ALDONA RUSECKAITĖ. VYRŲ BOHEMA. PRISIMINIMŲ NUOTRUPOS. TĖVO DIENAI ARTĖJANT

 

ALDONA RUSECKAITĖ

               

VYRŲ BOHEMA. PRISIMINIMŲ NUOTRUPOS. TĖVO DIENAI ARTĖJANT

 

Vaikystėje dar buvo gyvi  paslaptingi mitai. Prie mūsų namų tada niūksojo gana didelė, krūmais apaugusi pelkė. Nepamenu, kad joje būtų buvę kas gero, nieko joje nerinkome, matyt, nieko be karklų ir samanų ten nebuvo. Pavasarį ulbavo daugybė paukščių, suko lizdus, gyventojai buvo per ją išsimynę takus, nes juk reikėjo pereiti į kitą Ingavangio kaimo liniją – žmogus ne paukštis, purpt – neperskrisi. Bet mes, vaikai, į pelkę nelindome, tik pakraštėliais, nors ta pelkė nebuvo tikra – nei liulanti, nei įtraukianti. Tačiau girdėjome įdomių  istorijų. Kai pas tėtę, kaip pas malūnininką, atvažiuodavo vyrai maltis miltų, prisiklausydavome visokių kalbų, o kartais ir pats tėtė vakarais papasakodavo, kai prie stalo susėsdavo daugiau šeimynos. Atseit, vyrai per pelkę naktį iš kažkur grįždavę namo, kartais ir gerokai išgėrę, eidavę ratais ir ratais, nes juos klaidinusi žaltvykslė, ji vis priekyje šokinėjusi, vyrai paskui ją po pelkę visą naktį klaidžiodavę, kol plyksteldavo pro krūmus betekanti saulė, tada jau rasdavę kelią ir pareidavę. Tėtė prisipažindavo, kad jam jaunystėje su kaimynais ne kartą taip buvę. Tada moterys turavodavo savo kalbas, jos sunkiai tą žodį „žaltvykslė“ ištardavo,  bet vienu balsu kartojo, kad girtus vyrus čia velnio akis vedžiojo, tik velnio. Taip ir ginčydavosi – nepiktai, kol galop išsiskirstydavo. Mes, vaikai, labai norėjome pamatyti paslaptingąją žaltvykslę, betgi ji pasirodo tik naktį. Bandydavome sulaukti tamsos ir iš toli tą stebuklą įžvelgti, kol tėvai nuvarydavo miegoti. Be to baiminomės – o jeigu pasirodys pats velnias – toks plaukuotas, su nagais ir ragais, ir baisomis žibančiomis akimis… Kai buvau paauglė, melioracija krūmus iškirto, iškasė griovius, suguldė molinius drenažo vamzdžius – pelkę numelioravo. Liko šiek tiek liulančios pievos, matyt, ir žaltvykslė, ir velnias kažkur išsikraustė…

Bet bildukų tema tuo nesibaigė. Kol buvo gyva močiutė Agotėlė, girdėdavome ir jos pasakojimų. Klausydavome pastatę akis ir miegoti sliūkindavome drebėdami. Kažkodėl niekas neperspėdavo – negąsdinkite vaikų, o mums klausytis būdavo taip saldu… Mūsų virtuvėje buvo didelis pečius, kuriame moterys kepdavo duoną, bulvines bandas, kugelį, jis būdavo dažnai šiltas, ypač viliodavo žiemą – kaip iš tos mįslės – vasarą molis, žiemą brolis – ant pečiaus viršaus sėdėti galėdavo ir keli vaikai, o gulėti – tik mažas žmogus, bet, žinoma, niekas ant jo negulėdavo. Jeigu ateidavo elgeta, jį mama apnakvindydavo kitame name – stubelėje. Dažnokai tokie pakeleiviai turėdavo visokių vabzdžių. Bet grįžkime prie močiutės pasakojimų: taigi ji rodydama į mūsų pečių, beveik pažnibždomis porydavo, kad naktimis ant mūsų  pečiaus vaidenasi, kad ten esą namų bildukų, dar neaišku – geri jie ar blogi, bet naktį ji dažnai girdinti, kaip barška samčiai, ar kažkas nuo pečiaus nukrenta, rytą matyti sujaukti daiktai, nuo stalo nuritinti obuoliai, į užpečkį sumesti drabužiai. Mūsų Agotėlė buvo pasakorė, dainininkė, bet kodėl ir kiti suaugusieji rimtais veidais klausėsi, linkčiojo galvomis, ir mūsų santūrioji mama pritardavo, kad kažką girdi… Miegoti eidavome persigandę, aš kiekvieną vakarą užsibrėždavau, kad rytą atsikelsiu anksti ir įspruksiu į virtuvę pažiūrėti, ar neišmėtyti daiktai. Deja, niekada nepavyko atsikelti anksčiau už mamą ar močiutę, kurios jau pilnomis rankomis triūsdavo po namus. Galbūt dėl tų pečiaus bildukų jau būdama suaugusi bijodavau viena nakvoti didelėje kaimo sodyboje,  gerai, kad tokie atvejai retai pasitaikydavo. Bet esu linkusi tikėti, kad bildukų būta – nedrįstu jų vadinti velniukais, kodėl jie būtų pas mus gyvenę?.. O namų bildukai visai kas kita – jie ateidavo lyg iš pasakos ir neramiai gyvendavo virtuvėje ant mūsų pečiaus.

Tačiau reikia grįžti prie kaimo vyrų pramogų – ne tik po pelkes jie naktimis pasiklydę braidydavo. Net ir vedę, bet dar jauni vyrai matyt norėjo nors menkų pramogų tarp nesibaigiančių ūkio darbų, norėjo savų paslapčių. Vasarą laiko visai nelikdavo – darbai nuo tamsos iki tamsos, bet vėlų rudenį, žiemą, ankstyvą pavasarį likdavo laisvesnių valandų. Ir tuomet vyrai – mano tėtė ir jo pusbrolis Vincas (šeima slėpėsi nuo Sibiro ir gyveno pas mus) iš vienos kaimo linijos pusės, kiti kaimynai turbūt iš kitos pusės (taip niekad ir nesužinojau, kiek jų susirinkdavo) traukdavo į svečius pas dar kitus kaimynus, gyvenančius per vidurį.  Iki šiolei labai smalsu, ką jie ten veikdavo, moterys tikriausiai žinojo, o vaikams likdavo tik pasistebėti…

Vyrai į svečius traukdavo tik vakare, kai jau beveik tamsu, ir neidavo pagrindiniu keliuku, o sliūkindavo pakluonėmis, pakrūmėmis… Dabar svarstau – gal jie kortuodavo, bet lyg nebuvo pas mus madinga, ar galėjo tėtė mokėti, nes mūsų namuose niekada kortų nebuvo. Kai jau pakėlusios sparnus į jaunystę, nulindome pas kaimo šamaną Skučą nusikelti kortų, aš vienintelė nemokėjau jų įvardinti. Gal vis tik vyrai ten kortuodavo, nesgi buvo mokančių,  gal šiaip politikuodavo, gal išgerdavo. Jų išvykos nebūtų įkritusios vaikams į galvas, jeigu ne kartkartėmis išgirsti tėvų pokalbiai. Kartais rytą, kartais vakare. Mama klausia – tai ką ten susirinkę veikėte? Tėtė vis tą patį – taigi motina Magdė ir duktė Paulė išsitepė medumi ir šoko nuogos mums ant stalo. Sunku buvo įsivaizduoti tą jų šokį (štai kokios striptizo ištakos kaime…), baisu, kad nuogos, bet žiauriausia čia buvo informacija, kad jos išsitepusios medumi – kokia čia taktika? Iš kur tiek medaus, mes turėjome du tris avilius, mama apie tuos avilius sukdavosi, medaus pilnais šaukštais nekabinome, tik šalčiuose, tik ligoje – o čia dvi moterys įtepa savo kūnus medumi- nematydavau pas tuos kaimynus net avilių, turbūt ir neturėjo bičių… Man, vaikui, buvo labai skaudu dėl taip netinkamai naudojamo medaus. Ir dar ne viskas iš tų vakarinių žygių – tėtė mamai sakydavo: motkele, (čia būdavo švelnus kreipinys), tik tu manęs nelepini, o kitos moterys mane ant rankų nešioja! Oho, kaip jos tave tokį didelį pakelia – vis to paties teiraudavosi mama? Ogi susikabina septynios aštuonios ir velka… Ir vėl vaikui didžiausia nuostaba ir klausimas – o kur jos tą mano tėtę velka? Tokia buvo kaimo tautosaka. O juk toje sodyboje, kur vyrai lankydavosi, ir jaunas žentas gyveno, ir mano amžiaus dukrelę turėjo, bet vis tiek ten buvo kažkas ypatingo – gal daugiau laisvės, gal namo nevaro, gal šiaip su kaimynais pasibūti smagu. Taip ir išliko nuoskauda dėl medaus… Kai vieną kartą sanatorijoje manęs paklausė – ar jus įvynioti į purvą, ar į medų – net  sutrikau. Greitai sušukau – į purvą! Jau man užteko vaikystėje išniekinto medaus…

Bet buvo ir kita vyrų vakarojimo kryptis – į priešingą pusę,  kur gyveno kaimynai Petras ir Petronė, bevaikiai, ir man nenusakomo amžiaus. Jų sodyba buvo visiškai arti – tik pereiti per mūsų sodą – tris ilgas obelų linijas, paskui išlįsti iš vyšnyno ir tankaus riešutyno,  dar ir serbentai augo, ir avietės griovyje – bet vis tiek arti. Ten vyrai rinkosi klausyti Amerikos balso, nes šis kaimynas pirmasis Kaune nusipirko radijo aparatą. Ir pirko jį pirmiausia dėl to, kad tas Amerikos balsas labai rūpėjo, gal per jį galima išgirsti Lietuvos likimą ir ateitį? Taigi būrelis vyrų, susėdusių aplink stalą, suglausdavo galvas, tylėdavo, susikaupę gaudė per baisų traškesį žodžius, išgirsdavo vieną kitą sakinį, tada vėl viskas pranyksta triukšme, vėl priartėja. Kai kurį vakarą girdėdavo geriau, o kartais beveik nieko – tada kuris nors riebiai nusikeikdavo. Stiklelį ne visada pakilnodavo: ir laiko nėra, ir šeimininkai anksti miegoti eina. Kai po laidos sykiais butelaitį pasistatydavo, tuomet varinėdavo kalbas apie politiką, visi garsiai, vienas per kitą – kas ką išmano… Tėtė parėjęs prasitardavo: su vyrais apsišnekėjome – nepasirodys tie amerikonai, kažin kada jau žada, o ir kaip jie čia gali ateiti – taigi didžiausi vandenynai, tada vėl su rusais prasidėtų karas… Jis kalbėdavo kaip ir pats sau, nes moterys, to Amerikos balso negirdėjusios, į kalbą neįsijungdavo. Bet joms būdavo ramiau, kai vyrai traukdavo per sodą pas kaimyną Petrą, o ne pakluonėmis pas medumi išsitepusias moteris…