Aldona Dudonytė-Širvinskienė. „Kelias pas močiutę“.

Kelias pas močiutę

 

            Keletą dienų vaikščiojau užsigalvojusi, kaip stipriai pasiilgau savo močiutės. Tėvai kasdien dirba kolūkio fermoje. Nėra kam manęs palydėti pas močiutę. Žinau – vienos tikrai neišleis. Kelias mano kojelėms tolimas. Man pėsčiai nė karto neteko juo eiti.

            Visada su arkliuku, visi sugriuvę į vežimą, nudardame tuo keliu. Guliu vežime ir žiūriu į dangų. O jis, atrodo, čia pat. Ištiesiu ranką ir lyg atsilaužiu gabalėlį – kaip močiutės pyrago. Balti debesėliai, kartais melsvai ar pilkai pasidažę, lydi vežimą iš mūsų kiemo ligi pat močiutės sodybos. Paskui kantriai laukia, kol grįšime atgal. Laukai, kalvelės ir miškeliai, pasipuošę sodria žaluma, tokie mieli ir pažįstami. Diena šviesi ir šilta. Beržai lenkia žalias galvas. Paukščiai klykauja sveikindamiesi. Visi savi – nuo gimimo pažįstami.

            Jei išsiruošiame namo pavakare, prieblanda pamažėle leidžiasi ir gula ant pavargusios žemės. Tyla. Susiglaudžia žiedai, nutyla dirbusios bitelės. Muselės ir visi vabaliukai, sugrįžę į savo namus, susirietę į kamuolėlius užmiega. Kūno nebejaučiu, lyg jo visai nebūtų. Protas tyli, minčių nėra. Laukuose sužiba po mažą švieselę – lyg po stebuklingą žvaigždelę, kad žemė iš aukštybių neatrodytų negyvėlė. Spengianti tyla, išskyrus arkliuko kanopų ir vežimo ratų garsus, apskrieja laukus ir patikrina sodybų užrakintas duris. Pavargusi tyla upelio slėnyje lėtai išsitiesia, o paryčiui virsta baltu rūku. Besirąžydama apglėbia laukus dulksna. Tyla rasos lašais kapsi ant lapų, snaudžiančios žolės, prausdama jos žalius veidus. Taip prasideda nauja diena – žadindama gyvenimui, palikdama užmarštyje rūpesčius, suteikdama viltį greičiau užaugti. Danguje nušvinta nauja saulė.

            Labiausiai patinka, kaip Bėris, atsargiai statydamas kojas, leidžiasi į didžiąją pakalnę ties Malaišos upeliu. Čia vežimas svyruoja tai į vieną, tai į kitą pusę, ir baisu, kad neapvirstų. Greitai atsisėdu ir rankomis įsikabinu į vežimo lentas kaip katinėlis nagais. Labai baisu, kai vežimas pakrypsta, ratai įlenda į lietaus išmuštas pravėžas, o arklys suka į priešingą pusę. Nekvėpuoju. Jei kelias šlapias, gyvulio kojos slysta – šlaitas status. Arklys net kelioms sekundėms stapteli, lyg svarstydamas, kur statyti kitą koją, nes vežimas negailestingai lipa jam ant kulnų, juos daužydamas. Pasiekęs slėnį, arklys sustoja, suprunkščia, lyg sakytų:

            – Viskas gerai… Laimingai nusileidome…

            Čia pėstiems eiti sudėtinga. Iš kairės – aukštas skardis, siekiantis kelias dešimtis žingsnių. Apačioje, tarp krūmokšnių, vinguriuoja į žemę įsmegęs Malaišos upelis. Dar šiek tiek pavažiavę įsukame į pagrindinį asfaltuotą kelią. Deja, vos už poros šimtų metrų turime vėl išsukti ir važiuoti lauko keliuku palei gilų melioracijos griovį, kuriuo pavasariais nuo Marikonių dvaro Beragio ežero atplaukia lydekos. Kai vežimas susilygina su močiutės namais, per medinį tiltelį ir palei mažą, vasarą išdžiūstantį upeliūkštį įdardame į jos kiemą.

            Dar būnant prie griovio, ima plyšoti Rudis, lyg dainuotų. Kartais taip mala ratus palei savo būdą, kad neatlaikiusi vinis palinksta ir šunelis, su visa ilga grandine, atidulka mūsų pasitikti per pievą. Tada strimgalviais puolu iš važiuojančio vežimo, numaunu jam dirželį nuo kaklo – juk su grandine sunku bėgti. Jis šokinėja aplink, o kai bandau glostyti, iš džiaugsmo pargriauna ant vešlios žolės. Močiutė nebara, kai paleidžiu šunelį pabėgioti.

            O kaip smagu ir gera, kai susikabinusios už rankų einame pro didįjį pamiškės beržą keliuku į Popšutės kalnelį, kuriuo vaikščiojo pats Vaižgantas. Paleidžiu močiutės ranką ir žingsniuoju dideliais žingsniais, taikydama į paliktas pėdas. Kartais per mišką išsiruošiame į Kunigiškių kaimo krautuvę. Sutikti kaimiečiai šypsosi ir sveikinasi, o aš einu aukštai iškėlusi galvą. Čia mano močiutė. Visi žino – aš jos anūkė.

            Trobos pašalyje – tetos Jurenos darželis, aptvertas tvora, kad atklydęs gyvulys neištryptų gėlių: diemedžio palei takelį, įvairiaspalvių čiabatėlių, pinavijų, lelijų, dobiliukų, narcizų, rūtų ir palei sieną, iki pusės langų išstypusių, pilnavidurių raudonų piliarožių. Užlipu akmeniniais laipteliais į gonką, kurio stulpai iš apačios apkalti lentomis ir sujungti suolais. Čia smagu pasėdėti – matyti net už griovio, kas važiuoja ir eina asfaltuotu keliu.

            Atsargiai paklausiau mamos, kada važiuosime pas močiutę, bet ji neatsakė. Ar negirdėjo, ar nežinojo, ką pasakyti?

            Atsikėliau anksti. Rytas buvo gražus, bet vėsokas. Dangumi slinko aptingę pilki debesys, dar nespėję gerai pabusti. Broliui susiruošus į mokyklą, pasisiūliau palydėti. Ėjau su juo iki kaimo. Prie mokyklos brolis pasakė:

            – Dabar eik namo.

            Atsisveikinome. Paėjusi į kaimo pakalnę, palaukiau, kol suskambės mokyklinis skambutis, ir galėsiu tyliai praslinkti pro mokyklą stovinčią prie kelio. Dabar manęs niekas nematys.

            Kaimas netrukus liko už nugaros. Smėlėtu keliuku, išmargintu ratų dryžiais, leidausi į beprotišką ir tolimą kelionę. Pėdinau lėtai, bet darėsi šilta. Saulė jau buvo gerokai pakilusi virš tamsios miško juostos, o aš – apsivilkusi pliušinį paltuką. Paėjusi dar gerą kilometrą, nutariau pailsėti sode, kur buvusius trobesius priminė tik akmeniniai pamatai. Pasiklojau paltuką obels pavėsyje, atsiguliau ir, matyt, prisnūdau. Kai pabudau, saulė jau buvo persisukusi per dangų ir švietė iš aukštai.

            Pailsėjus eiti buvo lengviau. Nuo kalvos jau matėsi močiutės namai, bet kelias dar ilgas. Virš spalvotų pievų, plevendami mažais sparneliais, giedojo vieversiai. Nosį kuteno įvairiausi kvapai. O pakelės gražumas! Lyg kas tyčia būtų prisodinęs pačių gražiausių žiedų. Priskyniau močiutei saują gėlių.

            Einant pagrioviu žolė iš abiejų pusių buvo aukšta – net mano ūgio. Išdžiuvo burna. Labai norėjosi gerti. Išgirdusi čiurlenantį vandenį, čiuožte įčiuožiau į griovį ir godžiai gėriau iš rieškučių – vėl ir vėl. Vanduo buvo skaidrus ir vėsus. Griovio skardis status. Išsiropšti pavyko tik keturiomis. Toliau eiti nebeturėjau jėgų. Atsisėdau ant keliuko ir žiūrėjau į močiutės namus. Pailsėsiu.

            – Vaikeli tu mano… Iš kurgi?

            Pažvelgiau ir netikėjau – prieš mane stovėjo močiutė. Puoliau į glėbį ir apsipyliau ašaromis, įsikniaubusi į ilgą jos sijoną. Ji ilgai laikė mane apglėbusi, paskui nušluostė ašaras ir, pasilenkusi, paėmė už rankos.

            – Lipk ant kupros.

            Nuovargio kaip nebūta. Aš – taip aukštai, lyg pačiame danguje. Pievos plačios ir žydinčios. Žolė jau nebe tokia aukšta. Rugių laukas nusėtas mėlynomis rugiagėlėmis – lyg pats dangus būtų atsigulęs saugoti augančios duonos. Palei močiutės kojas trinasi šunelis.

            – Rudi, nepargriauk.

            Rudis žvilgtelėjo į mane, lyg pasisveikindamas, ir klusniai ėmė sekti mums iš paskos.

            Močiutė įnešė mane į kambarį, paguldė tetos Jurenos lovoje ant siuvinėtų pagalvių, atnešė molinį puodelį pieno.

            – Gerk, vaikeli… Ištroškai… Tokį kelią atėjai…

            Mačiau judančias močiutės lūpas, bet nebegirdėjau jos žodžių – užmigau. Sapne vaikščiojau su ja po didelę žydinčią pievą.

            Kiek miegojau – nežinau. Pabudusi pamačiau močiutę ir brolį stovinčius prie lovos. Jau vakarėjo, saulė nebešvietė pro langus.

            Močiutė eidama tylėjo – tik nešė mane ant nugaros iki didžiojo asfaltuoto kelio. Atsisveikinant mačiau stipriai sučiauptas lūpas ir liūdnas akis.

            – Dabar eisi pati, – ištarė ir pastatė mane ant žemės, greitai nusisukdama.

            Mačiau ją stovinčią, kol su broliu dingome už kalvos. Brolis, penkiais metais vyresnis, ėjo lengvai. Aš tekinomis bėgau iš paskos. Skaudėjo šoną ir kojeles, burna buvo sausa, gerklėje – sūru. Norėjau gerti. Kai tik sulėtindavau žingsnį, brolis atsigręžęs subardavo:

            – Neatsilik!

            Sugrįžus namo, tėvų dar nebuvo. Griuvau į lovą, o pabudusi pamačiau pro pravirą langą žiūrinčią ryto saulę. Giedojo lakštingala. Kvepėjo pašalyje žydinčios rūtos, čirškė žiogai jurginuose. Namuose buvo tylu ir ramu.

            Visą gyvenimą ilgiuosi tos pasakiškos ramybės – su žiogais ir paukščių giesmėmis. Noriu būti maža mergytė ir laikyti močiutės didelę, švelnią ranką savo mažame delne. Einu per gyvenimą tai sustodama, tai atsigręždama atgal, tai žvelgdama į kelią, tai į rugių lauke žydinčias rugiagėles. Kiek kryžkelių dar teks pereiti, bet tokio laimingo, dulkėto laukų keliuko, išrašyto vežimo ratų ir pėdų ženklais, niekada nebesutiksiu.

            Vaikystės kelias tebėra, bet jau kitoks. Jis manęs nebeatpažįsta – užaugęs, piktas, svetimas. Pakalbinus tyli, tik pagriovyje gervės ima rėkti, lyg bijotų, kad jų kelią keinu sulesti.

            Vis matau moterį, nešančią mergytę ant nugaros, girdžiu vaikišką krykštavimą. Tai vienintelis žmogus, kuris žinojo ir saugojo mano paslaptį.

            „Užaugusi būsiu artistė. Vaidinsiu kine. Kai norėsi mane pamatyti, žiūrėsi ant vaikščiosiu ant sienos ir kalbėsiu su tavimi. Gaila, būsiu didelė ir manęs nebepaneši ant kupros.“

            Atpažįstu save. Noriu pašaukti, bet suprantu – jos abi dings. Todėl tyliai seku iš paskos tuo išpėduotu, vaikystės smėlėtu keliuku. Mums trims gera. Girdžiu tuos pačius paukščius. Jaučiu mažą rankytę savo dideliame delne.

            Mano laimė buvo trumpa – kai buvau vos septynerių, po sunkios ligos mirė močiutė.

            Eiti niekur nereikia. Atmintis ir vaizduotė sukuria laimę. Ji lieka tol, kol protas dar randa savą taką ir savus namus. O paskui praeitis, lyg baltas rūkas, užkloja akis ir nebegrąžina vaikystės regėjimų – kad ir kaip jos prašyčiau.