JOVITA POVILIŪNAITĖ. NOVELĖ “JŪROS AKMENĖLIAI”

 

Jovita Poviliūnaitė – VDU menų istorijos, kritikos ir medijų bakalauras, ji baigė  VDU literatūros kūrybos, kritikos ir komunikacijos magistrantūros studijas, prieš tai studijavo architektūrą, o pati meninės kūrybos pradžia – Kauno A. Martinaičio dailės mokykla, kurią baigė dar 2004-aisiais.  

Potraukį tapybai vėliau nustelbė dar vienas plačiai pasireiškęs potraukis meninei fotografijai. Jovita Poviliūnaitė daugybės personalinių fotografijos parodų autorė, kurias rengia jau dešimtmetį įvariose erdvėse – bibliotekose, muziejuose, galerijose. 

Tačiau tai ne viskas – J. Poviliūnaitės talentas ryškus ir publicistikoje, eseistikoje. Jos balsas, stilius, drąsiai reiškiamos paradoksalios, neįprastos mintys ir idėjos skamba šviežiai, originaliai. Dažnai randame jos straispnius, pamąstymus, esė “Nemune”, “Literatūroje ir mene”, svetainėse Bernardinai.lt ir kt. 

Tačiau ne tik tuo baigiasi jaunosios kūrėjos talento unikalumas – ji kuria ir mažosios prozos kūrinius, noveles, vadinčiau jas subtiliomis impresijomis. Praėjusiais metais Jovita debiutavo ir mūsų svetainėje.

Džiugu, kad ji tapo 2025 m. prozos kūrinių konkurso „Ričardo Gavelio skaitymai“, skirto Druskininkų krašto kūrėjo Ričardo Gavelio kūrybai atminti, antros vietos laureate už novelę „Sūpynės, benamis ir tarakonai“.

Taip pat Jovita spėjo surengti dar tris savo dailės darbų parodas, šiuo metu rašo pirmąjį romaną. 

Skelbiame J. Poviliūnaitės novelę “Jūros akmenėliai”. Jaunoji rašytoja kalba užuominomis, jai labai svarbi perteikiama nuotaika, kuri kaitaliojasi, kaip šviesotamsos efektai. Itin įsimintinas skvarbus jos žvilgsnis lyg ir nereikšmingiems, greitai išnykstantiems reiškiniams, nuotaikai ir nuojautai. Man patinka šis impresionistinis stilius, nūnai ne tik gerokai primirštas – tiesiog subtilybė, vaizduotė ir stilistika daugeliui yra neįkandami ir nesuvokiami dalykai.

Gediminas Jankus

 

JOVITA POVILIŪNAITĖ

 

Jūros akmenėliai

 

Man šešeri. Popietė. Aš viena namuose. Už lango spurda didmiestis, kambary animacinius filmukus transliuoja televizorius. Sėdžiu ant palangės tarp raudonų palergonijų  pilna burna jūros akmenėlių. Ne, ne tų iš pajūrio (tie, parsivežti,  guli ant lentynos). Šie, saldūs,  iš saldainių parduotuvės – razinos saldžiame apvalkale. Jų man parnešė tėtis, tarsi atsiprašydamas už tas dienas, kai gėrė ir prisisiurbęs šlitinėjo po namus. Tada slėpiausi už užuolaidos. Tyrinėjau jos raštą, pirštais jusdama jo netolygumus. Kvėpiau į save audeklo kartumą.

Tėtis – jūros akmenėliai. Tėtis – jūra. Tėtis – fotografijos. Tėtis – miręs tėtis.

Tai buvo paskutinė mūsų vasara prie jūros. Tik aš to nežinojau. Tai buvo pirmoji mano padaryta fotografija – lėlė smėlyje. Fotografijose dar buvau aš. Visokia. Prie jūros.

Tėtis ėmė ir numirė. Nepaklausdamas, kaip mes gyvensim be jo ir be jūros (su mama vertėmės taip sunkiai, jog apie kelionę prie jūros nebuvo nei kalbos).

Tėčio juostinis fotoaparatas stovi ant mano knygų lentynos, nors jau prabėgo trisdešimt metų. Tik fotografijos kažikur pasimetė. Visur išieškojau. Dingo. Dingo, tai dingo –  aš jas pamenu, jos iššoka iš pasąmonės vos pamačius fotoaparatą. Aš ant Palangos tilto, aš ant Birutės kalno. Šventosios namelyje srebiu šaltibarščius. Karstausi ant laipynių.

Smėlynuose už Šventosios namelių rinkdavome čiobrelius. Kaitriai saulei glostant pakaušį. Pamenu tą svaiginantį čiobrelių, jūros ir pušyno kvapą. Laimės akimirka.

Šiandien viskas kitaip. Ar dėl to, jog seniai užaugau ir nebemoku pastebėti, nebemoku išjausti? Kur toji mergaitė baltais plaukais?

 

***                                                                         

Užeinu į saldainių parduotuvę ir prašau, jog man pasvertų du šimtus gramų jūros akmenėlių. Paskui sėdžiu Laisvės alėjoje ant suoliuko, įžūliai susikėlusi kojas, ir dedu vieną po kito į burną mažyčius vaikystės saldėsius. Suvalgius pusę, darosi šleikščiai saldu. Užsuku maišelį ir dedu į kuprinę. Aplinkui pilki veidai, pilki paltai, pilka atmosfera. Pradeda lašnoti įkyrus spalio lietus. Nykuma.

O tada sugalvoju! Man reikia prie jūros! Dabar! Patikrinu autobuso grafiką. Spalis. Maršrutai suretinti. Už pusvalandžio! Spėsiu! O pačiu paskutiniu grįšiu.

Pakniopstom lekiu į autobusų stotį. Perku du bilietus: pirmyn ir atgal. Autobusas pustuštis. Dar keli keleiviai, neaišku, ko jiems toje Šventojoje prireikė. Mane užkalbina vairuotojas, aš jam atsakau dainos žodžiais: „Juk prie jūros mano tėvynė“. Vairuotojas man nusišypso. „Išvykstam po penkių minučių“.

 

***                                                                           

Visą kelią autobusui lekiant autostrada, pro šalį slenkant vienodam kraštovaizdžiui,  sėdžiu tarsi ant adatėlių – taip nerimauju, jog atrodo, kad autobusas velkasi sraigės greičiu.  Galėjau važiuoti arčiau – į Palangą. Bet man būtinai reikia pamatyti ne tik jūrą, bet ir  tą namelį, ir tuos smėlynus, kur čiobreliai!

Ties Kryžkalniu imu abejoti, kad laikas ne tas, kad oras nejūrinis. Pradedu gailėtis savo kvailystės. Net mamai nepaskambinau. Bet ką aš jai pasakysiu? O jei ji man paskambins? Skubiai išjungiu mobilųjį.

Į autobuso langus teškenasi lietus. Skėčio neturiu. Bet man išlipus, kyšteli kraštelis saulės. Po tėčio mirties čia nebuvau. Prabėgo trisdešimt metų.  Ir kaip surasiu tą namelį, jei net nežinau į kurią pusę eiti! Gatvė tuščia. Prabėga valkataujantis šuo – į mane tik dėbteli ir dingsta už artimiausio namelio. O tie nameliai visi panašūs…

Surandu vieną veikiančią kavinę. Taip, pasistiprinti būtų puiku. Užsisakau žuvienės. Kaip gi kitaip. Esu vienintelė klientė. Išsikalbu su padavėju, jis manęs prašo apibūdinti kaip tas namelis atrodė. Prisipažįsta neblogai pažįstantis  Šventąją, nes gyvena čia jau septyniolika metų.

Su terasa. Geltonos spalvos (bent jau buvo, jei kas neperdažė). Pats kampinis. Turėtų būti kažkur prie beždžionių tilto. Padavėjas linksi galva. Ir rodo kur man eiti. Siūlosi palydėti, bet aš atsisakau. Noriu pamatyti būdama viena.

Slidinėdama pereinu beždžionių tiltą. Ir – įsijungia atmintis. Dešiniau, tada dar kartą dešiniau, link jūros. Ir va. Šis. Atsisėdu terasoje ant laiptų. Tikėjausi apreiškimo. O tejaučiu tuštumą. Bet tai irgi šioks bei toks jausmas.

Einu prie jūros. Dar jos nematydama, jaučiu, kad jūra – pikta. Pereinu pušyną, traukdama į save vaikystės kvapus. Išeinu į paplūdimį. Vėjas pusto smėlį, verčia į akis mano palaidus plaukus. Esu tik aš ir jūra. O tolumoje vyriškio ilgu paltu siluetas. Negali būti… Nutirpstu.

Tėti!

Bet jis manęs negirdi. Negali išgirsti. Per vėją, per audrą. Figūra tolsta, kol susilieja su horizontu. Kažkodėl galvoju apie tuos šaltibarščius. Galvoju apie čiobrelius. Apie pilną savo šeimą. Apie neteisybę.

Neatlaikau ir pasiduodu emocijoms. Krentu į smėlį. Ašaros plauna skruostus, geriasi į plaukus. Neišsakomas kartėlis. Daužau rankomis kietą smėlį.  

Per tėčio laidotuves, būdama dešimties, neverkiau, o dabar tų ašarų galėčiau priverkti tiek, kad paplūdimį užsemtų.

Nurimstu. Kelias minutes paguliu. Keliuosi, braukdama nuo veido plaukus, purtydama nuo striukės smėlį.

 

***                                                                          

Aš vėl ant suolelio Laisvės alėjoje.  Saujoje – jūros akmenėliai. Jų saldumą jaučiu burnoje. Apžiūriu. Spalvoti. Išsiskiriantys iš pilkos spalio nykumos.

Temsta.

Aplink tupinėja ir smalsiai į mane žvalgosi balandžiai. Pažeriu ant asfalto likusius saldėsius. Puola vienas kitą vydami, kovodami dėl saldaus kąsnio. „Lesinti paukščius draudžiama“ pamatau lentelę.

O žmonės slenka. Vis tie patys. Tokie patys. Pilki, juodi. Pasislėpę po skėčiais.

Žengiu per lietų. Plaukai permirksta, sulyja mano ploną striukytę.

Peršalu.

Po kelių dienų imu kosėti. Guliu lovoje. Kylant temperatūrai, geriu čiobrelių arbatą. Įsivaizduoju, jog tai tie, iš smėlynų.

Temperatūra kyla. Pradedu klejoti. Kažką kalbu apie jūrą, apie tėtį. Sunkiai išsiverčiu iš lovos ir pasiimu akmenuką nuo lentynos. Gniaužiu saujoj. Atgyja dar daugiau prisiminimų. Kai nuvažiavome į Palangą, tėvai leido man valgyti ledų tiek, kiek tik man norisi. Atsivalgiau iki kitos vasaros. Bent jau taip tuomet atrodė.

Siaubingai skauda gerklę. Ryju tabletes. Nepadeda.

Mane išgydo jūros vaizdinys ir akmenėlis saujoje. Po dviejų dienų pakylu iš lovos. Nusipurtau ligos likučius ir grįžtu į gyvenimą. Sau mintyse sakau, jog persirgau prisiminimų virusu.                                                                                                                               

***                                                                        

Kojomis žarstau smėlį. Į mane įdėmiai žiūri žuvėdra. Kraipo sau galvelę. Tikisi kąsnio? Nieko neturiu. Net obuolio graužtuko. Paveju. Paukštis atsitraukia, bet po kelių minučių vėl jaučiu terorizuojantį žvilgsnį.

Spalis. Prie jūros reikia važiuoti spalį. Visos jūros jėgos vasarą, ant smėlio vartantis kūnams,  miega. Prabunda įpusėjus rugsėjui. Maudytis per šalta. Kūnui. O siela gali daugybę kartų pasinerti į bangas. Ji neturi šalčio receptorių. O poveikis panašus kaip nuoširdžiai išsiverkus.

Pastatau kamerą ir visą dieną filmuoju jūrą. Eksponuosiu galerijoje ant sienos, o ant grindų išdėliosiu mandalą iš akmenėlių. Tik jų reikia daug. O atvykau autobusu. Tempiu sunkų krepšį, jausdamasi kaip vagilė. Atėmiau iš jūros jos vaikus.

O tolumoje laivas – viena jūros akis. Akimis ieškau antros, bet kito laivo horizonte nėra. Jūra vienaakė.

 

***                                                                                                                            

Jei vaikystėje nepamatei jūros, tai vaikystės neturėjai. Jei tavęs nepargriovė banga su visais drabužiais – nepatyrei smagiausio vasaros įvykio. Jei neaikčiojai kokie gražūs akmenėliai ir nenorėjai surinkti juos visus – nepatyrei vaikiškos nuostabos. Neišmokai, jog viso grožio namo neparsineši, gali parsinešti tik vieną ir jis atstos visus. Jei nepozavai prieš fotoaparatą jūros fone, neturėsi gražiausių prisiminimų. Ten, vaikystėje, patirta vaikiška, bet nuoširdi laimė.

Visą dieną stačiau smėlio pilį. Su kambariais, terasomis, vandens kanalais. Pilis siekė mano trimetės kelius. Man ji atrodė nuostabi. Milžiniška.

Visą naktį svajojau, sapnavau, kaip rytoj išstatysiu dar vieną aukštą. Varčiausi jūros bangų glėbyje. Pabudusi, net nenorėjau valgyti pusryčių sumuštinio. Greičiau prie jūros!

Deja, mano pilies nebebuvo. Naktį būta audros ir mano pilį pasiglemžė bangos… Sėdėjau ant kranto ir verkiau. Man tai – rimtas gyvenimiškas sukrėtimas. Mama guodė, jog padės man pastatyti dar gražesnę. „Bet aš noriu anos“, sriūbavau.

Atėjo tėtis, pakėlė mane ir nusinešė į jūrą. Šokinėjome per bangas. Krykštavau. Ir ta pilis pasimiršo. „Mama, aš peršokau va tiek (parodžiau ištiesusi rankas) bangų. O rytoj aš išmoksiu plaukti. Ar ne tėti?“

Per garsiakalbius pranešė, jog pasimetusi raudonplaukė mergaitė, yra pas gelbėtojus. Ir tėvai prašomi ateiti ją pasiimti.

Matai, pasiklydo. Man taip nenutiktų.

                                                                                                                                  ***

Eiti pajūriu. Be menkiausio tikslo. Banga atsimuša  į krantą – įkvepiu, atsitraukia – iškvepiu.

Suklykia žuvėdra. Pakėlusi galvą stebiu kaip suka ratus. Kita iš bangų ištraukia plekšnę. Ši spurda, nesileisdama būti praryta. Vyksta kova. Priskrenda dar viena žuvėdra, griebia pirmosios grobį. Klyksmai.

O aš viena. Žengiu pajūriu nešina fotoaparatu. Bet nieko nesitikėdama. Fotografuoju besipešančias žuvėdras. Paskui nukreipiu objektyvą į tą vietą kur krante sudūžta banga. Padidinu  išlaikymą, banga įamžinta judesyje. Tėčio fotoaparatas. Tėčio, kurio nėra. Nebėra.

Eiti. Eiti. Eiti. Visiškai tuščia galva. Kvėpuoti jūros ritmu. Kvėpti druskuotą orą. Pirštais jausti akmenėlio faktūrą kišenėje. O žvilgsnį paleisti klajoti horizonte. Jau net fotoaparato nereikia.

 

***                                                                                      

Man du šimtus gramų jūros akmenėlių. Ačiū. Geros dienos.

 

***                                                                                      

Pasiveja kiti prisiminimai. Vėlyvasis sovietmetis. Kai visko stigo. Net pieniškų dešrelių. Mėlynas tėčio žigulis. Jo darbo kabinetas su vaizdu į Raudondvario pilį, kuri tuomet buvo visiškai apleista. Tėtis turėjo raktus nuo oranžerijos. Bet ir ši buvo apleista. Kas dar? Bananai, kuriuos atveždavo iš komandiruočių. Vienas kitas gražesnis rūbelis, taipogi iš ten.  Popieriukai nuo kramtomos gumos. Kakava su šlykščia pieno plutele. Darželis su pietų miegu.

Ir tie jūros akmenėliai buvo ypatinga vaikystės dalis. Šiandieniniame pertekliuje jie pasiklydo, pasimetė…  

Amžinai jausiu tą saldėsį galugerkly. Tuomet pažvelgsiu į fotoaparatą ir pagalvosiu kaip įdomiai veikia prisiminimai, tai išsiskirdami viename taške, tai vėl susitikdami kitame. Tai kurdami asociacijas, tai kurdami gyvenimą. „Aš“ susideda iš daugybės prisiminimų, dabarties akimirkos ir ateities lūkesčių.