ALDONA DUDONYTĖ-ŠIRVINSKIENĖ. NOVELĖ “SAPNAS ANT LIUDIŠKIŲ KALVOS”

ALDONA DUDONYTĖ-ŠIRVINSKIENĖ

NOVELĖ “SAPNAS ANT LIUDIŠKIŲ KALVOS”

Užtrukau. Kol mieste tvarkiau asmeninius reikalus, saulė jau krypo vakarop.
Automobilyje, ant sėdynės, gulėjo pluoštas antspauduotų dokumentų, o mano sieloje tvyrojo tuštuma – tik padrikos sakinių nuotrupos, išgirstos valdiškuose kabinetuose. Gyvenimas aplink vyko toliau, tačiau atrodė, lyg žiūrėčiau sulėtintą filmą: gatvėje vietoj
automobilių mačiau tik spalvotas dėmės, medžių žalias juostas ir praskrendančius paukščius, pamiršusius mojuoti sparnais.
Man liūdna. Sieloje tuščia. Sėdžiu. Galvoju. Laikas grįžti, bet nenoriu namo.
Pasuku automobilio vairą Liudiškių link. Jau matyti pušynas – norisi užlipti į Laimės žiburio
kalvą ir pasėdėti prie Jono Biliūno kapo.
Pušys suošė ir, pasisveikindamos nulenkė šakas. Mane pasitiko platus, vakarėjantis takas. Jis raitėsi tarp medžių ir krūmokšnių, kviesdamas eiti pirmyn, kol pirmas nuvingiavo žaliu samanų patalu. Saulė artėjo prie miško, o vakarėjanti diena užliejo mane ramybe. Miško tyla, vos girdimi gamtos garsai ir pušų sakų kvapas priminė, kokia trapi yra žmogaus trokštama laimė.
Kas yra laimė man, draugui ir anykštėnui?
Mano laimė – lyg gėlės žiedas. Kartais jis vysta, jei apleidžiu ir nelaistau. Tačiau, kai
rūpestingai prižiūriu, jis sužydi visomis spalvomis, skleisdamas džiaugsmą ne tik man, bet ir tiems, kurie šalia. Draugo laimė – tai upės čiurlenimas, kuris ramina ir įkvepia, o anykštėno – miškų gaiva ir lauko pievos, kuriose galima pasiklysti ir atrasti save iš naujo.
Laiptai, vedantys į kalvą, atrodė ilgi ir statūs, bet greitai užkopiau į viršūnę.
Prietema iš lėto ropojo žeme. Čia, viršuje, dar šviesu – ką tik už horizonto pasislėpė saulė.
Paukščių balsai vis retėjo, jie grįžo į lizdus. Galvoju, pailsėsiu prieš grįždama namo. Atsisėdau, atsirėmiau ir žiūrėjau į paminklą – jis toks aukštas, lyg siektų dangų.
Įsivaizduoju, kaip vidurnaktį Laimės žiburys trumpam nušvistų, o kitą dieną anykštėnai su
džiaugsmu pasakotų: „Naktį mačiau Biliūno žiburį!“
Žvelgiu į laiptus, besileidžiančius žemyn, ir mąstau – aukštokai gyvena Laimė.
Pastebiu, kaip laiptų link, dideliais, sunkiais žingsniais, artėja jaunas vyras. Rankos giliai
kišenėse, šiek tiek susikūprinęs, veidas susimąstęs. Užkopęs iki manęs, jis sustoja ir prabyla:
– Dažnai ateini prie Laimės žiburio. Čia atsisėdi ant akmens priešais mano kapą ir pasakoji
naujienas. Tavo žodžiai man visada primena, kaip gamta susipina su žmogaus likimu. Ši vieta pripildo širdį ramybės, o tavo kalba atgaivina prisiminimus apie senus laikus, kai vaikščiojau šiais takais.
– Labas, malonu susipažinti su rašytoju Jonu Biliūnu, – drebančiu balsu pasisveikinau.
O pati galvoju, kad Jonui Biliūnui aplinka buvo ne tik fonas, bet ir gyvas, jautrus veikėjas,
lydintis jo kūrybą, atspindintis žmogaus vidinį pasaulį ir jo santykį su likimu.
– Šiandien jaunimas turi visko daug. Kartais net per daug, – tęsia rašytojas. – Bet jų dažnai nesuprantu. Mūsų pasaulius skiria daugiau nei šimtmetis, ir tai sugriauna senovės pažiūras į aplinką bei žmogų. Pastebiu, kad jūsų laikais greitai dygsta poetai ir prozininkai, daug išleidžiama knygų. Rašytojų, rodos, be krašto, be galo, bet… jų kūriniai ne visada verti dėmesio.

Aš esu gamtos stebėtoja. Kiekvienas žodis mano kūryboje atgimsta iš gamtos. Kiekviena
paukščio giesmė, kiekvienas medžio lapas turi savo istoriją, kurią siekiu atskleisti rašydama.
– Gaila tik vieno, – atsidūsta rašytojas. – Pralaimėjau mūšį su tuberkulioze, skolomis ir
skurdu.
Nors jo kova baigėsi mirtimi, meilė žmogui ir gyvenimui liko gyva. Laimės žiburys, kurį jis
uždegė, tapo tiesos, gėrio ir pažangos simboliu. Jo meilė gamtai ir gyvenimui tebėra švyturys, šviečiantis per laiką – ne tik anykštėnams, bet ir visiems, vertinantiems žmogaus ir gamtos harmoniją. Šis simbolis neužges, kol bus gyvas nors vienas anykštėnas.
– Gaila, kad taip anksti išėjote, – nedrąsiai ištariau.
– Ne. Gaila, kad gimiau per anksti. Šiuolaikinė medicina mane būtų išgydžiusi, – atsako Jonas Biliūnas.
– Iš kur grįžtate, rašytojau?
– Buvau namie.
– Namie?
– Taip. Dienomis gyvenu Niūronių kaime, o naktis leidžiu čia. Namuose sėdžiu prie savo
mylimo staliuko ir rašau. Džiaugiuosi, kad mane parvežė iš Zakopanės. Ne visi turi tokią laimę – būti namie. Ko daugiau norėti?
– Taip, namai – tai tikrai kažkas ypatingo, – susimąstau.
– Kartais gyvenimas išblaško, tačiau visada širdyje esu ten, kur mano šaknys. Sunku
paaiškinti, bet tai jausmas, kuris niekada neišnyksta. Sugrįžimas į savo šaltinį, savo žemę – tai tarsi sielos atgaiva. Ir nors kelias į ją gali būti ilgas, jis visada veda namo.
– Ir tai – vienintelis kelias? – susidomėjusi paklausiau.
– Mirusiųjų kelias kitoks. Mes, grįžę į gyvųjų pasaulį, žinome apie būsimus įvykius.
Skaitome mintis, o jūs nuo mūsų nieko neįstengiate nuslėpti. Gamtos ritmas ir visatos paslaptys atskleidė gebėjimus, kurių anksčiau nesuvokiau.
Gyvieji? Jis kalba keistai… O aš? Lyg būčiau mirusi… Jaučiuosi esanti tarp dviejų pasaulių.
Esu ta, kuri mato ir bendrauja su mirusiojo dvasia. Ar tikrai? Tarp jų ir mūsų pasaulių slypi tiesa, kurios niekas nesugeba iki galo suprasti ir išreikšti žodžiais.
– Galbūt ne visi žino, kad tik namuose galime atrasti tikrąją laimę.
– O rašyti – tai kaip gyventi, – įsiterpiau.
– Tai nenutrūkstamas procesas, kuris niekada nesibaigia. Net jei baigiasi tekstas, mintys
toliau klaidžioja galvoje, ieškodamos kitų žodžių, kitų prasmių, – atsako rašytojas, šypsodamasis.
– Bet rašymas atima daug jėgų, – prisipažįstu, galvodama apie savo pačios rašymą.
– Žinoma, – atsako jis su liūdesiu akyse. – Rašydamas atiduodu dalį savo gyvenimo ir jėgų.
– Dažnai pagalvoju, ką kūrinys palieka po savęs.
Jonas Biliūnas suklūsta ir atsidūsta:
– Sunku pasakyti… Kūrinys yra kaip sėkla, kuri, jei gerai pasodinta, augs ir duos vaisių. Bet niekada nesužinosi, kokių vaisių – galbūt jie bus saldūs, o gal kartūs, gal jų visai nebus. Viskas priklauso nuo to, kaip skaitytojai jį priims. Taip jie tampa gyvais kūriniais, nes skleidžiasi naujomis kryptimis. Tai ir yra tikroji kūrėjo laimė – kurti ir leisti savo kūriniams gyventi kitų žmonių mintyse.
Įdomu, kiek šiuolaikiniuose kūriniuose yra laimės? Ar juose gyvena „Laimės žiburio“
žmonės?
Ilgai sėdėjome, kalbėjomės ir žvelgėme į slėnį, apmąstydami gamtos grožį ir ramybę.

Mintimis klaidžiojome po Anykščius prieš 146 metus, kai gimė rašytojas. Saulė šyptelėjo
paskutiniu spinduliu prieš pasislėpdama už horizonto. Vakaro ramybė užleido vietą nakčiai.
– Dar pasėdėk su manimi, – paprašė rašytojas.
– Galiu, – atsakiau.
– Per visą naktį? – jis patikslino klausimą.
– Per naktį? – perklausiau. Staiga apėmė nerimas. Pažvelgiau į tamsias medžių viršūnes, ir
kūnu perbėgo šaltis. Viena naktį miške, ant kalvos, šalia kapo…
Medžiai šnarėjo, o vėjas nešė rūką nuo Šventosios į kalvos slėnį. Nakties tyla buvo neįprasta – ji alsavo paslaptimi. Jaučiau, kaip visi gamtos garsai aplink tapo dar paslaptingesni: nakties pelėdos klyksmai, lapų šlamėjimas ir … Kažkas tamsaus tolumoje judėjo. Sunku buvo pasakyti, kas tai galėtų būti, tačiau keistas jausmas apėmė – lyg kažkas stebėtų mane iš šešėlių.
– Norėjau patikrinti, ar prisipažinsi, kad bijai, – jis nusijuokė.
– Gal jau eisiu, – tyliai ištariau.
Laiptų apačioje pasirodo nulėpusiomis ausimis kiškis. Ką jis čia veikia? Grįžta namo. Jis
stabtelėjo, apsidairęs ėmė kopti laiptais. Aš sustingau.
Staiga miškas suvaitojo ir sušniokštė. Vaikystėje girdėdavau tokį garsą. Tada ateidavo
medkirtys. Dabar vakare? Ne.
– Sulauksime svečio, – liūdnai šyptelėjau.
– Šmėklų… Ir ne vienos, – pridūrė rašytojas.
Pro pušis vingiuotu plačiu taku artėjo juodas džipas. Automobilis sustojo prie laiptų.
Iš jo išlipo trys vyrai. Du užsimetė šautuvus ant pečių, o trečias laikė rankose. Jie atrodė
baisesni už medkirčius.
– Kur dingo ilgaausis? – burbtelėjo vienas iš jų.
– Paieškokime. Išvargęs, toli nenubėgs, – atšovė kitas. Trumpam pagalvojęs pridūrė: – Lipu į kalną!
Kiškis buvo beveik viršūnėje. Apačioje medžiotojų balsai skambėjo šiurkščiai. Aš supratau,
kad jų taikinys – mažas, trapus žvėrelis.
Šie vyrai – tai šiuolaikinės, baisios, gąsdinančios šmėklos, kurios griauna tuos žmonių
santykius, kurie trukdo kurti laimę.
Ar jam pavyks pasislėpti? Kiškis akimirkai staptelėjo prieš mane ir pažvelgė maldaujančiomis akimis. Norėjau priklaupti ir paglostyti šį gudruolį, tačiau jis šmurkštelėjo man už kojų. Sustingau, bijodama judėti, kad jo neišgąsdinčiau. Ką man daryti? Kaip jį išgelbėti?
– Ei, moterie! Gal matei kiškį! – šūktelėjo vyriškis, lipdamas laiptais. – Ar girdi!
– Matyt, ji kurčia! – nusikvatojo kitas iš vyrų, stovinčių kalvos apačioje.
Lipdamas aukštyn, vyriškis garsiai šniokštė ir duso, net nakties paukščiai liovėsi giedoti. Jo
sunkūs žingsniai vis artėjo.
Netrukus prieš mane išdygo aukštas, pilvotas, savimi patenkintas pusamžis medžiotojas.
– Ar veltui čia užlipau?! – dusdamas suriko man į veidą.
Pažvelgiau po kojomis, o ten kiškio nebebuvo. Ar jam pavyko pabėgti? Kur jis? Norėdama
paprašyti pagalbos, atsigręžiau į rašytoją. Jis stovėjo priglaudęs žvėrelį prie krūtinės. Tai Laimės žiburio stebuklas! Bet džiūgauti buvo per anksti – supratau, kad dabar mano eilė. Turėjau kažką daryti.
Lėtai pakilau nuo akmeninės tvoros. Nežinojau, ką pasakyti šiam vyrui. Jis buvo labai aukštas. Atsistojusi tegalėjau matyti jo krūtinę, aptemptą odine striuke, o ant jos – naktinio matymo žiūronus. Staiga pajutau, kaip kūną sukaustė baimė – nebejaučiau kojų, jos nebesiekė akmeninio grindinio. Lėtai ėmiau kilti aukštyn. Kažkokia nematoma jėga laikė mane ore. Mačiau tris dienas neskustą jo barzdą, porceliano baltumo dantis, raudoną veidą ir ištroškusias pramogų akis.
– Aš… Aš jau eisiu, – išlemeno vyras, besitraukdamas atbulas laiptų link. Bandė dar kažką
pasakyti, tačiau tik duso ir kosėjo. Mėgindamas išlaikyti pusiausvyrą mosuodamas rankomis ir skubėjo žemyn…
Atsimerkiau. Tamsu. Sėdžiu atsirėmusi į paminklą, matyt buvau užsnūdusi. Gal sapnavau?
O gal tikrai kalbėjausi su Jonu Biliūnu.
Naktis šypsojosi. Medžiai mojo šakomis, linkėdami labos nakties. Oras kvepėjo pievų
žiedais, o rasos lašai krito man ant veido ir rankų.
Važiuodama Šventosios upės slėniu, jaučiau savo šaknų ir dvasios ryšį su pasauliu – mane
apėmė ramybė. Vandens mėlynumas atspindėjo mano mintis, o laimės žiburiai švietė pro anykštėnų langus kaip tylūs priminimai, kad tikroji laimė slypi paprastuose ir artimuose dalykuose.