvaro parko sūpynių, nuo medžių birdavo baltos snaigės, ir ji pati tame baltume buvo vos įžiūrima. Reginys dieviškoms akims. Jos nematydavo nei viena žmogiška būtybė.

Požemiuose, tiesa, ji buvo ne viena. Dabar požemiuose gyveno Elzė, juodas katinas
(kuris šalia baltutėlės Elzės atrodė it juodutėlis velnias), ir keletas šikšnosparnių. Visi jie buvo nusiteikę ginti požemius nuo prašalaičių. Mirę didikai buvo ramūs, bet, prireikus, pasigirsdavo gąsdinančios jų dejonės…

Vos prašalaičiui atplėšus duris ir žengus į požemius, pasigirsdavo kniaukimai ir dejonės.
Pro akis prašmėžuodavo baltas Elzės siluetas, pro pat galvą pralėkdavo šikšnosparnis. To
neatsakingam užklydėliui ir pakakdavo… Drąsesnius požemiai pagąsdindavo akmenų griūtimis, absoliučia tamsa. Čia dingdavo ne tik internetas, bet ir mobilus ryšys – pagalbos neišsikviesi… Jau vien likęs be ryšio, prašalaitis nerdavo atgal į dienos šviesą.

Dvaro požemiai išsidėstę gilioje girioje ir medžiai taipogi jį saugojo nuo neatsakingų
smalsuolių.
Dvarų tyrinėtojas Patrikas, žengęs į požemius, iš jų išėjo visiškai pražilęs. Tarsi išgyvenęs pragarą. Slapti požemiai ir liko slapti – Patrikas nieko neprisiminė, ką ten patyrė, teliko siaubo jausmas. Daugiau į šį dvarą ir, ypač požemius, niekados nebegrįš. Ir kur juos rado
niekam neišduos… Nors turbūt ir pats antrą kartą paslaptingo dvaro požemių nerastų…

Teliko pražilę plaukai.

 

Dvaras ir jūra

 

Į neegzistuojančią jūrą smego neegzistuojančio dvaro pastatai. Niekas dvaro rūmuose
negyveno, ant vieno vyrio suposi durys, nuo drėgmės ir pelėsio sienos nusidažė dėmėmis, keistai net niekieno nejudinamos girgždėjo grindys. Čia niekas neužklysdavo. Jūra taip pat buvo kažkieno išgalvota, atkeliavusi iš kito laiko ir erdvės.

Girdėjosi tik jūros ir dvaro šnabždėjimai. Meilės šnabždėjimai. Dvaras buvo įsimylėjęs
jūrą. Ši jam atsakė tuo pačiu. Jie susiliedavo į viena, smego vienas į kito glėbį. Dvaras kalbėdavo girgždindamas laiptus, jūra atsiliepdavo ošimu.

Jūros vanduo užtikšdavo net iki antro aukšto, sėmė požemius, ketino sugerti į save visą
dvarą. Dvaras kartojo „myliu“. Jūra atsiliepdavo – kiekviena banga buvo jos meilės kalba.
Vienodai tankiai plakdavo judviejų širdys. Kai išlįsdavo saulė ir jūra tapdavo ramiu
ežeru, kai siausdavo audra ir jūra šiaušdavosi it katė – dvaras ją mylėjo visokią. O jūra stengėsi jį amžiams sugerti į savo glėbį.

Išties, smėlis užpustė pirmą aukštą, pro antrąjį liejosi vanduo, kol virš jūros iškilusi teliko
dvaro rūmų palėpė. Ir ta – lėtai smego į jūrą.

Kvatojosi jūra, pildama tonas vandens, užžerdama smėlio paplūdimį, ji veržėsi pirmyn.
Dvaras liko po vandeniu. Amžiname jūros glėbyje. Tik kvėpuoti po vandeniu nebuvo įpratęs, lėtai nyko.

Jūra nužudė savo mylimąjį. Vien dėl to, jog troško jį pasisavinti.

Dvaras suiro į šipulius, jūra išsitaškė ir virto debesimis.