ALDONA DUDONYTĖ-ŠIRVINSKIENĖ. IMPRESIJA “PLAUKIANTI SALA”

 

Aldona Dudonytė-Širvinskienė              

                     

PLAUKIANTI SALA

                                                       

Dažnai pasvajodavau nors vieną naktį išmiegoti po beribiu žvaigždėtu dangumi – šviečiant sidabriniam mėnuliui ir dainuojant žvaigždėms – ne savo sode, o kažkokioje ypatingoje vietoje, kur laikas sustoja ir siela pajunta laisvę. Dieną ar pavakare ne kartą snaudžiau savo sode, klausydamasi paukščių čiauškėjimo. Jų giesmės skleidė ramybę, ir miegas greitai užspausdavo pavargusias akis.

Dar prieš 2014 -ius metus, mano svajonė išsipildė.

Tą dieną, grįždama namo pro Ukmergę, vedama nesuprantamos traukos, pasukau keliu į Užulėnį – norėjau aplankysiu dvarą. Lyg kažkas tyliai kuždėjo, kad ten manęs laukia kažkas ypatingo.

Pravažiavusi beržų alėją, sustabdžiau automobilį ten, kur baigėsi keliukas, priešais pagrindinius rūmus. Dvaras gerokai pavargęs nuo laiko – aptrupėjęs sienų tinkas, nusilupę langų dažai. Tačiau man svarbiausia buvo tai, kad stovėjau prezidento A. Smetonos dvaro kieme. Statinio didybė vis tiek vertė sustoti ir žiūrėti į pilkas sienas įsivaizduojant, kaip kadaise čia vaikščiojo valdžios vyrai bei pats prezidentas Antanas Smetona. Tikiu, kad netrukus ukmergiškiams atsiras galimybių pasirūpinti net tik pagrindinio pastato, bet ir visos dvarvietės atstatymu.

Atidžiai stebėdama aplinką, neskubėdama apėjau gausybę pastatų. Laikas daug ką pakeitė nuo tada, kai čia lankiausi – tiek pačią aplinką, tiek mano mąstymą. Buvo gera neskubant vaikščioti Didžio Žmogaus įmintomis pėdomis. Žmonių nesutikau, tik paukščius ir jų giesmes ir girdėjau tolumoje besikalbančius gyvulius.

Grįžusi prie pagrindinio rūmo, vingiuojančiu taku pasukau link ežero. Saulė atsispindėjo vandenyje ir buvo juntamas lauko gėlių aromatas. Nuo vandens kilo lengva migla, kuri tingiai sklaidėsi vasaros vėjyje. Dangumi ramiai plaukė maži balti debesys. Priėjusi nustebau – ežero krantas buvo gerokai įaugęs į vandenį keliolika metrų, o jame augo berželis. Žengiau pirmyn, vis žvilgtelėdama, ar vanduo nesemia batų.

Ir tada supratau – štai čia ir yra ta ypatinga vieta, kurios ieškojau.

Po manimi – žalia žolė, minkštos samanos ir spanguolių kereliai su nedrąsiai raudonuoti besiruošiančiomis uogomis. Susimąsčiau – keista, taip arti smėlėto kranto niekada nemačiau spanguolių, jos visada klesti pelkėse, raistuose… Ir beržas čia nėra storas, bet jo plati laja išduoda nugyventus metus. Galbūt jo šaknims trūksta derlingos žemės, galbūt jis tiesiog prisitaikė prie skurdaus grunto, kaip mes – prie gyvenimo iššūkių.

Atsisėdau. Koks minkštas žolės ir samanų patalas. Ežero pakrantė, apaugusi lanksčiomis nendrėmis, virpėjo lengvame vėjyje. Kaip gražiai nuo vandens atrodo dvaras… O pats ežeras – tarsi skaidrus veidrodis, atkartojantis degančios saulės šviesą. Akys bijojo akinamo spindesio. Prisimerkiau. Norėjau tiesiog žiūrėti į debesis. Priguliau ant nugaros – žemė buvo šilta ir svetinga, drėgmės nejutau.

Nors jau pavakarys, bet saulė vis dar kabojo virš miško juostos ir linksmai siūbavo, degindama visa, kas gyva. Važiuodama mačiau kaitros išdegintus laukus. Tik kur ne kur kupstais žaliavo viksvos ir šunažolė – tik giliuose slėniuose, grioviuose ir medžių pavėsiuose. Nušienautos pievos,  nesugebėjusios išauginti atolo dėl drėgmės stokos, rudavo kaip pernykštis dirvonas. Žemė jau du mėnesius negavo nė lašo vandens.

Kažkur kitur pliaupia liūtys, kyla potvyniai, o kažkur trūksta geriamo vandens, siaučia gaisrai. Vienur stichija siautėja, kitur – negailestingai tyli. Gamta atrodo sutrikusi, lyg būtų praradusi pusiausvyrą. Bet gal čia ne ji, o mes nestabilūs? Pasaulio valdžia, jei tokia išvis dar yra, galbūt ilsisi negyvenamoje saloje, palikusi mus kovoti su savo pačių padariniais. O gal tai tiesiog bausmė – ne aklai, ne pasirinktinai, bet visiems.

Turime iš naujo išmokti gerbti, mylėti ir kalbėtis su gamta. Mes patys niokojame tai, kas švenčiausia – savo pačių namus, Žemę.

Rankas pasikišau po galva, leisdama mintims laisvai tekėti. Dangumi plaukė apsnūdę debesys, lengvai supdamiesi ir keisdami formas – tai išsiskirdami, tai vėl pasislėpdami vienas už kito,  išsitiesdami ar susivyniodami. Kai kurie atrodė taip, lyg tuoj nukris šalia manęs, o didžioji jų dalis jau murkdėsi vandens atspindyje, prausdami savo baltus šonus.

Vanduo buvo ramus, be jokios bangelės.

Prišliaužusi prie žemės krašto, pažiūrėjau žemyn – ten giliai, kur povandeninės srovės švelniai lingavo ir supo žoles, kurios nežinojo, kas yra sausra. Tarpusavyje jos šnabždėjosi, dalijosi mintimis, kurių man nebuvo lemta išgirsti. Vandens atspalviai keitėsi – tai melsvai žydri, tai mėlyni, tai šviesiai pilki iki pat juodumo. Pamerkiau rankas į vandenį. Jo vėsa atgaivino saulės išsekintą kūną.

Ši tamsa po žemės sluoksniu šiek tiek baugino, tad atsitraukiau nuo krašto ir įkritau į aukštas, žalias samanas beržo lapijos šešėlyje. Taip gera čia, saugu. Niekas – kaip darbe – neįsakinės, kiek per ilgai kalbu telefonu su pacientu; kelyje niekas nesignalizuos, reikalaudamas, kad skubiai traukčiausi į kelkraštį arba padidinčiau greitį; bičiuliai neklausinės, kada grįšiu iš slaptos kelionės.

Čia eidama jaučiau nuovargį, o dabar – taip gera. Akys palengva merkėsi, o vėjas švelniai sūpavo žemę po manimi, lyg močiutė vaikystėje ant savo rankų.

Susapnavau dangumi plaukiančią salą. Jos viduryje – balti, aukšti rūmai su atlapotais vartais, lyg laukiant ypatingo svečio. Visur žydėjo tik baltos gėlės. Į rūmus vedė balto smėlio takas…

Pabudau nuo įkyraus ir čaižaus kranksėjimo – danguje jau nebuvo saulės. Ten, už pakrantės nendrių, paskutiniai rausvi jos spinduliai maudėsi vandenyje. Vakaras, išrikiavęs tamsos sargybinius, sėlino per laukus. Virš manęs, beržo viršūnėje, lyg išprotėjusi kranksėjo varna, tarsi negalėdama patikėti tuo, ką regi jos akys.

Supratau, kas ją nustebino – prieblandoje po jos beržu buvo patogiai įsitaisęs žmogus. Ir man stebėtis tikrai buvo kuo, žemės plotas ant kurio gulėjau, jau gerokai įbridęs į vandenį. O iki kranto – keliasdešimt žingsnių.

Dabar tai tikrai saugu. Niekas daugiau į svečius nebeateis.

– Miegok. Netriukšmauk arba skrisk iš čia, – subariau varną.

Paukštė pamirksėjo akimis, kuriose dar degė paskutiniai saulės spinduliai. Lyg dvejodama patrepsėjo ant šakos, pamankštino sparnus, kojeles… Tada susigūžė, nebeketindama pajudėti. Supratau – čia jos namai. Ir taip dvi varnos ruošėsi sutikti naktį ežero plaukiojančioje saloje: viena savo jaukioje tėvonijoje, kita – toli  nuo savo namų, bet ne mažiau tikra.

Koks dangaus gražumas ties horizontu, kur tamsus mėlynumas, keisdamas atspalvius, slepiasi už žemės! O kitame krante,  paskendusi padūmavusiame rūke, snaudžia tamsiai žalia, išdidi miško juosta – lyg amžina sargyba tarp nakties ir aušros.

Pabudau,  kai  vidurnaktis tyliai klajojo laukais, ieškodamas, bet niekur nerasdamas rasos. Aš visu kūnu jaučiau drėgmę, garuojančio vandens. Kvėpuoti buvo taip lengva, jog akimirką suabejojau – ar dar esu gyva?

O žvaigždės! Tai nenusakomas grožis. Visos skirtingų spalvų, skirtingų širdžių, skirtingų likimų. Kuo daugiau meilės, tuo didesnė širdis, tuo šviesesnė žvaigždė. Nesuprantu, nepateisinu, nerandu nė vienos priežasties nemeilei. Ar lengva mylėti grožį? Kai jo net nereikia  kurti – jis šalia.

O žmonių kūriniai? Ar tikrai jų sukurta? Ne! Gamta – vienintelė tikroji kūrėja. Mes, žmonės, tik kopijuojame, prisiimame nuopelnus ir su pasididžiavimu skelbiame pasauliui:

– Žiūrėkite! Mes sukūrėme!

O žemė tyli. Ji dūsauja. Ji žino daugiau, nei mes. Ir man staiga tampa gaila savęs. Aplinkui vien stebuklai, o aš jų nepastebiu. Mano mintys per sunkios, kad galėčiau lengvai skrieti norima kryptimi į norimą vietą, mano kūnas per daug nuodėmingas, kad pakilčiau aukščiau paukščio.

Girdžiu samanų, augančio beržo ir tamsos šnabždesį. Kaip jie taikiai kalbasi… O mes? Ar taip mokame?

Pabuvusi kartu su tamsa, supratau, kad nei ji, nei tyla nėra tai, kuo atrodo esanti. Tamsa – tai didžiulė švelni šviesa, slepianti grožį nuo nedorų akių. O tyla? Tyla – tai  pasaulio garsai, kuriuos ne visiems duota išgirsti.

Žemė vis tiki, kad žmonės susipras. Atsiprašys. Ji kantri, atlaidi, mylinti ir laukianti.

Kai pabudau, sala jau buvo perplaukusi ežerą ir prisišliejusi prie kito kranto. Ieškojau vandens juostos tarp salos ir kranto žemės, bet veltui – atrodė, kad šis slenkstis tarp pasaulių ištirpo, nakties paslaptimis susigėrė į rytą.

Rytas alsavo tyla ir gaiva. Aušra markstėsi pilkais debesimis, kurie tingiai plaukė dangumi, lyg neskubėdami prabusti. Švelni migla kilo nuo vandens, glostydama krantą, o pirmieji saulės spinduliai leidosi ant rusvos žolės, pamažu pažadindami dieną.