TOMAS VYŠNIAUSKAS. SPALVINGAS BLOGIO ŽVĖRIES KAILIS. G. JANKAUS “HAMLETAS MIRĘS”

 

TOMAS VYŠNIAUSKAS

SPALVINGAS BLOGIO ŽVĖRIES KAILIS

 

Jankus, Gediminas, 2025. Hamletas miręs. Kaunas: „Kauko laiptai“, 152 p.

 

Kokios asociacijos šauna į galvą perskaičius frazę „Hamletas miręs“? Drama, literatūros istorija, teatras, anapusybė, intriga, ne „hepyendinė“ išeitis – tokios interpretacijos, ko gero, kiltų ne vienam skaitytojui. Ir lūkesčiai nebūtų nuvilti perskaičius publicisto, dramaturgo, prozininko, teatro kritiko Gedimino Jankaus naujausią novelių rinkinį, pavadintą „Hamletas miręs“. Maginio realizmo lentynai priskirtinuose tekstuose daug dėmesio skiriama siurrealistinio, dažnai šiurpaus, piktųjų jėgų pilno pasaulio perteikimui, gėrio ir blogio takoskyros identifikavimui, teatro užkulisių praskleidimui, naratyvo ištraukimui iš buitiškumo glėbio.

Knygoje detaliai, spalvingai ir su išmone perteikiamas įsivaizduojamas blogio jėgų pasaulis, jo padarai („dirbtiniu pagurkliu, neva aptukęs, tipena trumpomis kojytėmis, apautomis ryškiai raudonais batais, vilkintis ochros spalvos paltą ir smaragdinį šaliką“ (p. 88), netrūksta ir kraupokų vietų kinematografijoje žymėtinų S raide: „Kai senoji ragana taisėsi gulte, spausdama mane prie šaltos sienos, abiem rankom sugriebęs užaštrintą šalmą, sukaupęs paskutines jėgas, perrėžiau jos gerklę“ (p. 146) ar „vos ne vos tvaksinčia širdimi, kuri netrukus bus ištraukta iš perrėžtos krūtinės, o smegenų drebučiai išgramdyti, atvėrus kaukolės kiaušą“ (p. 87). Beje, kalbant apie S raides, reikėtų paminėti ir švelnesnius dalykus, kad  ir vaizdingą statulos glamonėjimo epizodą: „aš priglundu prie tavo pravirų lūpų aš glamonėju tavo krūtis bučiuoju jas aš glamonėju tavo tobulą kūną“ (p. 70). Vis dėlto, derėtų konstatuoti, jog knygos tekstuose karaliauja mirtis, o tos švelnumo ir meilės apraiškos – prieskoniai, pridedantys pikantiškumo poskonių. Ir tuo pačiu taipogi mistifikuoti (glamonėjama statula siekiant jai įpūsti gyvybę novelėje „Pandemoniumas III“ ar mitriai kaitaliojami personažai novelėje „Montesino ola“).

 

Knygoje realybė dažnai maišosi su mistiniu pasauliu, sapnas persipina su tikrove, paslaptingos būtybės su realiais žmonėmis. Kita vertus demoniškajam pasauliui surteikiama daiktiškųjų bruožų, tarytum stengiantis jį sukonkretinti, įžeminti, išreikšti materijos parametrais. Taip kuriamas nuo buities atitrūkęs, tarpinėje būsenoje besivystantis vyksmas, primenantis ryškiaspalvius siurrealizmo paveikslus.

Gal dėl tokios vietos specifikos tekstai intriguoja, įtraukia naratyvo posūkiais, tačiau nėra slegiančiai niūrūs. Tarytum kojos įkėlimas į veik nerealaus pasaulio teritoriją primintų įtaigias, ryškias ir kruopščiai sustatytas dekoracijas, o spalvų sutirštinimas ir kiek teatrališkas siaubo hiperbolizavimas pasitarnautų pabrėžiant tikrąjį blogį, egzistuojantį mumyse, aplink mus.

Juk novelėse „Egzorcistas teatre“ ar „Hamletas miręs“ ir be mistinių scenų jau galima įžvelgti realybės negerovių: tikslo siekimas, nepaisant priemonių, tironija, žiaurumas, liguistos vaizduotės inicijuoti žiūrovų šiurpinimo triukai. Daryčiau prielaidą, kad teatrologo patirtis leidžia autoriui itin detaliai, tikroviškai, įtaigiai ir kartu pikantiškai praskleisti skaitytojui teatro užkulisius.

Žmogiškųjų ydų (godumo, garbės troškimo, valdžios siekio) paryškinimo rastume ir kitose rinkinio novelėse. Dramatiškumo tekstams suteikia ir nešviesios (ar bent jau be aiškios išeities) novelių pabaigos, pasigirstančios pesimistinės gaidos mirties ir kraujo fone. „Realybės nėra“ (p. 82), stebuklas neįvyko“ (p. 101), – frazės, konstatuojančios tamsos pergalę. Ir kartu skatinančios atsigręžti į tai, ką turime gero šalia, netgi buityje, perspėjančios, jog mistinis pasaulis, fantazija, vaizduotė, o gal ir Anapusybė nebūtinai yra išeitis iš slegiančios tikrovės. Knyga provokuoja, vietomis supurto skaitytoją ir tuo pačiu tarsi skatina gręžtis į gėrio, šviesos likučius netvariame pasaulyje.

Atskiro paminėjimo verti kursyvu ir dažnai be skyrybos ženklų publikuoti teksto intarpai. Kone poetiški minčių srauto gabalėliai skamba ritmingai, gaivališkai ir dar labiau mistifikuoja įprastai labiau naratyvą akcentuojantį tekstą: „kurgi Mirtie tavasis geluonis klausinėjate drąsindamiesi ir vildamiesi kad jo nebėra dingo nunyko nušipo išdilo jau švenčiate pergalę prieš Mirtį yra niekur nedingo yra tasai geluonis ir ne vienas“ (p. 103). Šiuose intarpuose dar labiau atsiskleidžia filosofinė gėrio ir blogio sandūros problematika, prieglobsčio nuo tamsos ieškojimas ne tiek loginiame mąstymo lygmenyje, kiek būsena grįstame meditatyviniame paralelinio pasaulio lauke: „širdies nerimas neduoda tau mano sūnau ramybės širdies nerimas gena tave patirti tikrąjį tikėjimą pajusti dieviškos dvasios atodūsį širdis nerimsta ji veržiasi sursum cordae tik aukštyn į šviesą“ (p. 142).

Apibendrinant būtų galima teigti, jog G. Jankaus „Hamletas miręs“ – provokuojančių brutaliais vaizdais, mirties akcentavimu, intriguojančių įdomiais naratyvo posūkiais, erdvių ir laikotarpių permaišymu, tikrovės ir fantasmagorinės erdvės ribos blukinimu novelių rinkinys. Įtraukiantis pasakojimas, veiksmo sparta, fantazijos lakumas, hiperbolizuotas estetizavimas kuria spalvingą, dekoratyvų, grotestišką akistatos su blogio jėgomis paveikslą.

Net jei rytojaus nebebus, net jei elixir resurrection neegzistuoja, net po šiurpių tekstų marška egzistuoja viltis, kad vieną dieną „švies teisumo saulė“ (p. 145).