ALDONA DUDONYTĖ-ŠIRVINSKIENĖ. ŠOKIS LIETUJE

ALDONA DUDONYTĖ-ŠIRVINSKIENĖ

ŠOKIS LIETUJE

Novelė

Aušra markstėsi pilkais debesimis, tingiai plaukiančiais dangumi. Apniukęs rytas
lėtai šviesėjo. Su draugais leidomės į suplanuotą ekskursiją. Susirinkome miestelyje prie
ežero. Gėrėjomės jo ramybe ir paslaptimi – ji čia buvo dar gerokai prieš mus ir liks, kai
mūsų nebebus.

Ežeras garsėja paskendusiu sidabriniu varpu, kuris, sakoma, skambėdavęs
naktimis, esant pilnačiai. Vieniši nakties keleiviai girdėdavę paslaptingą varpo garsą,
lydimą tylios giesmės iš giliausių gelmių. Vidurnaktį sidabrinės žuvys šokdavo miegančiose
bangelėse. Drąsiausi sustodavo pasiklausyti. Visi kalbėjo, bet niekas netikėjo.
Tarp žalių nendrių plaukiojo baltos gulbės, saugančios savo lizdus. Palikę
automobilius aikštelėje, susėdome į didelį, erdvų bičiulio visureigį. Susitarėme, kad jei oras
subjurs, likusią dienos popietę praleisime draugų sodyboje.

Smagu buvo vėl matyti senus draugus – visi kalbėjome vienu metu, dalydamiesi
įspūdžiais. Pasakojimai tokie įdomūs, paįvairinti nuotraukomis, knygomis ir suvenyrais,
kad atrodė, jog kiekvienas iš mūsų buvome visur – vienoje ar kitoje vietovėje, šventėje.
Besilankant apgriuvusio, bet kadaise prabangaus dvaro parke, subjuro oras. Vėjas
grojo ir dainavo, draskė lapus, mėtydamas šakas. Atrodė, kad jam nepatikome, nes
buvome linksmi ir elgėmės kitaip, nei jis norėjo. Dangus taip užtemo, kad atrodė – jau
vakaras.

Pasipylė stiprus lietus. Aštrūs lašai talžė veidus, bėgo po drabužiais, greitai
išryškindami kūnų linijas. Tą akimirką tapome lietaus žmonėmis. Nuo mūsų kūnų vanduo
išsiliejo į daugybę mažų upeliukų, kurie skubėjo tik jiems žinomais takeliais į pakalnę, kur
murmėjo senas upeliūkštis.

Žiūrėjome vieni į kitus – apgailėtini ir bejėgiai. Vos prieš minutę jautėmės gražūs,
reikšmingi, įžymūs. Pirmoji neišlaikiau – pamačiusi juokingus draugų veidus, prapliupau
juoktis. Jie susižvalgė, nesuprasdami mano elgesio, paskui pasileido bėgti link automobilio
– į pakalnę, vandens keliu.

Sodybos kieme, iššokę iš automobilio, strimgalviais bėgome nuo lietaus –
grūdomės į trobą, stumdydami vieni kitus tarpduryje. Ką daugiau veikti tokiu šlapiu oru, jei ne sėdėti su draugais prie žolelių arbatos? Bičiuliai pakviesti šeimininko susėdo, o aš išėjau į virtuvę virti arbatos.

Sėdėdami prie židinio, jie prisiminė tą akimirką. Vienas po kito draugai dalijosi su
šeimininku, ką jautė tada. Vėliau supratau, kad jie kalbėjo apie mane – tą, kuri liko šokti
lietuje.
– Ji šoko… šoko lietuje… – pasakojo vienas.
– Įsivaizduokite: prasideda stiprus lietus, ekskursija baigiasi, mes, purvini ir šlapi,
bėgame link automobilio. O liūtis, išskalbusi drabužius, jau prausia mūsų kūnus. Užsitrenkiame duris, lengviau atsikvepiame – pagaliau pasislepiame nuo lietaus,
pavertusio mus daržo baidyklėmis. Susižvalgę be žodžių supratome, kad ne visi sugrįžome į automobilį.

– Negražiai pasielgėme, – tarė draugė. – Palikome ją vieną audroje. Gal paslydo
bėgdama? Dabar kenčia…
– Ilgai sėdėjome tylėdami. Valytuvai nespėjo nubraukti vandens nuo stiklo. Balkšvai
pilkas rūkas gaubė slėnyje stovintį automobilį. Dvejojome, ką daryti. Lietus nenustojo –
lašai stukseno į stogą, daužėsi į langus. Kažkuris garsiai ištarė mintį: ,,Juk visai nesinori
lįsti į tokį orą.“

– Palaukime, gal ateis… – tarė kitas. Bet jos nesimatė.
– Šiek tiek palaukę tyliai išlipome, – prisiminė draugas. – Žvelgdami į pilies
griuvėsius, akimis ieškojome bičiulės. Kalvos viršuje, ties įvažiavimu į dvaro parką,
pamatėme judančią figūrą. Kiekvienas turėjome savas versijas, nesupratome, ką ji ten
daro. Ji sukosi ratais, iškėlusi rankas į juodą dangų, ir šaukė:
– Myliu! Myliu visus – dangų, žemę ir miškus! Aš myliu visus… visus… visus!

Apgriuvęs dvaras su baltais bokštais ir medžiais pilkame dangaus ir rūko fone,
atrodė kaip paslaptinga pasakų sala. Mus skyrė tirštas rūkas, išsitiesęs slėnyje tarp mūsų
ir dvaro kalvos. Niekas nedrįso žengti į miglą ir pašaukti. Dangų skaldė žaibai. Su
kiekvienu trenksmu susigūždavome, bet nesiliovėme žiūrėti į šokėją, nejautusią šalto
lietaus.

– Įsivaizduojate… Šoko… Ji šoko lietuje…
– Ir buvo taip gražu, taip miela. Be žodžių supratome – žmogus gyvas gamtoje, kaip
jūreivis jūroje. Kaip laivas skirtas plaukti, taip žmogus – gyventi audroje. Tik tuomet jis
tampa tikras, tyras kaip gintaras, dar kvepiantis pušų sakais, su dainuojančia siela. Ir tą
dainą girdi tik tie, kurie patys spinduliuoja meilę, nežinodami, kad jų pečius palietė
šventumas.

Bičiuliai dalijosi įspūdžiais. Jų balsai degė meile – atrodė, kad su kiekvienu žodžiu
jie patys keičiasi kildami virš kūno, proto, metų ir patirties į dangų.

– O lietus vis stipriau pylė šaltą vandenį, – tęsė draugas, – lyg norėdamas
paskandinti šokėją ir ištirpdyti jos šauksmą. Kuo stipriau lijo, tuo garsiau girdėjome balsą.
O vėjas kartojo, lėkdamas per žalius laukus ir žydinčias pievas, žodį „myliu“…

– Esu įpratusi jį tarti pašnibždomis. Niekada negalvojau, kad išrėktas ,,myliu“
skamba taip didingai, – prisipažino viena iš draugių. – Nuo tos akimirkos aš tapau kitokia.

– Tada supratau, ką sako net žaibas, nors diena buvo aprūkusi, – tyliai tarė kitas. –
Kūnas tirpo lietuje, bet buvo taip gera, gera… Jaučiausi lyg kartu šokčiau su ja lietuje.
Tą akimirką supratome: žmogus gyvas tiek, kiek šoka savo lietuje.