GINTARAS ŠIURKUS. LAISVĖS SALA

GINTARAS ŠURKUS. LAISVĖS SALA

DU ANGELAI

Zigmas didžiavosi, kad Europoje ir už Atlanto yra žinomas kaip oreivystės renginių organizatorius. Jam pavyko įtikinti Kubos ambasadorių Suomijoje Enrikę Orta Gonzalesą, kad tarptautinė oro balionų šventė virš Havanos būtų puiki reklama revoliucijos jubiliejui. Kubos aeroklubo prezidentas Migelis Rivero apgyvendino Zigmą ir Marių Fidelio Kastro bendražygio, revoliucijos generolo ir buvusio aeroklubo prezidento dukters dviejų aukštų kotedže. Plokščiastogis namas stovėjo privačių vilų gatvėje, besibaigiančioje karinio dalinio metaliniais vartais su penkiakampėmis žvaigždėmis. Sienos viršumi, keturių metrų aukštyje, dieną ir naktį vaikščiojo sargybiniai vilkintys alyvuogių spalvos uniformomis ir ginkluoti kalašnikovais.

Namas su lovomis suvirintomis iš armatūros ir kampuočio, tualete nuolat tekančiu vandeniu ir dušu be galvutės Zigmui kėlė sovietmečio prisiminimus, tačiau balkonas, išgrįstas šaligatvio plytelėmis ir primenantis lauko terasą, ranka pasiekiamos palmės su cikadomis ir gatvės žibintų rausvai geltona šviesa vertė užmiršti dieną pastebėtus trūkumus.

Legendinio Kubos oreivio Matiaso Perezo žinomumas suteikė aureole ir Zigmui. Nuo tada, kai 1856 m. liepos 28 d. jis pakilo Havanoje iš Campo de Marte aikštės ir

pradingo visiems laikams, atsirado priežodis – pradingo kaip Matiasas Perezas.

Kai Rivero užsiminė, kad senora de la casa duos nemokamai tik pusryčius, o už pietus ir vakarienę teks mokėti, Zigmas į diskusijas nesileido.

– Čia ne vieta derėtis, – tarė jis, ir kalba šia tema buvo baigta.

– – –

Zigmas atseikėjo šešis šaukštelius kavos į plono stiklo indą su metaline rankena ir nukėlęs virdulį nuo viryklės pripylė vandens per du pirštus.

– Kavos gersi?

– Mums reikia automobilio, – tarė Marius.

– Mes turime Teo.

– Neminėk šito valkatos. Nenoriu jo nei matyti, nei girdėti. Mums reikia normalaus automobilio.

– Teo nėra valkata. Jis puikus vairuotojas.

– Vis tiek nenoriu girdėti jo vardo. Mums reikia automobilio.

Zigmui patiko Teo ir jo sukiužęs Moskvich 412. Jis sustojo netoli jų pirmą vakarą, kai išėję pasivaikščioti ėmė dairytis taksi. Judrios gatvės sulopytu asfaltu į abi puses dundėjo automobiliai. Dauguma buvo nudėvėti sovietiniai ir pigūs kitų gamintojų modeliai. Prasilenkdami jie sveikino vienas kitą trumpais signalais. Pilkame sraute kaip flagmanas praplaukė ryškiai mėlynas šeštojo dešimtmečio fordas. Kartais pravažiuodavo naujesnis hiundai ar tojota, tačiau laisvų taksi tarp jų nesimatė.

Teo kuitėsi automobilyje, tarsi būtų sustojęs tarp kitko, ir stebėjo juos pro nuleistas blakstienas. Dureles atidarė vos susitikus jų žvilgsniams.

– Hi, – tarė Zigmas.

– Buenas noches.

– Do you know, where is Hemingway Hotel?

– Si, senor. Hotel Amba Mundos.

– Will yuo take us?

– Si.

Zigmas atsisėdo greta vairuotojo ir atstūmė sėdyne atgal. Marius įsitaisė už jų per vidurį. Dureles trenkė tarsi iš anksto žinodamas, kad jos neužsidarys. Jos ir neužsidarė. Antrą kartą trenkė dar smarkiau, tačiau durys vis tiek neužsidarė – tik nukrito vidinis apmušimas. Tada Teo išlipo, kilstelėjo apmušimą į vietą ir švelniai jas uždarė.

Vairavo jis kaip fokusininkas – gebėjo vienu metu stabdyti ir gazuoti ta pačia koja, nes atleidus akceleratorių variklis imdavo dusti ir trūkčioti. Chaotiškame automobilių sraute Moskvich 412 nardė kaip žuvis tarp rifų.

Teo mokėjo tik kelis žodžius angliškai, tačiau atspėdavo visus Zigmo pageidavimus. Likus iki viešbučio pusantro šimto metrų jis sustojo.

– Go forward, – tarė Zigmas.

– Proteccion hotelera.

– What’s the problem?

– Policia.

– Sumokėk čia,– tarė Marius. – Laisvės saloje užsidirbti papildomai yra nusikaltimas.

– How much?

– Dos.

Zigmas padavė du banknotus po dolerį, o Teo – ant lapelio užrašytą telefono numerį.

– Gracias, – padėkojo jis.

Nuo tada, kai reikėdavo kur nors važiuoti, Zigmas prašydavo senora de la casa paskambinti Teo, ir po kelių minučių Moskvich 412 jau laukdavo jų prie paradinių durų.

– – –

Mariaus užgaida išsinuomoti automobilį buvo kvailystė, nes paskambinus Teo atvykdavo stebuklingai greitai, vežiojo pigiai ir žinojo Havaną bei apylinkes kaip savo kišenę. Kol jie gerdavo mochitą La Bodegitoje ar daikirį El Floriditoje, jis blizgindavo savo nutriušusį Rosinanto tvarkingai sulankstyta medvilnine skiaute kartkartėmis suvilgydamas ją vandeniu iš plastikinio butelio, ir kantriai jų laukdavo.

Kai jie pasirodė gatvėje, Teo jau stovėjo prie atlapotų galinių durelių ir, įsėdus Mariui, švelniai jas uždarė. Zigmas kaip visada įsitaisė priekyje.

– Rental car, – tarė Marius.

Teo nuvežė juos prie viešbučio, kurio kieme stovėjo keletas nuomojamų automobilių. Tarpdury atsirėmęs į staktą rūkė administratorius. Medinę cigarų dėžutę su užrašu Romeo y Julieta laikė kairėje rankoje su masyviu žiedu ant bevardžio piršto.

Didelei jų nuostabai, jis kalbėjo angliškai.

– Mums reikia automobilio, – tarė Marius.

Šiuo metu neturime, – atsakė angliškai ir pridūrė:

– No tenemos .

– O tie, kurie stovi kieme?

– Išnuomoti.

Jie nuvažiavo į dar kelis nuomos punktus, prie kurių stovėjo automobilių, tačiau visur išgirdo tą patį atsakymą – No tenemos.

Zigmas, nesuvokdamas, kas dedasi, pažvelgė į Teo. Šis, supratęs klausimą, kaltai nusišypsojo ir tarė:

– Dolar…

– Socialistinės beždžionės… neduosiu nė cento, – užsiplieskė Marius.

Kai jie nuvyko į dar vieną nuomos punktą, prie kurio stovėjo daugiau kaip dešimt vienodų automobilių, ir Marius su Teo nuėjo ieškoti teisybės, Zigmas liko laukti gatvėje, kuri su vėjo kedenamomis palmėmis driekėsi palei vandenyną.

Smėlio juosta tarp uolų ir krantinės vaikščiojo moteris. Zigmas, neturėdamas ką veikti, ėmė ją stebėti.

Ji buvo per toli, kad būtų galima įžiūrėti jos amžių. Kai priėjusi įlanką apsisuko ir ėmė artėti, Zigmas nusprendė, kad jai turėtų būti apie trisdešimt. Net per didelis sportinis kostiumas negalėjo paslėpti jos grakščios figūros. Avėjo ji nudėvėtus laisvalaikio batelius, tačiau eisena priminė laukinio gyvūno judesius – minkštus ir gracingus. Tik iš prasegtos apykaklės apnuoginto kaklo galėjai spręsti apie sportišką kūną be nereikalingų riebalų. Pusiau sugniaužtoje saujoje ji turėjo neuždegtą cigaretę, ir Zigmui pasirodė, tarsi ji laikosi į ją įsikibusi.

Ji artėjo tiesiai į Zigmą ir jis ištiesė ranką, kad padėtų užlipti ant šaligatvio.

– Koks džentelmeniškumas! – tarė ji puikia anglų kalba.

– Įgytas su motinos pienu, – bet ką, kad tik atsakytų, tarė Zigmas ir kiek pagalvojęs pridūrė: – Mano senelis buvo banko valdytojas ir džentelmenas.

– Iš kur jūs?

– Iš Lietuvos.

– Žinau jūsų Sabonį. Deja, mano senelis niekada nebuvo banko valdytoju, – šiek tiek liūdnai šyptelėjo ji, ir Zigmas pastebėjo, kad dešinėje trūksta ketvirto danties.

– Jūs puikiai kalbate angliškai. Ar teko mokytis Anglijoje?

– Ne, niekada nebuvau užsienyje.

– Tai kaip išmokote?

– Skaitydama Dreizerį. Mane jaudina jo aprašyta šiurkšti gyvenimo realybė. Kai ką esu patyrusi ir pati.

Zigmas įsikišo tarp lūpų cigaretę ir ištiesė Marlboro pakelį merginai.

– Gal rūkysite?

– Mielai, – tarė ji. – Paskutinį kartą rūkiau prieš tris mėnesius, kai netekau darbo.

Ji giliai užtraukė dūmą ir, pajutusi raminantį svaigulį, užsimerkė. Zigmas antrąkart spragtelėjo žiebtuvėliu ir prisidegė cigaretę.

– Ir ką jūs veikiate neturėdama darbo? – vėl paklausė jis.

– Vaikštau. Vandenynas ir ilgi pasivaikščiojimai man suteikia jėgų laukti.

– Ko jūs laukiate?

– Dievo malonės – jei durys užsidarė, jis turi kur nors praverti langą…

Jiems besišnekučiuojant sugrįžo Marius.

– Tavęs negalima palikti vieno – akimirksniu susirandi gražuolę.

– Aš suradau ne šiaip gražuolę, bet merginą, kuri puikiai kalba angliškai.

– Netikiu, – tarė Marius.

– Pakalbėk pats. Man atrodo, kad ji nepriklauso 16-ajai divizijai .

Marius nužvelgė ją nuo galvos iki kojų ir, atrodo, liko patenkintas.

– Koks jūsų vardas? – be užuolankų pasiteiravo jis.

– Dajana.

– Kiek jums metų?

– Keturiasdešimt vieni.

– Iš kur mokate angliškai?

– Išmokau pati.

Jis atsisuko į Zigmą ir tarė:

– Manau, kad nepriklauso.

– Tai gal pasiūlom jai padirbėti vertėja?

– Ar jūs norite dirbti vertėja? – vėl angliškai paklausė Marius.

– Noriu.

– Kokia jūsų kaina?

– Tiek, kiek duosite.

– Dešimt dolerių per dieną, – kaip kirviu nukirto Marius. – Jūs visur eisite kartu – į teatrą, restoraną, mes apmokėsime visas išlaidas ir dar duosime du dolerius sugrįžti namo. Ar jums tinka?

– Taip, tinka.

– Ar galite pradėti jau šiandien?

– Taip, galiu, bet man reikia persirengti.

– Kur jūs gyvenate?

– Netoliese – už dviejų kvartalų.

– Mes nuvešime, tačiau dar yra viena taisyklė, kurios turėsite laikytis.

– Kokia?

– Kalbėti galėsite tik tada, kai mes paklausime.

– Sutinku.

– Tada važiuojam.

Ji išlipo prie nušiurusio daugiabučio ir dingo laiptinėje, kurios durys stovėjo greta, atremtos į sieną. Kai draugai liko vieni, Zigmas suabejojo:

– Nereikėjo jai sakyti, kad galės kalbėti tik tada, kai paklausime.

– Nesikrimsk. Dabar ji pasakoja namiškiams, kaip vandenyno pakrantėje sutiko du žydraakius angelus.

SU ŠVENTOSIOS TERESĖS PAGALBA

Penkios dienos Havanoje prabėgo kaip viena, tačiau Kubos aeroklubo prezidentas Migelis Rivero apsispręsti vis dar negalėjo. Zigmas žinojo žydų išmintį, kad prieš norint gauti, reikia duoti, todėl pasiūlė atgaivinti senai užmirštą oreivystę. Jis pasišovė apmokyti pirmus du naujos kartos oreivius ir padovanoti balioną, tačiau derybos vyko vangiai – varžė draudimai ir baimės.

Pasiūlymas pasirodė toks geras, kad atsisakyti buvo sunku. Aeroklubui reikėjo tik apgyvendinti ir maitinti instruktorius, tačiau Migelis, rizikavo – pasikvietęs lietuvius, galėjo likti kaltas, nes galutinis sprendimas priklausė revoliucinei vyriausybei, kurios pozicijos jis nežinojo.

Paskutinis Kubos oreivis Matiasas Perezas pakilęs iš Havanos prieš pusantro šimto metų ir pradingęs visiems laikams tapo Kubos folkloro dalimi – Voló como Matías Pérez .

– Oro balionas yra laisvės simbolis, – jau kelintą kartą tarsi užkeikimą kartojo Zigmas. – Jis spalvingas ir gražus kaip laisvė, kyla palengva ir oriai, visada skrenda tik pavėjui ir todėl yra sunkiai valdomas…

Migelis klausėsi kaip tanidų genties palikuonis, iš kurių buvo paveldėjęs juodus kaip kranklio plunksnos plaukus ir nepasitikėjimą atvykėliais – nerodydamas emocijų ir nepratardamas nei žodžio, nors viduje jį draskė abejonės. Palinkęs link pusbalsiu žodžius beriančio vertėjo, jis įtemptai mąstė. Apsispręsti nebuvo lengva – jį masino skrydžių virš Havanos vizija, tačiau gąsdino mintis, kad balionai sunkiai valdomi.

– Po dvejų metų revoliucija švęs penkiasdešimties metų jubiliejų, – toliau dėstė Zigmas. – Jei šia proga suorganizuosite oro balionų šventę ir pakviesite penkiasdešimt komandų iš įvairių šalių, viso pasaulio žiniasklaida kalbės ir rodys reportažus iš laisvės salos…

Ramus ir įtaigus Zigmo balsas veikė svaiginančiai, tarsi kvapnaus cigaro dūmas. Laki pietietiško temperamento vaizduotė nunešė Migelį į Brolybės parką, kuris anksčiau vadinosi Campo de Marte. Jis matė save stovintį greta generolo Raulio su raciją rankoje ir vadovaujantį balionų startui. Dalis jų jau skrido virš nacionalinio Havanos kapitolijaus ir, beveik liesdami senamiesčio stogus, tolo link uostą saugančių tvirtovių.

– Per kiek laiko galima parengti pilotus? – mintimis dar lydėdamas tolstančius balionus, tarsi garsiai mąstydamas, paklausė prezidentas.

– Per mėnesį, jei dirbsime pagal sutrumpintą programą šešias dienas per savaitę ir orai leis.

– Ką reiškia leis?

– Bus tinkami skrydžiams – nelis ir vėjas bus ne per daug stiprus.

– Tokiu atveju geriausia pradėti iš karto po Naujųjų.

– Iki jų liko tik kelios savaitės, todėl delsti nebegalima. Vienu metu mokysime du kursantus. Pirmą pusvalandį pilotuos vienas, o antrasis stebės jo veiksmus ir taip pat tobulės. Paskui keisis – antrasis pilotuos, o pirmasis stebės.

– O licencijų įforminimas ir išdavimas? Kiek tai gali užtrukti?

– Nežinau, viskas priklausys nuo biurokratų… Mokymo kursus reikia pradėti ir baigti per vieną sezoną. Toliau dirbsite savarankiškai. Iki šventės būtų gerai sukaupti bent dvidešimties valandų patirtį.

Migelis vėl nugrimzdo į apmąstymus – dėliojo visus už ir prieš. Tai, kad fiesta susilauks pasaulio dėmesio – stiprus argumentas šalies vyriausybei. Jei pritartų, jis taptų svarbiu žmogumi, atsirastų galimybė bendrauti su pačiais aukščiausiais pareigūnais. Kita vertus, jeigu nepritartų, tektų vienam apmokėti lietuvių išlaidas…

– Tačiau, – mąstė prezidentas, – jei pasiūlymo neteiksiu, vis tiek turėsiu apmokėti.

Zigmas laukė tylėdamas. Matė, kad išsakyti argumentai veikia.

– Tokia šventė būtų labai brangi… – pagaliau tarė Migelis.

– Tai būtų laisvės fiesta laisvės saloje. Dėl jos Fidelis Castro su bendražygiais rizikavo savo gyvybėmis. Reikia apie tai priminti pasauliui.

– Taip, bet be pinigų to nepadarysi.

– Kapitalistai pritvinkę pinigų. Jie patys susimokės už viską. Jums reikės tik paskelbti fiestą ir registruoti norinčiuosius dalyvauti.

– Jūs taip manote?

– Esu tikras.

Prezidentas neskubėjo pritarti, tačiau giliai viduje jau kirbėjo nuojauta, kad artėjanti šventė yra ilgai laukta galimybė.

– O ar galima iš to uždirbti? – iš pasąmonės ištrūko klausimas. Migelis suprato, kad nereikėjo klausti, bet klausimas jau buvo ištartas.

– Be abejo, – tarė Zigmas.

Trijų vaikų motina, dvylika metų jaunesnė gražioji senora Alicia Rivero, kurią vis dar mylėjo ir kurios siautulingu temperamentu žavėjosi, niekada neatleistų, jeigu tokią galimybę jis pražiopsotų.

Šis argumentas įveikė paskutines abejones.

Kaip ilgai Migelis abejojo, taip greitai pasiryžo – turėjo sutramdyti užplūdusį begalinį norą čia pat persižegnoti ir padėkoti šventajai Teresei, visų aviatorių globėjai, kad išklausė maldas ir atsiuntė Zigmą. Ne be reikalo jis kėlėsi vidurnaktį ir pasitiko lietuvius Josi Marte oro uoste, kai Boeing 777 nusileido Havanoje.

– Sutinku, – tarė Migelis ir mintyse pažadėjo dar šiandien nueiti į Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo katedrą, pasimelsti ir uždegti dvi žvakutes – vieną nuo senora Alicia Švč. Mergelei Marijai, o kitą – nuo savęs šventajai Teresei.