ALDONA DUDONYTĖ-ŠIRVINSKIENĖ. JUODONIŲ PILIAKALNIS LIEPOS 6-ĄJĄ

Aldona Dudonytė-Širvinskienė

 

Juodonių piliakalnis Liepos 6-ąją

                

Kai pavargusios mintys nutyla ir pasislepia knygų lentynoje, mano kūnas nusprendžia išeiti iš namų vienas. Pro Malaišių kaimelį greitai nušlepsi keliuku, o jo blankus siluetas per pievas nušmėžuoja Juodonių piliakalnio link.
Nebejaučiu savo kūno – po kojomis tyli žemė, nebegirgžda batai. Regis, kur pažvelgiu, ten esu aš – žolė, krūmas, medis, takas, net paukštis. Ramybės, džiaugsmo ir meilės jausmas apgaubia mane ir apsigyvena manyje…

Stačiais laiptais užplaukiu į kalvą ir stebiu dangų sukarpytą medžių viršūnių, žiūriu į svaiginantį slėnio peizažą ir vasaros ramybėje skendinčius kaimelius. Šie laukai dar mena Juodonių pilies didybę. Nors žiemą dauguma sodybų lieka tuščios, tarytum išnyksta jos iš pasaulio, pasilikdamos tik vėjo dainose ir snaigių šokiuose.

Tik staiga aplinkui kažkas sučeža, sutraška, sugirgžda  ir netrukus vėl viskas apmiršta. Tyla apgaubia piliakalnį, net medžiai sustingsta, laukdami kažko ypatingo… ir gražaus. Mano širdis ima plakti greičiau, o protas sunerimsta ir   nesupranta, kas vyksta. Atsargiai apsidairau, tikėdamasi pamatyti kažką naujo ir surasti atsakymą.

Deja, aplinkui tik ramybė.

– Kas čia? – paklausiu savęs nesitikėdama atsakymo. Ir tada, visai šalia, išgirstu švelnų šnabždesį:

– Tyliau… dar tyliau…

Žvilgsniu perveriu aikštę, bet nieko nepastebiu. Tik iš šešėlio artėja pušies šaka tarsi norėtų mane paslėpti ir netikėtai aikteliu, širdies ritmas pagreitėja.
– Slėpkis, – kužda balsas, tylus ir švelnus kaip vakaro rūkas.

Pašoku nuo kelmo ir akimirksniu atsiduriu už pušies kamieno. Jis tarsi skydas mane paslepia nuo stebinčių akių. Šis medis tvirtas ir paslaptingas, o vešlių šakų šešėliai virpa virš galvos glostomi vėjo.

Užuodžiu keistą, hipnotizuojantį aromatą – sakų ir pievų gėlių kvapą.

Netikėtai ima drebėti visa kalva. Ties taku, šalia akmens, pasigirsta keistas dunksėjimas – lyg pati žemė, atgaivinta prisiminimų, prabiltų. Žemės paviršius girgždėdamas ir dejuodamas lėtai plyšta, tarsi burtų lazdelė būtų atvėrusi slaptą išėjimą. Iš gelmės pasirodo siauri akmenys. Jie ilgėja, plečiasi  ir nugludintos plokštės dailiai gula viena šalia kitos, sumirgėdamos baltu sidabru ir atspindėdamos kiekvieną šviesos mirksnį.

Netrukus garsai nutyla. Užgęsta mirgėjimas ir neaiškus šurmulys, aš pasijuntu lyg būčiau sapne. Tik girdžiu savo širdį ir proto balsą bandantį įtikinti mistika, kad vis dar esu čia.

„Gerai, – galvoju, – esu dar gyva.“

Trokšdama pamatyti kas bus toliau, stebiu judančias akmenines plokštes. Jos pamažu virsta granito laiptais, pasipuošusiais pievų žiedais. Virš laiptų, tarsi iš rūko, išnyra pilies pamatai, rąstų sienos, o jų kampuose – keturi aukšti bokštai, iššokantys į vakarėjantį dangų.

 Nelauktai pilis atgijo, it pabudusi iš ilgo sapno…

 Ji pulsuoja praeities šnabždesiais, ir aš noriu atsidurti jos menėse, išgirsti žingsnius koridoriuose…

Tyliai, beveik nepastebimai, iš požemio pasirodo ugnelės – tai tarnai, nešini žibintais. Jų siluetai frakuoti, tylūs ir beveik permatomi, lyg nakties vaiduokliai. Juos išduoda laikysena – amžino nuolankumo ir tarnystės ženklas. O jų veiduose prisiminimai: žūtbūtinių kovų, meilės, išdavysčių, turtų  ir neįmintų paslapčių…

Ant laiptų pasirodo figūra – neapsakomo grožio Pilies Valdovė. Jos siluetas plevena lyg pasakiškas reginys, o žingsniai skleidžia švelnų garsą, tarsi kalbėtųsi su vėju. O kiekvienas judesys – lyg iš magiško šokio dalis. Valdovės baltas apdaras lengvai plazda vėjyje, o gilus akių žvilgsnis regis perpranta šiandieninio pasaulio paslaptis.

Paskui ją, pasirodo išsipuošę muzikantai, ir pasigirsta užburianti vakaro melodija.

Muzika vis garsėja… Valdovė, lengvai mostelėjusi ranka, išleidžia baltų paukščių pulką. Jie pakyla virš bokštų ir plasnoja Kamajų link! O paskui juos – plazdant baltam rūbui išplaukia ir ji pati išnykdama vakaro prieblandoje.

Medžiuose žaidžia mėnulio šviesa. Pilies gyventojai pabudę iš šimtmečius trukusio miego, pamažu ima rinktis aikštėje ir suktis muzikos ritmu.

Ir čia, aikštėje, gimsta vakaro magija – pasaulis, kuriame laikas neturi galios. Čia kiekvienas žmogus yra pilies gyventojas. Čia oras alsuoja sena legenda.

Dar prieš vidurnaktį pasigirs tolimas žingsnių dunksėjimas, ir prie Kalvių pasirodys žynio Valiulio siluetas:

– Saldžių sapnų, pilies gyventojai, – šūktelės jis, žingsniuodamas savo kalnelio link.

Vakaro prieblanda nusileis ant žydinčių slėnio pievų, apšviesdama pavienes sodybas. Tarsi pilies sargai, medžiai tyliai išsirikiuos eilėmis, o jų šakos švelniai linguos, rašydamos naują istoriją – apie žmones, kurie gerbia protėvius ir jų nepamiršta.

Žolė, dar drėgna nuo vakaro rasos žėri kaip brangakmeniai, o tolumoje, už kalvų, skaidrus Salų Dviragis ežeras spindi danguje veidrodiniu Tauro žvaigždynu.

 O čia, Juodonių piliakalnio aikštėje kaip pilies bokštai – plazda Lietuvos ir Kamajų respublikų vėliavos. Kamajiškiai stovi susikaupę ir nulenkę galvas prieš savo protėvių didybę.

Pušys alsuoja ramybe ir kiekvienas žingsnis įsispaudžia tako samanose. Girdžiu šnabždesį – turiu įsilieti į pilies gyventojų minią. Turiu pasisveikinti:

– Sveiki atvykę į Liepos 6-osios Juodonių pilies Karališkąją šventę!