JOVITA POVILIŪNAITĖ. DVI KALĖDINĖS NOVELĖS

JOVITA POVILIŪNAITĖ

DVI KALĖDINĖS NOVELĖS

 

SŪPYNĖS VIS DAR SUPASI

 

Gustė, nieko nemąstydama ir nieko nejausdama, vaikščiojo šventiškai išpuoštu senamiesčiu, atsargiai dėliodama kojas – buvo pašalę ir balutės apsitraukė ledu.  Iš prabangių kavinių ir parduotuvių vis išgriūdavo laimingi, šurmuliuojantys žmonės. Artėjo Kūčių vakaras, rytoj – Kalėdos.

Ji nežinojo, kas tai per jausmas švęsti Kalėdas. Gustė neatsiminė, ar kada buvo gavusi kalėdinių dovanų, ar turėjo išpuoštą eglę, dosnų vaišių stalą  ir linksmus artimuosius… Niekas jai nesekė pasakų –  nei kalėdinių, nei kokių kitų. Ir Kalėdų senelis jai neegzistavo.

Tą vakarą Gustė apžiūrėjo kalėdinę Rotušės eglę, kur miestiečiai darėsi asmenukes laimingiems prisiminimams. Gustė telefono neturėjo. Ją globojanti teta buvo jai nupirkusi seną, dužusiu stikliuku telefoną. Bet šiandien Gustė jį paliko. Taip, ji pabėgo iš namų (jei tetos butą galima vadinti namais). Teta Ona nuolat Gustę bardavo ir bausdavo: tai dėmė ant nupirkto megztinio, tai blogi pažymiai mokykloje, tai kūprinasi prie stalo, tai nemoka stalo įrankiais naudotis. Jokio artimumo, tik nuolatiniai priekaištai. Gustei atrodė, jog jei jos nebebūtų, teta tik  apsidžiaugtų.

Gustė susimetė į kuprinę brangiausius daiktus (nedaug jų bebuvo, tarp jų – tėvų fotografijos) ir, užrakinusi duris, raktą paliko po kilimėliu. „Dabar aš ne tik našlaitė, bet ir – benamė“, pamąstė Gustė, važiuodama troleibusu iš miegamųjų rajonų į miesto centrą. Troleibuse žmonės grūdosi  su dideliausiais dovanų ir maisto krepšiais. Apsikrovę taip, kad net jų pačių per juos nesimatė. „Ar jiems tiek daug reikia?“, svarstė Gustė.

Gustė klydinėjo šventišku senamiesčiu ir pati nepajuto kaip kojos nunešė į Katedrą. Čia buvo šilta,  šviesu, skambėjo kalėdinės giesmės. Gustė pamiršo alkį, pamiršo vienatvę, skurdą. Jai meldžiantis prie prakartėlės,  šventoji šeimyna jos akyse sujudėjo, kūdikėlis nusišypsojo.

Paskui Gustė uždegė žvakelę, įmesdama paskutinius sukrapštytus centus kaip auką. Jie garsiai sužvangėjo, ataidėdami Katedros erdvėje. Gustė meldėsi ir  prašė Dievą surasti jai namus… Kur būtų šilta tiek kūnui, tiek sielai, kur galėtų sutikti Kalėdas. Ilgai sėdėjo galiniuose suoluose, stebėdama ateinančius ir išeinančius žmones.  Deja, kažin kokio nerimo vejama,  atsistojo ir, išėjusi, pateko tiesiai į pūgą.

Kūčių vakaras. Deja, nei namų, nei artimųjų, nei skanaus maisto. Apskritai, jokio maisto. Gustė bandė prisiminti kada paskutinį kartą valgė (tetos šaldytuvas dažnai būdavo tuščias)… Sukaupusi drąsą, užėjo į kepyklėlę ir paprašė bandelės. Pardavėja ją atžagariai nuvijo. Gustė, nuleidusi galvą, alkana, išėjo į pūguotą tamsą.

Kažkas šūktelėjo jai pavymui. Ją atsivijo  vidutinio amžiaus moteris ir ištiesė mergaitei dėželę su kvepiančiu kalėdiniu pyragu. Gustė net nepajėgė padėkoti per ašarų gumulą gerklėje.

Lauke šalo.  Skylėtos Gustės pirštinės. Nuo senamiesčio nuklydo link parko. Čia žmonių nebuvo. Gustė suposi ant parko supynių, iš dangaus krentant dideliems sniego kąsniams, ir krimto dovanotą pyragą. Pusė  suvalgys Kūčių vakarą, o kitą  pasiliks rytdienai – Kalėdoms…

Išgyventi. Kai esi niekam nereikalinga. Kalėdos ateis ir praeis. Aukštyn – žemyn, aukštyn – žemyn… Suposi parko supynės. Ir tebesisups… O Gustė vis svajojo apie šeimą, apie namus. Atrodė, kad kartu – reikia tiek nedaug, bet nepasiekiama…

                                                    *

Šeimyna susėdo prie Kūčių stalo, apkrauto tradicinėmis Kūčių  vaišėmis. Vaikas vis klausinėjo, kada eisime miegoti? „Juk naktį ateis Kalėdų senelis ir atneš man naują išmanųjį telefoną“. Tėvai susižvalgė – toks telefonas jiems per brangus. Jie suprato, jog tokius turi sūnaus Gyčio draugai ir jis jau apsiskelbė, jog po atostogų į mokyklą atsineš kalėdinę dovaną – naujutėlį išmanųjį telefoną.

Ryte Gytis su pižama bėgo prie eglės. Čia – jam skirta dovana. Jis išpakavo, o ten – dėžė spalvotų pieštukų… „Kur mano telefonas?“, sriūbavo Gytis. „Kur?“ Trenkė pieštukus, nugriaudamas kalėdinę eglę. Net katinas išsigando.

Tėvai bandė jį raminti. „Neturi tiek pinigų Kalėdų senelis. Juk tau patinka piešti?“ Tuomet jų dėmesį patraukė televizijos reportažas apie rastą sušalusį berniuką. „Žiūrėk, jam šešeri, kaip ir tau…“  

Gytis susimąstė. Juk Kalėdos ne tik apie dovanas? Jis turi šiltus namus, rūpestingus tėvus, turi šventinį stalą su visokiausiais gardumynais.

• – Einam statyti sniego senį!

Visi kieme krykštaudami lipdė sniegą, darė sniego angelus. Išėjo Gyčio  draugai, palikę namuose telefonus. Tadas gavo dovanų konstruktorių, Algis – pačiūžas, o Algirdas – knygą. Suposi supynėse Gytis:

• – Aš gavau didelę dėžę spalvotų pieštukų! Aš būsiu dailininkas!

                                           *                                                         

Alkanas benamis užvertęs galvą žiūrėjo į namo kieme lemputėmis mirguliuojančią  žaliaskarę. Pro pravirus langus veržėsi kalėdiniai šlageriai.  Gausi šeima šurmuliavo, girdėjosi vaikų juokas.  O viduje nuo  valgių lūžo stalas: krevetės, užtepėlės, kepta žąsis, burnoj tirpstantis pyragas. Kūčių tradicijų svečiai nesilaikė: buvo valgoma mėsa, pramogaujama. Turbūt nei vienas čia esantis nepasakytų tikrosios Kūčių ir Kalėdų prasmės…

Prabangios dovanos išdalintos nelaukiant Kalėdų: visi vaikai gavo išmaniuosius laikrodžius. Kieme jų pramogai buvo įrengta  čiuožykla, baltos sūpynės, dėl kurių vaikai, nepasidalindami, pešėsi.  Tėvai, gerokai išgėrę, traukė dainas.

Bet… Prabangiu kilimu prabėgo tarakonas. Didelis su ilgais ūsais. Vaikai ėmė spiegti. Tėtis, visas perbalęs, jį priplojo tapke. Šis nemaloniai trakštelėjo.

Po valandos, kai tarakoną visi pamiršo, kitas ropojo stalo viduriu. Dabar jau perbalo visi svečiai. Prie maisto niekas nebenorėjo net prisiliesti.  Ir netrukus išsiskirstė namo. Maistas kartu su tarakonu nukeliavo į šiukšlių dėžę. Kitą rytą puotavo benamis. Gal bent jis pasivaišins, jis juk nebijo tarakono draugystės.

                                           *                                                                          

Žiburys trobelės lange. Ji ėjo jo link (iš kur mieste trobelė?). Pasibeldė. Deja, niekas neatidarė. Gustė išvargusi nuo klajojimo atsisėdo prie durų. Taip ją ir surado. Sušalusią. Jau beveik be sąmonės. Žmonės parsivedė ją į namus, girdė karšta arbata. Pamaitino.

„Kur tu gyveni?“ Gustė nepajėgė atsakyti, nes vis dar klajojo senamiesčio gatvelėmis.

Sušildyta, įsupta į kalėdinį dekį ir pasodinta priešais židinį. Aplink šurmuliavo žmonės. Šeimininkė vis paklausdavo kaip ji laikosi. Gustė užsnūdo. Ant kelių jai užšoko šeimininkų katinas ir murkdamas saugojo jos miegą. Nesvarbu, kas bus rytoj. Sūpynės  vis dar supasi.  Kol supsis sūpynės, viskas Visatoje bus gerai, nes jos skirtos svajoti.  O ten, kur nėra svajonių, nėra ir Kalėdų.

 

SNIEGAS IR MANDARINAI

 

Ilgai  kratėmės ant nepatogių medinių suolų šaltame traukinyje (man, šešiametei, būdavo šalčio alergija, ištindavo ir siaubingai niežėdavo pirštų sąnariai). Už lango – tik aklina tamsa. Įdėmiai klausėmės stotelių pavadinimų pranešimų. Kad tik nepravažiuoti! „Dainava” –  pranešė garsiakalbis ir mes skubėjome prie durų.

Išlipusius  iš traukinio, mus pasitiko balti laukai, baltos kalvos. Balto miško pakraštys. Aš, mama ir pusbrolis atvažiavome Kūčių vakarui ir Kalėdoms į kaimą pas močiutę. Klampojant  per pusnynus, mums švietė ne tik žvaigždės, kelią mums rodė mėnulio pilnatis.  Sniegas žibėjo  jos šviesoje. Mes net nedrįsome garsiau prabilti, kad nesugadinti to šventumo jausmo, snieguoti laukai  – tarsi staltiesė Jėzaus atėjimo šventei.   

O tolumoje, tarp senų ąžuolų, slepiančių trobesius, – kvietė žiburėlis. Mūsų laukė močiutė,  užmerkusi kūčiukus, paklojusi šieno po staltiese. Gal ir šventintą žvakelę uždegusi. Turbūt girdėjo kaip nuvažiavo traukinys ir žinojo, kad tuoj pasigirs mūsų žingsniai ir trepsėjimai priemenėje. Nereikėjo nei telefonų, buvo daugiau vietos intuicijai.

Pirmasis mus pasitiko šunelis. Užuodęs, atlekė laukais, net sniegas iš po kojelių dulkėjo. Sustojo. Stebėjo iš tolo. O pašauktas, jau drąsiai šokinėjo aplink kojas, lakstė ratais.

Močiutė buvo nukasusi takus  nuo trobos iki malkinės, tvarto. Ten dar prunkštė sena karvutė. Buvo ir trys katinai. Bet jie namo retai pareidavo, pelėmis maitinosi.

Durys neužrakintos, purtėme snieguotus batus, kepures. Močiutė  vis klausė, ar nesušalom. Arčiau prie pečiaus kvietė.

Traukėme iš krepšių atsivežtas gėrybes. Silkė, žuvies maltinukai, burokėlių mišrainė. Tik tiek šiam vakarui. O Kalėdoms – jau ir močiutė vištą ruošiasi kepti. Paskutinius iš krepšio mama išėmė mandarinus. Taip nuo vaikystės mums ir liko tie mandarinai. Nors jau suaugome, iki šiol abiems su pusbroliu Kalėdoms reikia mandarinų.

Ant stalo buvo  padėta  tuščia lėkštelė vėlėms. Močiutė sukalbėjo maldą, dėkojo Dievui, kad ir ne visi, bet susirinkome. Prašė ramybės mirusiems. Laužėme plotkeles, srėbėme kūčiukus su aguonpieniu. Užkandome silkės su burokėliais. Ir gana. Kažkaip nesinorėjo nei daugiau, nei prabangiau.

Išėjau  į lauką, užsimetusi nudrengtą paltą. Stebuklų naktis. Ėjau į tvartą paklausyti kaip karvutė, kaip katinėliai prakalba. Dar buvau tokio amžiaus, kai viskuo tikėjau. Aplink mane šokinėjo šuniukas. Paglosčiau jo žieminį kailiuką. Šunelis  tikrai turėtų man ką pasakyti.

Iš tvarto išbėgo  rainas katinas. Rimtu žvilgsniu mane tyrinėjo. Atrodė, tuoj tuoj prabils. „Gal aš nemoku klausytis?“

Kalėdų rytą, papusryčiavę, su pusbroliu griebėme roges ir lėkėme prie upės. Taip smagu leistis žemyn nuo jos krantų. Nuvalę sniegą, pasidarėme čiuožyklą, nors pačiūžų neturėjome – tiko  ir paprasčiausi paplyšę batai.

Sakysite, o kur dovanos? Kur Kalėdų senelis? Nebuvo jo. Ir dovanų nebuvo. O gal aš neprisimenu? Ne, nebuvo. Papuošta žaliaskarė saldainiais, kuriuos slapta išlukštendavom.

                                              *

Šiandien močiutės nebėra. Nebėra sodybos. Ir tokių pilnaties Kūčių jau niekados nebebus. Tik sniegas ir mandarinai dar išsaugojo prisiminimus.

Kalėdų šventės  kvepia mandarinais. O ypač jei lauke šviežiai kalėdiškai pasnigo.