Gediminas Jankus. „Pandemoniumas II“

Laisvė laisvė laisvė. Absoliuti dvasios laisvė. Psichiatras ir filosofas Karlas Jungas tikino, jog sapnai – tai mūsų sąmonės archetipai, kad kai kurie vaizdiniai mus pasiekia iš archajiško, pirmykščio būvio. Tačiau jei sapnas – reali tikrovė, archetipais pavirsta mūsų neva tikri gyvenimai. Juk ten mes esame mirę, ir pasaulis miręs, aplink – vien miruoliai. Mes ten imituojame bedvasę gyvastį ir mus lankantys archajiški regesiai palaiko iliuziją. Jei mano sapnas – reali tikrovė, vadinasi, ir Absoliuti laisvė gali tapti tikrove.

Jei mirtinai nepabūgote, įžengę į Gedimino Jankaus pandemoniumą, kviečiame jus į tolesnį kelią realiojoje sapnų tikrovėje. Ar į tikrą velniavą įlindusiam jaunajam filosofijos doktorantui pavyks ištrūkti? Ko verta laisvė dvasios, išsivadavusios ne tik nuo kūno, bet ir nuo proto? Ar išties Grožis, Gėris, Atjauta, Dora ir Kilnumas galų gale virs keiksmažodžiais? Sužinokite antrojoje novelės „Pandemoniumas“, iš šiuo metu rašomos knygos „Riteris, Mirtis ir Velnias“, dalyje.

 

Gediminas Jankus

 

Pandemoniumas II

 

Aš neprabudau.

Aukštybėse aidėjo choras, šlovinantis Doctor Angelicus.

Haaas haaas haaas irimiru karabrao has has has irkim Sa-tan irkim Sa-tan.

Allegro agitato molto.

Protas prieš dvasią. Dvasia suvaržyta, ji trokšta absoliučios laisvės. Veržiasi, siekia jos. Bet protas yra jos pančiai. Būtent protas, o ne kūnas, kaip teigia ne kurie teologai, – didžiausias dvasios priešas. Kova prieš kūną ir jo poreikius – viena iš Bažnyčios bergždysčių, jau seniai pralaimėta. Pakanka prisiminti egzaltuotą Origeną, vieną pirmųjų Bažnyčios tėvų, save iškastravusį. Taip manėsi lengviau pasieksiąs dievišką išmintį. O Dievas tuo tarpu mirė.

Taip kalbėjo Zaratustra. Taip kalbėjo profesorius Bonč-Brujevičius, šiame realiame hipno pasaulyje – Doctor Angelicus, vos judindamas lūpas, žvelgdamas virš įdėmiai klausančiųjų galvų. Lyg pajutęs abejonę, jis dūrė pirštu mano pusėn.

–  Tik Absoliuti dvasios laisvė – jūsų siekiamybė ir tikslas. Jaunasis Famulus gerai žino, kad toks Absoliutas pasiekiamas ir anoje – fikcijos – realybėje, ir čia, tikrajame sapno pasaulyje. Bet būtent čia tapsi visiškai laisvas.

Laisvė laisvė laisvė. Absoliuti dvasios laisvė. Psichiatras ir filosofas Karlas Jungas tikino, jog sapnai – tai mūsų sąmonės archetipai, kad kai kurie vaizdiniai mus pasiekia iš archajiško, pirmykščio būvio. Tačiau jei sapnas – reali tikrovė, archetipais pavirsta mūsų neva tikri gyvenimai. Juk ten mes esame mirę, ir pasaulis miręs, aplink – vien miruoliai. Mes ten imituojame bedvasę gyvastį ir mus lankantys archajiški regesiai palaiko iliuziją. Jei mano sapnas – reali tikrovė, vadinasi, ir Absoliuti laisvė gali tapti tikrove.

Neperskiriami dvyniai Isteriškas Spiegis ir Sardoniškas Juokas tikino mane, kad Absoliučią teisių, lygybės, galimybių ir tolerancijų laisvę jie jau seniai pasiekę ir sėkmingai ją diegia anoje nerealioje fikcijoje, kurioje klydinėjantys subjektai net nesuvokia šio kategorinio imperatyvo ir sintetinės apercepcijos vienybės.

Taip, profesoriaus Bonč-Brujevičiaus mokykla, nejučia pagalvojau. Demoniški dvyniai man priminė kažkokios paauglystėje skaitytos knygos herojus, kurie, pamišėliško šėlsmo pagauti, suversdavo į krūvą ir sumaišydavo skirtingas filosofines sistemas, religijas, tikėjimus, prietarus, plėšydavo gerkles ir falcetu spiegdavo iki dangaus arba žemu sardonišku juoku nusileisdavo į pragaro gelmes.

Klaidinančių idėjų, iškrypusių pojūčių, begėdystės, tiesos ir įžūlaus melo mišiniu – šit kuo Isteriškas Spiegis ir Sardoniškas Juokas maitino savo būsimas aukas.

O, jie sugebėdavo, esant būtinybei, ir persikūnyti, nustelbdami patį Protėją. Tuomet jų veidus nutvieksdavo palaimintos, geranoriškos šypsenos, jie visiems ir už viską mandagiai dėkodavo, ir jų nuolankiai nulenktos galvos, regis, klauste klausdavo: „Ko pageidaujate?“ Bet tai tetrukdavo keletą akimirkų.

Nejau tokia turi būti Absoliučios laisvės prasmė, nejau ir aš tapsiu veidmainišku šaukliu apsišaukėliu, nejau ir aš nejau ir aš nejau… Nejau? Bet kodėl? Ir vėl apėmė sunkiai nustelbiamas noras prabusti, grįžti į tą profesoriaus Bonč-Brujevičiaus metateorinę artikuliaciją, į tą iliuzinę tikrovę, kad ir beprasmę, bet įprastą ir savą.

Beklaidžiodamas naujosios realybės labirintais, netikėtai prasmegau į gilią prarają, lėkiau serpantinais žemyn pašėlusiu greičiu, žemyn, žemyn, sukinėjau gal vairą, gal vairalazdę, o gal tik įsivaizdavau, kad kažką sukinėju. Atsidūriau aukštai aukštai kalne, taip, būtent kalne, nors ką tik smegau į tamsias gelmes.

Aš buvau sename, ko gero, viduramžių mieste, siauromis gatvelėmis ir viršun smingančiais kuorais, apsuptais debesų. Jie kuokštais ir draiskanomis šliaužė nebylių pastatų sienomis, pasiekdavo akmenimis grįstas siauras gatveles, vėl kilo aukštyn ir nerangiai plūduriavo, lyg kažko lūkuriuodami. Prietema, rūkas ir drėgni debesys, liečiantys galvą, skruostus, rankas. Netrukau sudrėkti, slidinėjau ant šlapių, slidžių, nugludintų iki blizgesio gatvelių akmenų.

Ranka perbraukiau akmeninę sieną, užčiuopiau samanų kuokštus. Parūpo, kas anapus jos, bandžiau pasistiebti, bet tik slydau. Galų gale, po dar vieno nesėkmingo bandymo, išsitiesiau patvoryje visu ūgiu. Ir niekaip nesugebėjau pakilti, ramsčiausi abiem rankomis, jos slydinėjo. Kepurnėjausi, supamas ir sūpuojamas besileidžiančių miglų.

Ak, kaip gera gulėti ant viduramžių grindinio, gulėti apgaubtam debesų skraistės, debesų šydo, velo di nuvole, pasijusti monaco velato, debesų uždengtu vienuoliu, ak, kaip ramu, kokia apima palaima, tylos ir vienatvės palaima, regis, lėtai kylu kartu su debesų migla, ne, mane kelia debesys, tampriai apsukę suvynioję suraišioję, ak, monaco velato monaco velato monaco

Išgirdau balsus. Jie aidėjo iš viršaus. Atmerkiau šlapius vokus, bet nieko nemačiau per kyburiuojančią tamsėjančią drėgną miglą. Balsai lyg pažįstami, jau ne kartą girdėti. Pro nedidelę properšą išvydau dvi poras tabaluojančių basų pėdų. Patogiai įsitaisę debesų migloje, sėdėjo du Basakojai Broliai  – Nuodėmklausys Paternoster ir Homilijus. Girdėjau tik jų pokalbio nuotrupas.

Nuodėmklausys Paternoster: …todėl ontologinis Dievo buvimo įrodymas yra…

Homilijus: …visiškai sutinku Kenterberio Anzelmas vertas tik pajuokos savo įrodymu kaip ir…

Nuodėmklausys Paternoster: …dar pridėkime Joną Damaskietį Pseudo Dionisijų Areopagitą Augustiną ir pamatysime nykų vaizdą kuriame…

Homilijus: …dar per švelniai atsiliepiate brangus Broli visi Bažnyčios tėvai saujom sėmė svetimą Antikos išmintį galėčiau vardinti…

Nuodėmklausys Paternoster: …žinoma dar prie Platono ir Aristotelio derėtų minėti neoplatonikus iš kurių nuplagijuota…

Homilijus: …tik šia diena nes juk nežinia kas bus rytoj galvok tik apie save…

Nuodėmklausys Paternoster: …gainioja ir neišgainioja susikurtų demonų mes jiems padedame sužadinti nepasotinamus geismus…

Homilijus: …nuolat prisimena mirtį kuo jie taps po mirties invaziniais šliužais lesyklėlėmis rudens lapais tačiau…

Nuodėmklausys Paternoster: …paguoda ir vilties teikimas nušvitę žengia pragaran o mes…

Homilijus: …kuris esi visur ir pripildai viską gėrybių lobyne ir tikrosios gyvasties nešėjau Doctor Angelicus tau…

Nelauktai Nuodėmklausys Paternoster persisvėrė per sūpuojančio debesies tumulą ir pamatė mane.

– O tu ką čią veiki? Esi dar tik famulus, tau čia vieta. Nešdinkis! – suriko jis griausmingu balsu.

– Apage, satanas! – riauktelėjo Homilijus. Šiepdamasis jis griebė debesies tumulą ir šveitė į mane.

Išmaudytas, šlapiais drabužiais, šiaip ne taip pakilau. Kerai išsisklaidė. Nebeliko monaco velato, nebeliko lengvumo ir kilimo pojūčio. Juoduojantys ir grėsmingi debesų tumulai vis labiau supo aukštai kalne kažkada statytą miestą ir jo bokštus.

Atsidūriau dykvietėje, didžiuliame plyname lauke, apžėlusiame piktžolėmis. Vos vos įmatomi tolumoje dunksojo kažkokie statiniai. Ėjau jų link. Sunkiai ir nerangiai. Stagarai badė kojas, dygūs krūmai draskė rankas, kabinosi prie rūbų, vijokliai it žalčiukai raitėsi aplink pėdas. Nematyti bjaurūs maži šliužai tįsojo pievoje, spardžiau juos praeidamas.

Staiga iš kažkur išdygo raitelių govėda. Jie pralėkė pro mane švilpdami ir klykaudami. Kiek pajoję, stabtelėjo ir ėmė kažką šaukti. Pažinau Doctor Angelicus demoniškus parankinius – Kėblą, Draskūną, Uodegoną ir Grobišių. Norėjau, kad mane pasiimtų drauge, bet taip užspaudė gerklę, jog negalėjau nė žodžio ištarti. Tik bejėgiškai mykiau, keisto nerimo apimtas.

Šie parankiniai uoliai darbavosi aname, nerealiame pasaulyje. Jie nuolat rodėsi visose televizijose, vesdavo populiarias laidas, realybės šou, satyros laidas, dainavo, šoko, vaipėsi kraipėsi, būtinai su žiūrovų taip mėgiamom dviprasmybėm ir atvirom nuogybėm. Nevengdavo nei radijo, nei žmonių, nei visos žiniasklaidos, rodėsi, kur tik buvo įmanoma, ir taip įkyriai bruko Absoliučios dvasios laisvės sampratą, kad netrukus dvasios neliko nė kvapo, vien Absoliuti laisvė ir absoliučiai laisvi papročiai. Uodegonas ir Draskūnas geriausiu laiku vedė itin populiarią laidą „Šokime nuogi“, Isteriškas Spiegis ir Sardoniškas Juokas nuolat patys dainuodavo vienodo stiliaus daineles ir to paties mokė jaunus talentus nesibaigiančiame TV konkurse „Gyvenk ir žvenk“, Grobišius diegė sveiką gyvenseną, nuodydamas žmones savo pamokymais ir patarimais.

Ir man teks anksčiau ar vėliau įsijungti į šią bakchanaliją, sudaryti demonišką sandėrį ir tarnauti Doctor Angelicus. Turėsiu vykdyti visus pragariškus paliepimus, užmiršti savo praeitį, svajas, siekius. Grožis, Gėris, Atjauta, Dora ir Kilnumas man pavirs keiksmažodžiais.

Ir neleisk mūsų gundyti bet gelbėk mus nuo pikto neleisk gelbėk irneleiskmūsųgundytibetgelbėknuopiktojo jis nuolat sukasi jis nuolat šalia jis budi siunčia vaizdinius sapnus kiekvieną garstyčios grūdo silpnybę ir abejonę skatina įpučia verčia paverčia didžiuliu akmeniu našta nepakeliama ir tuoj išeitį pasiūlo išdėlioja pasaulio laikino blizgučiai turtai gobšiems garbė pavydiems valdžia menkystoms gelbėk mus nuo pikto irneleiskmūsųgundytibetgelbėknuopiktojo gelbėk nuo piktojo

Užkliuvau už žolėse pamestos lazdos, pakėliau ją. Lengviau buvo žingsniuoti pasiramsčiuojant. Staiga priešaky iškilo didžiulis šlykštus šliužas, nespėjau nė atsikvošėti, kai jis užgulė mane. Griuvinėjau, raičiausi, bandžiau nustumti gleivėtą dvokiantį gyvį, gintis lazda, bet rankos neklausė, jėgos silpo. Sukaupęs paskutines jėgas, keletą kartų smeigiau lazdos galu į šliužo kūną, dar ir dar. Nuverčiau nuo savęs trūkčiojančią šlykštynę, šiaip ne taip pakilau.

Dar apimtas siaubo ir pasibjaurėjimo, kaip niekad troškau pabusti, ak, kaip aš troškau pabusti!

Pabusti! Tik pabusti!

Ir prabudau.

 

Taip pat skaitykite:

PANDEMONIUMAS I >>>