JONAS ADAMSAS. NOVELĖ “AUDIENCIJA”

 

JONAS ADAMSAS

 

AUDIENCIJA

 

Prieš daugelį metų, kai dar tikėjo, jog visada yra teisus, Zigmas prisiekė niekada nebendrauti su biurokratais. Buvo gaila laiko ir jėgų.

Niekada reiškė visada, kai įmanoma.

Pirmąją pamoką apie valdininkus gavo iš Vytauto Lapėno¹. (Legendinis akrobatinio skraidymo meistras).

-Jei gali, neturėk su jais nieko bendro, – mokė draugas.

-Aš taip ir darau, – nudžiugo Zigmas. – Bet ką daryti, jei negali?

-Tada jiems dėkok: ačiū, kad esate… ačiū, kad perspėjote… ačiū, kad nurodėte… ir, šiukštu, nepriešgyniauk, nes jų įveikti neįmanoma.

Ilgus metus priesaikos laikėsi, tačiau ilgainiui įgyta išmintis pasimiršo.

 

***

Rajono merės priimamajame Zigmas pasirodė be penkių minučių dešimtą. Ant pertvaros, skiriančio sekretoriatą nuo laukiamojo, gulėjo tos dienos laikraščiai ir žurnalas Savaitė. Prie sienos stovėjo keletas kėdžių. Vicemero kabineto durys buvo uždarytos, o merės – praviros. Netrukus tarp jų pasirodė sekretorė, nešina aplanku su dokumentais.

-Užeikite, – tarė ji. – Jūsų laukia.

-Pasitikti svečio iš už masyvaus stalo nuo prabangios biuro kėdės su atramomis pakilo jauna liekna moteris. Daug gražesnė nei reklaminėje nuotraukoje su regalijomis.

-Labas rytas, – tarė ji ir pakvietė Zigmą sėstis arčiau, prie pasitarimų stalo.

Kitapus, atsivertusi darbo kalendorių, jau laukė kultūros skyriaus vyriausioji specialistė. 

-Labas rytas, – ištiesė ranką ji. – Mes kalbėjomės telefonu.

Vyriausioji specialistė pabandė nusišypsoti, tačiau po barnio su vyru ir nemiegotos nakties šypsena nepavyko – primerktos akys ir žudantis galvos skausmas pavertė ją kančios kupina išraiška.

-Taip, – tarė Zigmas, – dėkoju, kad domitės konkurso idėja.

Kai visi susėdo, Zigmas nieko nelaukdamas pabandė užimti dominuojančią padėtį ir, žiūrėdamas merei į akis, pradėjo iš anksto paruoštą puolimą:

-Noriu pasigirti, kad balsavau už jus.

-Labai malonu. Ačiū.

-Bet ne todėl, kad tikėjau jūsų pažadais…

-O kodėl? – susidomėjo merė. Tokia pokalbio pradžia ją pralinksmino.

-Todėl, kad jūs auginate tris vaikus, – galantiškai tarė Zigmas. – Tai labai svarbu išmirštančiai Lietuvai.

-Taip, menkas gimstamumas iš tiesų yra didelė problema…

-Pirmą rytą po rinkimų parašiau jums laišką, su pasiūlymu, tačiau atsakymo negavau.

-Pirmą rytą po rinkimų buvo daug chaoso… – nusišypsojo merė. – Labai atsiprašau.

-Jūs galite ištaisyti nesusipratimą ir atvykti į svečius susitikti su mūsų kaimo bendruomene, – toliau kaip lygus su lygiu bandė derėtis Zigmas. – Mes turime kuo pasigirti.

-Dėkoju už kvietimą. Būtinai juo pasinaudosiu, kai orai vėl atšils, tačiau kultūros skyriaus vyriausioji specialistė minėjo, kad jūs norite pasikalbėti apie konkursą…

-Taip. Turiu pasiūlymą, kuris jums gali būti labai naudingas.

-Kokį? – koketiškai nusišypsojo merė. Nestandartinis pokalbis jauną moterį nuteikė žaismingai.

Kultūros skyriaus vyriausiajai specialistei įžūli Zigmo laikysena nepatiko. Ji nujautė klastą, todėl pokalbio klausėsi įtariai.

-Siūlau įsteigti merės premijų fondą Geros novelės konkurso nugalėtojui ir prizininkams.

-Ar tai mūsų rajono konkursas?

-Jokiu būdu. Jei būtų tik rajono, nedrįsčiau siūlyti.

-Tai koks jis?

-Visos Lietuvos ir visų lietuviškų diasporų. Pasaulinis.

-Tačiau aš – tik rajono merė.

-Jums pasisekė, nes šitame rajone gyvenu aš, konkurso sumanytojas ir steigėjas, – Zigmas ir toliau laikėsi įžūliai, kad nebūtų panašus į prašytoją.

-Jums reikia pinigų?

-Man reikia prestižo.

Merei prireikė kelių akimirkų susivokti. Zigmas, žiūrėdamas jai į akis, mandagiai laukė.

-Kaip vadinsis konkursas?

-Geros novelės. Jame galės dalyvauti visi norintieji. Nugalėtojas bus apdovanotas Jono Biliūno atminimo medaliu, piniginiu prizu ir garbės skrydžiu virš Liudiškių kalvos su Laimės Žiburiu.^{2 (}Jono Biliūno kapas) Tai bus prestižinis konkursas – populiariausias novelės konkursas Marijos žemėje.

-Jūs turite omenyje Lietuvą?

-Taip.

Stalo vidury, išrikiuoti po tris, stovėjo mineralinio vandens Neptūnas buteliukai. Vyriausioji specialistė išsirinko gazuotą ir įsipylė šlakelį į stiklinę. Pro migrenos skausmo uždangą ji bandė susivokti, kas ta Liudiškių kalva ir kodėl reikia ten skristi.

-O kodėl manote, kad jūsų pasiūlymas gali būti man naudingas? – pasiteiravo merė.

-Patikėkite mano žodžiu, – tarė Zigmas. – Pasitaikius progai paaiškinsiu.

-Merė negali taip paprastai imti ir patikėti, – pagaliau rado progą įsiterpti ir vyriausioji specialistė. Jai nepatiko Zigmo užuomina, kad negali kalbėti jai girdint. – Jūs turėsite parašyti prašymą paramai gauti ir meno tarybos komisija svarstys.

-Man nereikia paramos. Pinigų aš ir pats turiu. Man reikia p-r-e-s-t- i-ž-o, – pakartojo Zigmas pabrėždamas kiekvieną raidę.

-Ką jūs turite omeny, sakydamas prestižas?

-Man reikia jūsų palaikymo. Reikia, kad tai būtų ne pašalpa, bet sprendimas įsteigti premijų fondą. Jei biudžete nėra pinigų, įsteikite pusantro tūkstančio eurų fondą, o aš kiekvienais metais pervesiu savivaldybei po du tūkstančius eurų paramos.

-Moterys susižvalgė. Merė vis dar buvo geros nuotaikos. Ji girdėjo apie Zigmą įvairių istorijų ir prisiminė vyriausios specialistės perspėjimą būti atsargiai.  Norėjo dar pasikalbėti, sužinoti daugiau, tačiau už durų jau šurmuliavo tarybos nariai sušaukti į neeilinį posėdį dėl čekiukų skandalo. Tai buvo žiniasklaidos išpūsta tema, kuri ne vienam politikui jau kainavo postą, todėl atsisakiusi pagundos dar pasikalbėti merė ištiesė ranką ir atsisveikindama tarė:

-Aš išsiaiškinsiu, kaip galima patenkinti jūsų prašymą ir su jumis susisieksiu.

 

***

 

Namuose Zigmą pasitiko šviežios kavos kvapas. Prie apskrito stalo susisupęs į chalatą vėlyvus pusryčius žiaumojo Raimundas. Ant žemės stovėjo trys vakar išgerti Primitivo di Manduria buteliai. Nors stilingai pakirpti, tačiau šarmos jau nubaltinti plaukai styrojo į visas puses, o primerktos akys ir veidas be išraiškos reikalavo dar bent kelių valandų poilsio.

-Kaip sekėsi? – prikimusiu balsu pasiteiravo draugas.

-Puikiai, – tarė Zigmas. – Merė yra graži moteris.

-Ir tai – viskas?!

-Jaunikaiti, tai daugiau nei viskas, – tarė Zigmas. – Mums pavyko įdomiai pasikalbėti.

Jis išsitiesė ant sofos ir įjungė televizorių. Diktorius skaitė paskutinį vidurdienio žinių pranešimą ir Zigmui dar pavyko išgirsti Baideno patikinimą, kad Amerika su Ukraina bus tiek, kiek reikės.