KELIOS DEŠIMTYS KLAUSIMŲ RAŠYTOJUI GEDIMINUI JANKUI

Literatūrologas, poetas, dr. Ramūnas Čičelis. Lauros Vansevičienės nuotrauka

 

KELIOS DEŠIMTYS KLAUSIMŲ RAŠYTOJUI GEDIMINUI JANKUI

 

HAMLETAS MIRĘS (Kaunas: Kauko laiptai, 2025) 

 

RAMŪNAS ČIČELIS

 

Gerbiamas rašytojau ir dramaturge, ar leisite užduoti Jums klausimų, kurių atsakymų nežino niekas? Ar nesužlugdysite trapaus įsitikinimo, jog klausti verta visada, ypač tuomet, kai dauguma kalba šaukiamaisiais, o ne klausiamaisiais sakiniais? Gal žmogaus sąmoningas gyvenimas ir klausiančioji, filosofinė biografija baigiasi tuomet, kai pamirštame, kas yra ir ką reiškia klaustukas?

Sutiktumėte su teiginiu, kad asmenybei, kuri ilgus metus gilinasi į žmogaus buvimo šiame pasaulyje principus, kuria savitus kitus pasaulius, ateina metas, verčiantis gręžtis į mistinius mūsų gyvenimo pradus? Ar labai klysčiau, jei Jūsų naujausios knygos „Hamletas miręs“ kontekste prisiminčiau žymųjį lietuvį paryžietį Oskarą Milašių arba rašytoją Vincą Krėvę, kurio svarbiausias meninis veikalas vis tik yra knyga „Dangaus ir žemės sūnūs“? Ar dažnai, lyg Amerikoje atsidūręs V. Krėvė arba Europos lopšyje kūręs O. Milašius, žvelgiate į paukščius, kurie yra tarsi mums dovanotas anapusinio pasaulio įsikūnijimas?

 

Kas valdo mūsų buvimą – genialus ir išprotėjęs režisierius ar piktas maniakas, kurio didybė tėra suvaidinta ir atlikta lyg vaidmuo kraupiame teatre? Ar labai klysčiau, Jūsų knygoje „Hamletas miręs“ atpažindamas kai kuriuos šiandienės Lietuvos teatro korifėjus, kuriuos ironizuojate ir pašiepiate? Turbūt mūsų pasaulio lyginimas su teatru būtų pernelyg akivaizdus, nuspėjamas ir netgi banalus sugretinimas? Galbūt mūsų tikrovės yra tokios, kad jų apibrėžti kaip teatrinių veikalų nėra prasmės? Juk kai priskiriame realybei teatrališkumą, sutinkame, kad egzistuoja gyvenimas už teatro sienų?

O „Hamletas miręs“ manifestuoja gerokai kitokią nuostatą: nėra jokios kitos tikrovės už to, ką vadiname mūsų buvimo teatru? Ir ar tas teatras, kaip ir jo simbolių simbolis Hamletas, nėra bylojantys apie mirtingumą ir mirtį? Gyvename mirusiųjų pasaulyje? Gal Pedro‘as Calderonas klydo gyvenimą vadindamas sapnu? Juk Jūsų knygoje protagonistas pabunda tik tam, kad patektų į kitą, dar vieną sapną? Ar apskritai esama ko nors be sapno? Juk Jūsų sukurti veikėjai byloja paprastą ir sunkiai priimamą tiesą – pasaulis yra Niekio buveinė? Ar tikrai gyvenimas prasideda paradoksaliai tik po mirties? Gal mūsų žemiškoji kelionė yra menkai verta, nes ji apibrėžta laike? Klaidingas ar teisingas būtų paradoksas, kad, prabildamas apie tamsiąsias buvimo puses, priartėjate prie viduramžių mistikų, kurie visais savo darbais teigė šio pasaulio menkavertiškumą ir amžinojo gyvenimo tiesą, gėrį ir grožį? Ar neatsitiko taip, kad, eidamas mistiko keliu iki pabaigos, atsidūrėte tokioje būsenoje, kurioje tampate religingu žmogumi, tvirtinančiu tikėjimą?

Vis dėlto, kas ir kokia yra mūsų tikrovė? Kur ji prasideda ir baigiasi? Ar tikrai pasaulis šliogeriškai pilnas Niekio vardų, kurie už savęs nieko neslepia ir yra tušti? Tačiau gal jie išsaugo griaunamąją galią? Kaip jai pasipriešinti? Labai klaidinga būtų manyti, kad kelionė – tai seniausias žmonijos dievoieškos proceso išradimas, rodantis, kad erdvės ir laiko kitimas savaime veda prie slėpinių atverties? „Hamletas miręs“ klausiate, kas ir kur yra pirminė tikrovė, iš kurios vėliau skleidžiasi mirtis ir Niekis?

Gal atsakymai yra meno kūriniuose, kuriuos pasitelkiate savo knygoje kaip krėviškus paukščius, rodančius, kad žmogaus kūrybinės galios nebūtinai kyla iš religinio įsitikinimo, tačiau neabejotinai patvirtina, kad muzikos ir dailės genijai, iki šiol žinomi meno istorijoje, įkvėpimo sėmėsi iš demoniškųjų pradų ir galių? Klysčiau, sakydamas, kad, kaip ir poetas Kęstutis Navakas savo interviu, Jūs knygoje „Hamletas miręs“ tvirtinate, jog prieš demonus kovoti yra kvaila ir banalu, nes juos reikia prisijaukinti, su jais sugyventi? Gal nemaža dalis klasikinio meno šedevrų ir atsirado iš gero sugyvenimo su savaisiais demonais? Tuomet kas yra kūryba? Ar tai tik davatkiškas kalbėjimas apie Aukščiausiąjį, ar ir bandymas leistis užvaldomam Velnio? Paralelė su Faustu atrodo akivaizdi? Ar žmonija kada nors įmins kūrybingumo šaltinio mįslę?

Kaip reaguotumėte, jei pasakyčiau, kad savąja knyga „Hamletas miręs“ savotiškai iškepėte pyragą, kurį daugelis nežino nei kaip, nei su kuo valgyti? Gal ir mano klausimai, kuriuos iš dalies vis tiek priimate kaip teiginius, yra taikantys gerokai pro šalį? Bet ar tikrai dramaturgas, sukurdamas savojo opuso tikrovę, privalo ja įtikinti skaitytojus? Ar iš to Tamošiaus Nevierninko juoko netrykšta įsitikinimas, kad nuo anapusybės ir tamsiųjų jėgų žmogus nuo labai senų laikų yra įpratęs gintis komizmu? O gal Jūsų knyga, nors žanrinė nuoroda skelbia ją esant novelių ir novelečių rinkiniu, tikrai yra poezijos kūrinys? Et, kas šiandien gali nustatyti griežtas literatūros rūšių ir žanrų ribas? Mistikos tikrovę pasakojanti knyga yra įtraukianti ir poeziją, ir prozą, ir dramaturgiją?

Pagaliau banalus klausimas: o kas toliau? Kas slypi po Velniu, demonais, mirtimi ir Niekiu? Ar „Hamletas miręs“ nėra tylos pažadas ir pratinimasis prie pabaigos? Ar atleisite už mirties vadinimą pabaiga? Realizmas yra pasmerktas nuobodybei ir žiovuliui? Ar tikrai siurrealizmas ir juodoji magija valdo mus visus – ir gyvuosius, ir mirusiuosius? Juk ilgus amžius gyvenome ir dabar tebesame labiau taip, kad norisi sakyti, jog atsidūrėme amžinajame „tarsi“? Ar tai egzistencinis nihilizmas? Gal ne, nes neiginiui reikia to, ką jis neigia? Tuo tarpu Jūsų neigiama nuostata ir buvimo kryptis sako, kad nebėra ką neigti? Viskas seniai paneigta ir nubraukta? Ir nebėra jokio išėjimo iš mirties karalijos? Ir ji mackiškai nebus nugalėta? Gal ji jankiškai jau seniai nugalėjo visa, ką mes matome, girdime, liečiame, ragaujame ir uodžiame? Argi „Hamletas miręs“ nėra akstinas kelti pačių pasaulio pagrindų esmės klausimus? Žmonijos raida tėra tūpčiojimai toje pačioje vietoje, niekur nepajudant iš, kaip netikėta, mirties taško?

Kas yra žmogus? Ko jis siekia? Kam jis tarnauja? Ką jis gali? Kuo verta kliautis? Kur yra mūsų gyvenimas? Ar leisite šį linksniavimą baigti klaustukais ir šauktukais: o, pasauli, o, mirtie, o, Dieve, o, Šėtone, o, Visata?!