JUSTAS JASĖNAS. STELMUŽĖ. STIPRYBĖ IŠ ŠAKNŲ

Poetas, eseistas Justas Jasėnas ir rašytoja Aldona Ruseckaitė prie Stelmužės ąžuolo

Justas Jasėnas

STELMUŽĖ. STIPRYBĖ IŠ ŠAKNŲ

Neįsivaizduojami Zarasai be Stelmužės ąžuolo, nors jis nepriklauso nei miestui, nei jo pakraščiams. Auga, žaliuoja netoli, pasienyje, tik kelios pėdos iki latviškosios žemės. Pats patvorys, apleista žemė, skurdi, nuskurdusi, nuskurdinta vietovė. Viena vertus, patvorys užbrėžia ribą tarsi kokią baigtį, kita vertus – tai vartai, galimybė susitikti su kaimynu, pasikalbėti, apsitarti. Jo patvorys, pabaiga (mums – pradžia) taip pat tamsus, krūmais apaugęs ir pelkėmis užėjęs. Ąžuolas jau seniai virto netrikdančios ir nesipuikuojančios galios, valstybingumo ir globėjiško apkabinimo simboliu. Ir bėda, kad tas simbolis, tas medžio ženklas vėl nepriklauso vien tik Zarasams. Ąžuolas būna dėl visos Lietuvos. Sunku suvokti, kad jo kažkada nebuvo, kad jo kažkada nebebus, nebeturėsim. Priartės toks laikas…

Taip turbūt buvo ir anksčiau, ir tada, kai sušuko „Fiat lux.“ Kokia ta gilė buvo, žmogus ar vėjas ją pasėjo? Augino, grūdino galiūną stichijos. Gal ir daugiau tame patvoryje augę medžių, sengirėse tūnojusių laisvai, žmogui neprieinant, netrukdant, neliečiant. Kas dabar bežino, kas bepasakys. Medžiai be mūsų moka gyventi. Šis taip pat mokėjo – išaugo. Nustėrau sužinojęs, kad jis vyresnis už mūsų valstybę, kad jis jau gyveno prie Mindaugo, kad matė klojamus pamatus, statomą katedrą… Matė kerštą, kraują, meilę, sėlius, matė, kaip skausmingai, tūžmingai jungiami atskirų genčių rėžiai. Matė. Jo šaknys gal atsigaivina Ežero vandeniu? Kas žino. O gal vanduo iš visos Lietuvos į jo šaknis suteka? Suprantu, kad tos šaknys apglėbia visą mūsų valstybės žemę. Ir tai man yra daug daugiau už kalbą ir pasižadėjimus, už rūmus ir pilis, net už valstybės herbą daugiau. Esmingasis, likiminis žemės apkabinimas, šaknų sutvirtinimas. Jos liudija, kad buvo verta įsikibti – nematant ir negalvojant kas nutiks, kaip bus, kaip pasirodys.

Radau tokią nuotrauką – iš 1930 metų – kur prie Stelmužės ąžuolo nusifotografavęs arkivyskupas Mečislovas Reinys su nuncijumi Ričardu Bartoloni (Richardo Bartoloni) ir kitais keliauninkais. Du iš jų sulipę į medį. Kokia nuotaika, kokia pagarba, koks poilsis ir kokie šviesūs veidai! Mokėti ilsėtis nenaikinant, negriaunant, nepaliekant pėdsako, jokių buvimo ženklų, kad ir kitiems būtų, kad ir kiti turėtų, galėtų džiaugtis, laisvai gėrėtųsi ir kvėpuotų. Amžinas priesakas – nealinti aplinkos, subtiliai prisiliesti prie Kūrinijos, palikti vietos kitų pėdoms.

Ir dar apie nuotraukas… Vienas kareivis iš 1914 m. laikotarpio išsiuntė šio ąžuolo nuotrauką savo mylimajai į gimtąją Vokietiją, kur jiedu ir susipažino, nusprendė būti kartu. Tas ąžuolas buvo kaip meilės įrodymas. Nežinojo mylimoji, kur ta Lietuva ir kur tas ąžuolas, nežinojo, kad jos mylimasis negrįš. Prisiglaus prie ąžuolo ir nutils. Nieko neliks, liks tik ąžuolo nuotrauka ir vokiškas užrašas: „Aš Tave myliu“…

Lyg sapne matau pagonių apeigas prie ąžuolo, girdžiu krikščionių maldas. Matau mažus vaikus bėginėjant, giles renkant. Regiu paskutinį sėlį ariantį ir pypkę traukiantį. Tolumoje kažkas lyg ir dainuoja. O ąžuolas pasistiebęs mato visą Lietuvą, pasižiūri Dinaburgan, pažvelgia Utenon, o pro Obelius, vis šonu, pasienio patvoriais, tas jo žvilgsnis nukeliauja iki pat Baltijos…

Čia dar likę keli kryžiai, ženklinantys Pirmojo pasaulinio karo metu kritusius ir palaidotus. Paguldyti žmonės, į ąžuolo šaknis atremti, tų šaknų apkabinti, nežinomi, savan kraštan taip ir nebesugrįžę…

Sunkiai sprogsta galingo ąžuolo lapeliai pavasarį. Bet kai išsprogsta, kai sužaliuoja, maloniai pavėsį suteikia, žalumu visą Stelmužę uždengia. Ne tik ją, bet visą Lietuvą. Kad šakose mažytis paukštukas džiaugsmingai giedotų, kad saugu būtų jam ir jo lizdelio jaunikliams. Kad tolumoje moteris ilgesingai dainuotų „Oi tu, ąžuolėli, tu žalias medeli…“

Sustojom ir mudu su Aldona Ruseckaite prie Stelmužės ąžuolo. Pastovėjom ant jojo šaknų. Stiprūs esam, dar stipresni tąsyk būt panorėjom…